V.Bulaičio nuotr.

Taikos ir meilės šauklys iš Japonijos

Taikos ir meilės šauklys iš Japonijos

Iš Tekančios Saulės šalies į Panevėžį atvykęs garbaus amžiaus japonas moko savo gimtosios kalbos bei pažindina su tradicijomis.

Apie Japoniją, regis, žinome ar bent girdėjome nemažai. Kimono, geišos, ikebanos, sakuros, sodai, arbatos gėrimo ceremonija ir daugybė kitų viliojančių bei žavinčių tradicijų ne kartą aprašytos, matytos reportažuose, kino filmuose. Artimesnę pažintį su Japonija gali sau leisti ne kiekvienas – kelionė brangi, o ir gyventi ten nepigu. Tad žinia, jog į Panevėžį atvyksta japonas, ketinantis mokyti kalbos ir pasakoti apie gyvenimą jo gimtojoje šalyje, kai kam buvo tikras atradimas.

Japoniškos pamokos

Dar pavasarį į Kauno technologijos universiteto Panevėžio technologijų ir verslo fakultetą, kuris ir kvietė į šias paskaitas, rinkosi pirmoji grupė susidomėjusių panevėžiečių. Po beveik tris mėnesius trukusių kursų, įgiję pirmųjų japonų kalbos žinių, grupės nariai atsisveikino su mokytoju Susumu Nakagava.

Rudenį mokytojas grįžo į Panevėžį – rudens semestrą jis veda tęstines pamokas buvusiems studentams, o naujai susibūrusiai grupei pristato japonų kalbos pradmenis. Japonų kalbos kursai dėstomi anglų kalba.

Svečią iš Japonijos „Sekundė“ aplankė per trumpą pertrauką tarp dviejų paskaitų.

Susipažindamas su pašnekovais 76 metų S. Nakagava įteikia ranka prirašytą lapą, kuriame lietuviškai ir japonų kalba (hieroglifais rašytine ir lotyniškomis raidėmis – šnekamąja) išdėstyti jo veiklos tikslai: „Aš noriu pastatyti taikos tiltą tarp Lietuvos ir Japonijos“ (Watashi wa Litoania to Nippon no aidi ni Heiwa no Hashi o tsukuritaj), „Lietuva ir Japonija yra geros draugės visam laikui“. Apačioje – trumpas žodynėlis, paaiškinantis, ką koks žodis reiškia. Pvz., „tomodachi“ – draugai, „yoi“ – geri.

Susumu Nakagava moko japonų kalbos ir pristato savo gimtosios šalies tradicijas. V. Bulaičio nuotr.

Mokytojo rankose – japoniška ir lietuviška vėliavėlės. Jo pagarba Lietuvai tikra ir nuoširdi. O kiekvienas pagarbos jo gimtajai šaliai ženklas priimamas su didžiausiu džiaugsmu.

Apie mūsų šalį S. Nakagava teigia sužinojęs  Japonijos televizijai parodžius reportažą iš Baltijos kelio. Istorija besidomintis vyras apie tokį tautos būdą išreikšti savo valią sužinojo pirmą kartą ir buvo sužavėtas, net įkvėptas tokios žmonių vienybės.

„Tai buvo kažkas nepaprasta. Šitiek žmonių susivienijo, susikibo rankomis ir taikiai, be jokio ginklo, be kraujo praliejimo protestavo, kovojo už laisvę“, – stebisi svečias.

Nuo tada jis pradėjo domėtis visomis Baltijos šalimis, lankėsi ir Latvijoje. Lietuvoje jau yra buvęs šešis kartus, aplankė ir kitus miestus. Į Panevėžį jis atvyko antrą kartą.

„Aš gerbiu Lietuvos žmones, gėriuosi jais. Charakteriu lietuviai gana panašūs į japonus. Tokie pat ramūs, taikūs, dažnai nedrąsūs. Gerokai skiriamės nuo atviros kultūros šalių, pavyzdžiui, Jungtinių Amerikos Valstijų, gyventojų. Norėčiau, kad Lietuva ir Japonija išliktų geromis draugėmis visada“, –  sako S. Nakagava.

Pašauktas misijai

Šis aktyvus žmogus lanko ne tik Lietuvą. Jis jau daugybę metų keliauja po Europos universitetus ir dėsto japonų kalbą. Pati pirmoji išvyka, paskatinusi žengti nauju, visai kitokiu gyvenimo keliu, buvo kelionė į Airiją.  Ta šalis jį taip pat sudomino savo istorija bei nesenais įvykiais – septintame 20 amžiaus dešimtmetyje Šiaurės Airijoje įvykusiu konfliktu tarp protestantų ir katalikų.

Po to sekė kitos kelionės, vis nauji pažinimai. Per daugiau kaip du dešimtmečius kelionių metu vyras japonų kalbos taip pat mokė Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje, kitose šalyse.

S.Nakagava nėra profesionalus japonų kalbos mokytojas. Į Europos šalis jis veža tik pažintį su savo gimtosios kalbos pagrindais, dalijasi didžiule meile savo šaliai, jos tradicijomis, papročiais bei santarvės, taikos, meilės ir tarpusavio supratimo troškimu.

Pirmieji trys japoniški žodžiai, pirmieji hieroglifai, kuriuos visi jo mokiniai išmoksta, yra tikėjimas, meilė, viltis. Tai, pasak mokytojo, svarbiausi dalykai kiekvienam, jie žmogaus gyvenimo pagrindas. Ir į keliones po pasaulį vyras leidosi lydimas šių trijų jausmų, su jais savo gyvenimą sieja iki šiol.

Jo šeima yra krikščionių tikėjimo. Cituodamas apaštalo Pauliaus laišką korintiečiams, japonas pabrėžia, jog būtent meilė jame iškeliama į pirmą vietą ir ji yra pats svarbiausias jausmas.

„Išgirdau Dievo balsą, kuris Senojo Testamento žodžiais pakvietė keliauti, aplankyti kitą šalį, ir tai supratau kaip savo misiją. Keliauju ne šiaip sau – mokau žmones japonų kalbos ir kultūros, o kartu susipažįstu ir su kitomis šalimis, sužinau nepaprastai daug naujo“, – aiškina garbaus amžiaus keliautojas.

Iki 49 metų S. Nakagava dirbo ugniagesiu, su žmona augino tris vaikus. Vėliau kurį laiką dirbo apsaugininku ligoninėje, taksistu. Supratęs, kad jo gyvenimo prasmė ir pašaukimas  – tiesti tiltus tarp Japonijos ir kitų šalių, garsinti savosios gimtinės vardą, jis pakeitė gyvenimo būdą ir nuo tada kasmet bent porą kartų per metus iškeliauja. Iš tų kelionių vyras jokios materialinės naudos negauna, atvirkščiai, tenka skirti savų lėšų.

S.Nakagavos 75 metų žmona vyro veiklai neprieštarauja, palaiko jį ir net didžiuojasi. Ir pati kartais norėtų kartu keliauti, bet silpna širdis to daryti neleidžia. Sutuoktiniai gyvena Saitamoje, ten pat ir jų dukra su šeima. Kiti vaikai įsikūrę Kiote bei Osakoje. Senelius džiugina trys anūkai.

Grįždamas namo iš Lietuvos ponas Susumu visiems saviškiams žada parvežti lauktuvių. Kokie suvenyrai tai bus, dar nenusprendė, tačiau savo žmoną labiausiai norėtų pradžiuginti gintarais puoštu veidrodėliu.

S.Nakagavą žavi tai, kad Lietuvos prezidentė yra moteris. Ir šiaip visos Lietuvos moterys jam pasirodė esančios tvirtesnės, aktyvesnės už gerokai trapesnes, drovias japones, niekada neužimančias aukštų postų. O Lietuvoje jis matė ir mokyklų, ir ligoninių, ir įmonių vadovių moterų – tai jam padarė įspūdį.

Grįžęs iš Lietuvos japonas artimiesiems papasakojo ir apie lietuviškus cepelinus – šis patiekalas jam labai patinka, visada mielai jį valgo.

Japonijoje, kaip sako svečias, bulvės taip pat mėgstamos, tačiau cepelinų niekas ten negamina ir net nėra apie juos girdėję. Kai kurie kiti bulvių patiekalai gaminami panašiai, kaip ir Lietuvoje. Beje, japonai labai mėgsta grybus, tad svečią čia augančių grybų pasirinkimas sužavėjo.

Pasiilgęs japoniško maisto ponas Susumu sako aplankantis Panevėžio sušių barus. Sako, jog juose patiekiamas maistas skanus ir panašūs kaip namuose.

Mokinius papuošė kimono

Mokytojas nepaprastai punktualus. Atėjus pamokos laikui, jis nuskuba pas jau susirinkusius savo mokinius – grupę, kuri tęsia pavasarį pradėtas studijas.

Savo mokinius Susumu Nakagawa papuošė iš Japonijos atsivežtais kimono. V. Bulaičio nuotr.

„Konnichiwa“ (koničiva), – kirčiuodami paskutinį skiemenį sveikinasi kiekvienas į klasę užėjusysis. Kiekvienam mokytojas parodo dėmesį nusilenkdamas.

Ant mokytojo stalo šį kartą padėta keletas ryšelių – į margas skareles surišti paslaptingi daiktai. Pasirodo, tai

kimono – S. Nakagava juos specialiai atsivežė iš Japonijos, kad galėtų parodyti mokiniams, supažindinti, kaip atrodo, kaip dėvimas šis tradicinis japonų drabužis.  Kimono dažniausiai siuvamas iš šilko. Anksčiau buvęs kasdienis drabužis, dabar kimono Japonijoje dažniausiai dėvimas įvairių švenčių progomis.

Į Panevėžį mokytojas atsivežė ir vyrišką kimono, šis kur kas paprastesnis nei moteriškas, ne toks puošnus, neįmantrus. Toks, koks ir būna dažniausiai – tamsios spalvos.

Mokiniai, įsiklausydami į  patarimus, su malonumu rengėsi jiems neįprastu apdaru. Jis pasakojo, kad kimono ne šiaip drabužis – pagal jį gali būti atpažįstama moters šeiminė, finansinė padėtis. Svarbi kiekviena aprangos detalė, kiekviena klostė.

Kimono yra brangus drabužis, siuvamas rankomis, dažnai perduodamas iš kartos į kartą. Mokytojo atsivežti kimono – tik viršutinė aprangos dalis. Jis taip pat atsivežė prie kiekvieno priderintus specialius diržus, vėduokles. Jos susilankstančios, patogios nešiotis.

Tokias vėduokles ir sukūrė japonai, jos nuo seno yra svarbi kultūros dalis. Yra susiformavusios vėduoklių dekoravimo, jų panaudojimo tradicijos. Vėduoklės buvo naudojamos net ir kovose.

Po pamokos S. Nakagava vėl atidžiai, pagarbiai lanksto drabužius ir riša juos į ryšelius. Sako, jog Japonijoje labai mėgstama daiktus laikyti, nešioti surišus juos į ryšelius. Taip gali būti laikomi ne tik drabužiai, bet ir  dokumentai, knygos.

Pamokose būna ir daugiau japoniškų akcentų. Pavyzdžiui, atsinešęs specialių priemonių jis moko ikebanos.  Japonijoje gimusi meno rūšis, kai gėlės yra komponuojamos tam tikra tvarka, laikantis taisyklių, vadinama ikebanos menu.

Terminas „ikebana“ yra sudarytas iš dviejų žodžių: „ikeru“ – gyventi ir „hana“ – gėlė. Mokytojas sako, kad ikebana gana smarkiai skiriasi nuo tradicinės floristikos. Ši meno forma sujungia ir gamtą, ir žmogų.

Viena iš S. Nakagavos mokinių, panevėžietė Eglė Kazarinienė sako išmokusi, jog kuriant ikebaną joje privalo būti trys dalys – dangus, žemė ir žmogus. Kaip gyvenime, taip ir puokštėje – kiekvienas jų yra labai svarbus. Dažniausiai kompoziciją sudaro tik minimalus žiedų skaičius. Ir indas, ir augalai turi papildyti vienas kitą, derėti tarpusavyje.

Panevėžiečiams mokytojas surengė ir kaligrafijos pamokas. Į Japonijos kaligrafijos formą įeina dvasinė patirtis, protinė disciplina ir fizinis krūvis. Kaligrafija šimtmečius buvo plačiai praktikuojama samurajų, aristokratų ir paprastų žmonių. Ir dabar ji Japonijoje užima svarbią kultūrinę vietą, yra praktikuojama įvairaus amžiaus žmonių, pradinėse mokyklose vaikai mokosi kaligrafijos pradmenų.

Net trys abėcėlės

Tačiau japonų kalbos pamokos, žinoma, prasideda nuo abėcėlės. Japonų rašybos sistema laikoma viena sudėtingiausių pasaulyje – japonai naudoja logografinius hieroglifus, dvi garsines abėcėles – hiraganą ir katakaną.

Kiekvienoje jų yra daugiau kaip keturios dešimtys ženklų. Panevėžiečiai pirmiausia ir mokėsi hiraganos, vėliau perėjo prie kitos abėcėlės. Be to, japonai turi ir kanji (kandži), pačią sudėtingiausią apie 3000 ženklų turinčią abėcėlę. Ne kiekvienas visus šiuos ženklus moka. Teigiama, kad išmokus apie 1000 dažniausių ženklų, jau galima skaityti laikraščius. Mokant 2000 – sudėtingesnes knygas.

Net ir visų ženklų nemokantiesiems ar juos primiršusiesiems gali pagelbėti hiragana ir katakana. Mokytojas rodo atsivežtą japonišką laikraštį ir sako, kad jame galima rasti visų trijų abėcėlių ženklų. Kartais net viename straipsnyje.

Raštingam japonui reikia mokėti labai daug. Japonijoje labai veržlus ir įtemptas darbo ritmas, tad labai svarbu sugebėti laiku atgauti jėgas, atsipalaiduoti. Tad S. Nakagava mokiniams perdavė ir japoniškos meditacijos paslapčių. Pauzės įtemptame darbe yra būtinos.

E.Kazarinienė pasakoja, kad ir per jų pamokas būna trumpų atsipalaidavimo minučių. Atėjus laikui įjungiama švelni muzika, visi nutyla, užsimerkia, pasistengia išmesti iš galvos bet kokias mintis ir tiesiog ilsisi.

Savo mokiniams svečias pasakoja ir apie Japonijoje vykstančius „sayonara“ (sajonara) vakarėlius. Jie vyksta kiek kitaip nei Lietuvoje – be muzikos, šokių, žaidimų. Beveik visą laiką tuose vakarėliuose užima kalbos – taip pagerbiamas žmogus ar kolektyvas, kuriems tas vakarėlis skirtas. Kalbėtojai gražius žodžius, pagyrimus, linkėjimus išsako ne spontaniškai – visi kalbėtojai būna užsirašę iš anksto ir pasirodo pagal numatytą tvarką, iš anksto žinodami, kada ir kiek kalbės.

Japonui labai patiko ir lietuviški renginiai. Vienu tokiu renginiu – agentūros „SOS vaikai“ 25 metų įkūrimo švente – svečias buvo tiesiog sužavėtas. Agentūros vadovė Irma Zabulionytė, viena iš S. Nakagavos mokinių, sėkmingai japonų kalbos mokslus kremta jau antrą semestrą. Svečias iš Japonijos ėjo pasveikinti gražią sukaktį mininčios organizacijos.

Šventėje japonui gerą įspūdį padarė tai, kad tarp sveikinimo kalbų buvo daug įdomių muzikinių intarpų – šventės dalyviai dainavo, šoko, grojo.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų