Istorikė, panevėžietė J. V. Čiplytė, išleidusi knygą apie P. Mačiulį „Gyvenimas tėra akimirksnio viešnagė“, sako, kad tiek jis pats, tiek brolis buvę nuostabūs žmonės. Net keista, kad ilgą laiką nebuvo atskiros knygos apie šio diplomato gyvenimą.

Tarnavo Lietuvai ir būdamas toli nuo jos

Tarnavo Lietuvai ir būdamas toli nuo jos

Teisės daktaras, diplomatas, visuomenininkas, vertėjas, iš Panevėžio apskrities kilęs Petras Mačiulis daug nuveikė darbuodamasis kuriant Lietuvos valstybę, dirbdamas šalies ir lietuvių labui užsienyje. Jo brolis Stanislovas Mačiulis – garsus chirurgas, kartu su kitais medikais žiauriai nukankintas Panevėžyje.

Istorikė, panevėžietė Joana Viga Čiplytė, išleidusi knygą „Gyvenimas tėra akimirksnio viešnagė“ apie P. Mačiulį, sako, kad tiek jis pats, tiek brolis buvę nuostabūs žmonės. Net keista, kad ilgą laiką nebuvo atskiros knygos apie šio diplomato gyvenimą.

O galėjo tokia taip ir neišvysti dienos šviesos, jei ne J. V. Čiplytės susirašinėjimas su gydytoja Almonija Marcinkevičiūte-Bernadišiene. Gydytoja sutiko parašyti istorikės rengtai kitai knygai – „Prasmingas medikų gyvenimas“ – prisiminimus apie Panevėžyje gyvenusį chirurgą Stanislovą Mačiulį.

„Prisiminimuose ji parašė, kad pastarasis turėjo brolį Petrą, diplomatą, dirbusį konsulu Brazilijoje, kad broliui į Panevėžį dovanų atvežė tigro kailį“, – toks pasakojimas knygų autorei sukėlė susidomėjimą ir kito brolio likimu.

Jos teigimu, diplomatas buvo didelės erudicijos, plataus akiračio asmenybė, tačiau studijos apie jį neaptiko. Tad besikaupianti informacija, dokumentai skatino pristatyti šį žmogų plačiau. Tuo labiau kad, pasak istorikės, neturi būti užmirštas nė vienas, kūręs dar labai jauną Lietuvos valstybę.

P. Mačiulis gimė 1895 metais Rokiškio rajono Bimbų kaime. Be jo, šeimoje dar augo brolis Stanislovas ir sesuo Ona.

„Už įdiegtą meilę ir pagarbą žmogui, už meilę knygai, mokslui turėjo dėkoti ne tik tėvams, bet ir Varnių seminarijos auklėtiniui Panemunėlio kunigui Jonui Katelei – pedagogui, knygnešiui“, – pasakoja J. V. Čiplytė.

Kunigo paruoštos daraktorės mokė lietuviško rašto. Šio dvasininko dėka visi Panemunėlio parapijos žmonės mokėjo lietuviškai skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Spaudos draudimo laikotarpiu tai buvo neįtikėtinas dalykas. Kas palenktų kaimo žmones prie rašto, kunigas net gudraudavo, jog merginoms, gerai nemokančioms skaityti, neduos „šliūbo“, o vaikų neprileis prie sakramentų, jei neatsineš lapo, prirašyto lietuviškai. Pasak istorikės, jau būdamas brandaus amžiaus, P. Mačiulis yra prisipažinęs labai to bijojęs. Kai reikėjo priimti Pirmos komunijos, Sutvirtinimo sakramentus, jis dar nemokėjo gerai rašyti lietuviškai, tad viską parašė rusų kalba – mokėsi rusų mokyklose. Mama atsiprašiusi už tai, o kunigas, permetęs akimis lapą, nieko nesakęs vaikui.

Karjeros pradžia

P. Mačiulis mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau išvyko į Kauną ir gimnaziją baigė ten.

Pasak J. V. Čiplytės, kuriantis Lietuvos valstybei, steigėsi daug lietuviškų įstaigų ir reikėjo gabių žmonių. P. Mačiulis gavo tarnybą Žemės ūkio ministerijoje – jam buvo patikėtos Kanceliarijos skyriaus viršininko pareigos, tačiau ilgai čia neužsibuvo. Jau po pusmečio pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje diplomatiniu kurjeriu, o laisvalaikiu rašė politikos apžvalgas.

1919–1923 metais studijavo teisę Romos Karališkajame universitete ir dirbo Lietuvos pasiuntinybėje prie Šventojo Sosto ir Lietuvos diplomatinėje pasiuntinybėje prie Kvirinalo (Kvirinalo rūmuose tuo laiku gyveno Italijos karaliai).

„Pirmoji P. Mačiulio kelionė į Romą buvo nerimastinga. Atleistas iš ministerijos kurjerio pareigų ir negavęs atlyginimo privalėjo vykti į Italiją su menkomis lėšomis“, – pasakoja istorikė.

Iš Kauno jis išvyko į Paryžių, kur tuo metu vyko taikos konferencija, organizuota Pirmojo pasaulinio karo laimėtojų. Į šią konferenciją Lietuva nebuvo oficialiai pakviesta, tačiau joje dirbo Lietuvos diplomatinio korpuso atstovai, siekę, kad didžiųjų valstybių vadovai pripažintų Lietuvos nepriklausomybę de jure. Pasak J. V. Čiplytės, ar P. Mačiulis buvo delegatu, dabar sunku pasakyti – tokio įrašo rasti nepavyko.

„Kad lankėsi Lietuvos delegacijos būstinėje, abejonių nėra, nes Paryžiuje buvo keletą dienų“, – sako ji.

Romoje P. Mačiulis gavo teisės mokslų daktaro laipsnį. Studijuodamas ten, susipažino su Kaziu Bizausku, viena ryškiausių asmenybių Lietuvos istorijoje, ėjusiu ne vienas atsakingas pareigas. Jų draugystė tęsėsi iki 1940 metų.

J. V. Čiplytės teigimu, diplomatas P. Mačiulis buvęs didelės erudicijos, plataus akiračio asmenybė, tačiau studijos apie jį aptikti nepavyko.

1923 metais P. Mačiulis grįžo į Kauną ir pradėjo dirbti Užsienio reikalų ministerijoje sekretoriumi, o 1925 metais buvo paskirtas Vyriausybės atstovo padėjėju Prahoje. Pasak J. V. Čiplytės, ten jo pareigos nebuvo apibrėžtos ir iš esmės vykdė net ir konsulo pareigas, nes pastarasis to nesugebėjo. Praha buvo svarbi ir asmeniniame P. Mačiulio gyvenime – prašė vizos, kad galėtų atvykti būsima žmona Eugenija Nurkaitė. Istorikės teigimu, ar ten įvyko vestuvės, atsakymo nėra, tačiau jie susituokė ir jau 1930 metais Brazilijoje porai gimė sūnus.

1926 metais P. Mačiulis iš Prahos grįžo į Kauną, Užsienio reikalų ministerijoje dirbo referentu ir mokytojavo gimnazijoje, kur dėstė visuomenės mokslo pagrindus ir psichologiją.

Tolimoje šalyje

P. Mačiulis 1929 metais buvo paskirtas dirbti pirmuoju konsulu Brazilijoje, San Paule. J. V. Čiplytės teigimu, šioms pareigoms jis pasirinktas neatsitiktinai – jau turėjo nemenką diplomatinio darbo patirtį, gerai mokėjo italų, portugalų kalbas.

„Penkeri ten praleisti metai konsulo šeimai buvo naujų patirčių ir iššūkių metai. Teko išmokti bendrauti su vietos gyventojais ir valdžios atstovais, bendradarbiauti su Brazilijos lietuvių bendruomene, steigti lietuviškas mokyklas ir panašiai“, – sako istorikė.

Brazilijoje gyveno daug lietuvių.1926–1930 metais į šią Pietų Amerikos šalį emigravo daugiau nei 30 tūkst. Lietuvos gyventojų, o 1931 metais ten gyveno daugiau nei 34 tūkst. Laiškai rodo, kad tuometį Lietuvos užsienio reikalų ministrą Augustiną Voldemarą diplomatas informavo, jog atvykimas sutapo su žinia apie pasikėsinimą į šį ministrą. Istorikė pasakoja, kad vienas vietos laikraštis apie šį įvykį parašė nepalankų straipsnį Lietuvai. Kito dienraščio žurnalistas kreipėsi į naująjį konsulą P. Mačiulį dėl platesnio paaiškinimo apie pasikėsinimą.

„P. Mačiulis pasinaudojo proga trumpais bruožais atpasakoti mūsų vidaus politinio ir ekonominio gyvenimo pagrindus“, – pasakoja J. V. Čiplytė.

Pasikėsinimas į A. Voldemarą įvyko 1929 metų gegužės 6 dieną Kaune prie teatro rūmų. Policija suėmė 14 studentų, o šovusiam į ministrą studentui skirta mirties bausmė.

Istorikė pasakoja, kad pirmasis konsulas Brazilijoje laiškuose A. Voldemarui rašė ir apie kylančias problemas. Pavyzdžiui, vietos bankai nepriėmė čekio, nors Kaune vienas bankų tvirtino turintis San Paule savo atstovą ir pan. Ji pažymi, kad pirmieji metai diplomatui buvo sunkūs ir dėl nešvarių tam tikrų asmenų verslo reikalų.

„Teko išgyventi didelę nervinę įtampą dėl bendrovės „Lietgaras“ veiklos Brazilijoje. Bendrovės valdyba buvo numačiusi pirkti didelius plotus Brazilijoje dėl Lietuvoje gyvenančių sentikių iškeldinimo. Projektas buvo sužlugdytas ir didžiausiu kaltininku tapo konsulas P. Mačiulis“, – pasakoja J. V. Čiplytė.

Jos teigimu, P. Mačiulis savo laiškuose paaiškina visą situaciją, tačiau prasimanymų ir šmeižto apie save jam teko išgirsti dar ne kartą.

Atsilygino ordinais

Konsulas Brazilijoje įsteigė keturias lietuviškas mokyklas. J. V. Čiplytė pasakoja, kad rūpesčių turėta daug. Pavyzdžiui, kaip įsigyti žemės mokyklai statyti. Jos teigimu, sklypų pardavėjai komerciniais tikslais siūlė net du sklypus veltui.

„Atsisakyti būtų reiškę praleistą progą, o priimti dovanų sklypą su sąlyga, kad ten iškils mokykla, taip pat buvo rizikinga“, – sako istorikė.

Pirkti žemę ir padovanoti lietuvių bendruomenei mokyklai statyti kviestas ir turtingas tabako fabrikų savininkas.

„Už šią paslaugą multimilijonieriui buvo siūloma avansu įteikti Lietuvos ordiną“, – pasakojo J. V. Čiplytė.

Reikėjo išlaikyti ir ligoninę, kurioje gydėsi lietuviai, – už tai buvo reikalaujama užmokesčio. Lėšų trūko, tad ligoninės vyriausiajam gydytojui vietoje mokesčių pinigais taip pat pasiūlytas ordinas, o užsienio reikalų ministerijai pavyko įtikinti prezidentą jį skirti. P. Mačiulis rūpinosi ir kitais lietuvių bendruomenės reikalais – sielovada, kultūrinėmis organizacijomis ir pan. Pats P. Mačiulis Brazilijos vyriausybės apdovanotas Brazilijos Pietų Kryžiaus ordinu už nuopelnus Brazilijai.

Veikla sudėtingais metais

Į Lietuvą P. Mačiulio šeima grįžo tik 1935 metų pabaigoje. Pasak J. V. Čiplytės, diplomatas įsikūrė Kaune ir dirbo referentu Užsienio reikalų ministerijoje. Nuo 1937 metų papildomai darbavosi Kauno konservatorijoje italų kalbos jaunesniuoju mokytoju.

„Politinė padėtis Europoje tuo metu buvo grėsminga. P. Mačiulis sekė pasaulio įvykius ir gerai žinojo apie politinę padėtį“, – sako istorikė.

Po daugelio metų buvęs konsulas išleido knygą „Trys ultimatumai“, kurioje atkūrė 1939–1941 metų įvykius, aprašė Lietuvos okupaciją. 1938 metų kovo viduryje P. Mačiulis paskirtas Užsienio reikalų ministerijos skyriaus vedėju Pabaltijo, Rusijos ir Lenkijos reikalams. 1940 metų birželio 7-ąją kartu su ministru pirmininku Antanu Merkiu, gen. Miku Rėklaičiu vyko į Maskvą, kur dalyvavo susitikime su Viačeslavu Molotovu, žėrusiu kaltinimus Lietuvai.

Iš tarnybos buvo atleistas jau po Lietuvos okupacijos – 1940 metų rugsėjį, pasinėrė į pedagoginę veiklą. Baigiantis karui, P. Mačiulis su šeima pasitraukė į Vakarus, gyveno Bavarijoje. 1949 metais persikėlė į JAV. Emigracijoje aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje. Mirė sulaukęs 83-ejų. Pasak istorikės, P. Mačiulis iš italų kalbos išvertė G. Papini „Kristaus istoriją“, „Popiežiaus Celestino VI laiškus žmonėms“, taip pat išleido atsiminimų knygą.

Pagelbėjo brolis ir aplinkybės

Pasak V. J. Čiplytės, gražus ryšys buvo ir tarp pačių brolių Mačiulių. Stanislovas baigė karo medicinos akademiją Peterburge, o jo žmona tuo metu Šeduvoje laukėsi kūdikio. Būsimas tėvas norėjo grįžti namo, tačiau puikiai mokslus baigusio žmogaus niekas neišleido. Jo brolis kreipėsi į Maskvoje dirbusį Lietuvos pasiuntinį Jurgį Baltrušaitį. Iš karto pagelbėti nepavyko, tačiau tuo metu Lietuvos pasiuntinybėje karo atašė dirbo jaunas karininkas. Pasak istorikės, jis susipažino su vietos mergina, draugavo su ja.

„Paaiškėjo, kad ši panelė buvo užverbuota šnipė ir turėjo kitą draugą. Taip nutiko, kad pastarasis įsiveržė į pasiuntinybę ir lietuvį karininką nušovė“, – pasakoja ji.

Šis skaudus įvykis suteikė galimybę S. Mačiuliui grįžti į Lietuvą. Pagal to meto tvarką kūną turėjo lydėti gydytojas. Tuomet J. Baltrušaitis prisiminė Stanislovą. Tiesa, kaip reikalauta, buvo sąlyga, kad palydėjęs velionį iki Rygos S. Mačiulis turės nedelsdamas grįžti į Rusiją, tačiau gydytojas, pasinaudojęs proga, parvažiavo į Lietuvą.

„Gražus, autentiškas įvykis, atskleidžiantis, kaip gerai turėti tokį puikų brolį“, – pasakoja istorikė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų