G. Zaura, kaip ir visi vaikai, piešė nuo mažumės, tik šio savo pomėgio neišsižadėjo ir užaugęs. D. Slavinsko nuotr.

Tapytojui Panevėžys – it asmeninis kurortas

Tapytojui Panevėžys – it asmeninis kurortas

Gimęs ir augęs Panevėžyje, šiuo metu Vilniuje įsikūręs 33-erių tapytojas Giedrius Zaura sako labiausiai subrendęs gyvendamas Kaune. Tačiau ne kas kitas, o gimtasis miestas iš didmiesčio grįžtančiam menininkui yra terpė naujoms kūrybinėms idėjoms.

 

Kalbėdamas apie kūrybinę pradžią G. Zaura netuščiažodžiauja. Sako, jog nėra jokios ypatingos istorijos.

„Visi vaikai piešia, o aš niekada nenustojau“, – šypteli Giedrius.

Piešdavo viską, kas pakliūdavo į regėjimo lauką: kopijuodavo kitų piešinius, paveikslus iš knygų, įvairių žurnalų. Į klasikinių paveikslų reprodukcijas žiūrėdavęs, kol akys paskausdavusios, o paskui bandydavo juos atkartoti ir pats.

Nors bandymai nebūdavę sėkmingi, laimė, motyvacija pradėti iš naujo niekada nedingusi.

„Visuomenėje įprasta manyti, jog menininkas „buria“: yra užėmęs kažkokią pranašo, išminčiaus, keistuolio poziciją. Aš tą tiesiog atsisakau daryti – stengiuosi būti nuoširdus ir atviras“, – sako panevėžietis.

Vaiko talentą pastebėjo ir skatino atsiskleisti artimiausi žmonės. Nors, kaip tvirtina pašnekovas, jis nebuvo spraudžiamas į kampą, galėjo pats spręsti, kuo būti ir kur link eiti – visgi švelnių paskatinimų neapleisti piešimo ir tapymo jautė.

„Jeigu ne pradinių klasių mokytoja, kuri paskatino mamą nuvesti mane į Panevėžio dailės mokyklą, tikriausiai dabar nebūčiau menininkas“, – svarsto G. Zaura.

Šis žingsnis tapo lemtingu posūkiu. Nuo tada didžiąją gyvenimo dalį Giedrius ir praleido įstaigose, kuriose mokoma meno – studijavo Vilniaus dailės akademijoje, taip pat Kauno kolegijos Menų ir ugdymo fakultete.

Nuo dažytojo iki tapytojo

Giedrius pamena neužtikrintus pirmuosius žingsnius Dailės mokykloje – tuomet buvo iš tiesų drovus vaikas. Atmintyje giliai įstrigusi viena tapymo pamoka pas mokytoją Dianą Rudokienę.

„Buvau tuo metu ketvirtoje klasėje. Mokytoja davė užduotį nutapyti televizorių ir pamačiusi, kaip dirbu, sako: „Giedriau, tapyk, maišyk dažus, o ne dažyk“, – šypteli G. Zaura.

Tuomet, anot jo, smegenyse tinkamai susijungė neuronai ir jaunasis menininkas pradėjo iš tikrųjų tapyti, o ne dažyti. Nuo to laiko ėmė iš esmės kisti ir jo paties kūryba.

G. Zaurą įtraukė dailės istorijos labirintai, jis daug skaitė, gilinosi, o vėliau užsimanė tapyti profesionaliai – aliejiniais dažais, naudoti drobę. Šį planą įgyvendinti padėjo žymus Panevėžio menininkas, videomeno kūrėjas, tapytojas Andrius Kviliūnas.

„Ne“ neskoningam manierizmui

G. Zaura įsitikinęs: menas yra kelionė. Tad kalbėti apie tai, kurių meno kūrėjų darbai verti jo dėmesio, yra beprasmiška.

„Kiekvienas meno gerbėjas, stebėtojas ar kūrėjas skirtingas. Atrasti, kas jam yra aktualu, turi pats. Kaip ir geros knygos ar muzika – visas menas kalba pats už save apie kūrėjus, kažkur veda“, – mano Giedrius.

Lietuvių daile, ypač tapyba, besidomintys meno entuziastai neretai G. Zauros darbus prilygina žymaus Lietuvos dailininko, tapytojo Antano Obcarsko paveikslams. Jis, Giedriaus akimis, puikus tapytojas, tikras spalvos meistras.

Tačiau pats panevėžietis mano, jog akylesni stebėtojai rastų kur kas daugiau jųdviejų kūrybos skirtumų nei panašumų.

„Mane įkvėpė ir iki šiol daro įtaką amerikiečių tapytoja Agnes Martin. Taip pat didelę įtaką padarė Rūta Katiliūtė, Laimos Drazdauskaitės darbai – ne vizualine prasme, bet nešamu jausmu“, – pabrėžia menininkas.

G. Zaura sako pastebintis, jog žmonės neretai paprasčiausiai nesuvokia konteksto, nes Lietuvoje abstrakčioji tapyba nėra tokia populiari.

Nors savęs priskirti abstrakčios tapybos autoriams panevėžietis nenori, pripažįsta, jog nors ir detalios, tačiau vis vien abstrakcijos etapas jo darbuose tęsiasi jau kurį laiką.

Kūrėjas atviras: abstrakciją pasirinko neatsitiktinai. Jautėsi pavargęs nuo vaizdų srauto aplinkoje – paveikslų, nuotraukų, įvairiausių reklamų viešumoje. Nors bandoma įrodyti, jog jie neša tam tikrą prasmę, žinutę, Giedriaus nuomone, iš tiesų tėra paprasčiausios banalybės, saldybės. Tai tik, sako, pertapytos socialinių tinklų „Instagram“, „Facebook“ nuotraukos, politinės, socialinės aktualijos, klasikinių menų imitavimas – tiesiog neskanus manierizmas.

Kaip sako pats, motyvo, prasmės, klasikinės grožio sampratos ar net dažų tepimo įprastu būdu atsisakymas buvo visiškai natūralus procesas jo kūrybinėje tėkmėje.

„Viską taip supaprastinau, jog kai kuriems net sunku tai suvokti. Man norėjosi turinio, vaizdo be prasmės, be originalumo – tiesiog paprastos vizualinės patirties“, – sako savo paveikslus meiliai paklodėmis vadinantis autorius.

Anot jo, kūrybiškumas įrašytas į kiekvieno žmogaus genus, tad ir meno bei menininkų ateitį mato šviesių spalvų.

„Kuria visi. Nesvarbu, kokia situacija, metas ar kokie laikai, kokios mados vyraus, visada atsiras žmonių, kuriems reikės tepti dažus ant paviršiaus, konstruoti įvairius objektus ar dar kaip nors kūrybiškai pasireikšti“, – svarsto G. Zaura.

Galerija

Miela miesto ramuma

Šiuo metu G. Zaura kiek į šalį atidėjo visus kūrybinius užmojus.

„Aš niekada neforsuoju kūrybinio proceso. Viskam yra savas laikas – netgi įkvėpimui“, – šypteli menininkas.

Jo kūryboje buvo visko: fanatiško darbo, ilgų pertraukų, didelių džiaugsmų ir ne ką mažesnių nusivylimų.

Jau ilgiau nei metus menininkas stačia galva pasinėręs į programavimo pasaulį. Sako, jog tai šiuo metu užima didžiąją jo laiko dalį ir yra ne tik malonus užsiėmimas, pramoga, bet ir naujovių kupinas darbas.

„Tai – dargi puiki, nauja medija menams. Tiek kūrybinis procesas, tiek ir pasiekiamas rezultatas yra iš visiškai kitokios pusės. Mano gyvenime vyksta kiti procesai, kitokia kūryba – bet vis tiek kūryba“, – patikina Giedrius.

Programavimo žinias G. Zaura tobulina Vilniuje. Prieš tai kurį laiką gyveno Kaune, trumpam buvo sugrįžęs ir į gimtinę.

Nors Panevėžyje užsibuvo neilgai, tikina spėjęs pastebėti kadaise buvusio labai artimo miesto pokyčius.

„Daug ko, kas egzistavo mano vaikystės laikais, tiesiog nebėra. Pats miestas atrodo ištuštėjęs, bet gal čia aš tiesiog pasikeičiau?“ – retoriškai svarsto kūrėjas.

Patinka Giedriui Panevėžio mieste sklandanti ramuma. Lankydamasis čia, menininkas išeina pasivaikščioti senais takais ir mintyse analizuoja užsilikusius prisiminimus, taip pat generuoja naujas kūrybines idėjas.

„Panevėžys tam – puiki terpė. Jis man dabar yra tapęs asmeniniu kurortiniu miestu. Panevėžyje gimiau ir užaugau, čia buvo daug pirmų kartų, daug gerų knygų perskaityta, nutapyta pirmų gerų paveikslų. Bet labiausiai kaip žmogus subrendau Kaune“, – kalba G. Zaura.

Komentarai

  • Giedriau, nuo mokyklos laikų tavęs nemačiau. Žiūriu, tu visai nepasikeitei !`
    Ar pameni mokykloje vieną vietelę, kur tu ir dar keli tavo draugai, per pertraukas atbėgdavote? Aš prisimenu, buvo smagu su jumis pabendrauti. O tavo tapyti paveikslai neišbluko, liko tokie pat kaboti ant sienų! Didžiuojuosi tavimi !

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų