Tokio susidomėjimo A. Matulaitė teigė nesitikėjusi - manė, kad žmonės nenorės pirkti knygos keistu pavadinimu.

Sveikiems neurotikams – žali sausainiai

Sveikiems neurotikams – žali sausainiai

Atsidurti populiariausių lietuvių autorių gretose psichologei, psichoterapeutei, socialinių mokslų daktarei, Fenomenologinių tyrimų instituto vadovei Agnei Matulaitei sunku nebuvo. Moters debiutinis kūrinys – „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ – akimirksniu surado kelią pas skaitytojus.

Nors rašymas Agnei visada buvo malonus užsiėmimas, žingsnį išleidžiant knygą žengė tik paskatinta sutuoktinio, Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus. Jo akimis, tai, ką Agnė rašydavo tik sau, galėjo būti artima ir kitiems. Pati autorė prisipažino iš pradžių bandžiusi priešintis – įdomi kitiems ji nesijautė. Tačiau vyro intuicija neklydo, leisti Agnės tekstus pasišovė net kelios leidyklos.

„Galvojau, jeigu išleisiu knygą, ją geriausiu atveju nusipirks mama, tėtis, Remigijus, jeigu jam duosiu pinigų“, – linksma gaida knygos atsiradimo istoriją prisiminė moteris.

Tokio susidomėjimo ji teigė nesitikėjusi, o kad teks kartoti knygos tiražą, net nesvajojo.

Sveikų ieškotų su žiburiu

Šmaikštus ir kiek neįprastas knygos pavadinimas netruko suklaidinti. Jai atsiradus knygynuose, autorė netrukus pradėjo gauti gerbėjų laiškus, kurie nuotraukose užfiksavo knygą klajojant vaikų ar kulinarinių knygų skyriuose.

Autorei tai kėlė tik šypseną. Ji neslepia maniusi, jog tik nedaugelis išdrįs pirkti knygą, bijodami būti pakrikštyti ligoniais ar besitikrinančiais diagnozę. A. Matulaitė pripažįsta ir pati save laikanti viena iš sveikų neurotikų. Moters nuomone, nėra nė vieno visiškai sveiko individo. „Pasaulio Sveikatos organizacija tokį žmogų įvardija kaip sveiką psichikos, emocijų, santykių, finansinėje, kultūrinėje situacijose. Ar jūs bent vienas toks jaučiatės?“ – kritikos strėlių tokiai išvadai negailėjo Agnė.

Autorės teigimu, Lietuvoje žmonės labai kategoriškai skirstomi į sveikus ir sergančius. Iš tiesų, anot jos, kiekvienas yra daugmaž ties viduriu. Tad ir rašydama knygą, A. Matulaitė nepabijojo skambių frazių. Būti ties viduriu, pasak jos, ir reiškia būti sveiku neurotiku, nesiekti kraštutinumų. Kaip antai, nuo realybės atitolę psichotikai – įnikę į žaidimus, knygas, kai kurie jų patiriantys šizofrenijos priepuolius. Arba pernelyg intensyviai realybę išgyvenantys žmonės, negalintys nurimti, kol neatlieka įprasto darbo buityje. Psichologės teigimu, sveikas neurotikas – toks žmogus, kuris supranta turintis tam tikrą fobiją, bet prireikus galintis ją suvaldyti.

Panevėžiui – išskirtinis dėmesys

Neseniai A. Matulaitė savo knygą pristatė ir Panevėžio publikai. Į susitikimą su autore G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje susirinkę panevėžiečiai žavėjosi tiek jos kūryba, tiek asmenybe. Skaitytojai smalsavo ne tik apie knygą, bet ir nelengvą psichologo darbą, požiūrį į gyvenimą.

Agnė prisipažino Aukštaitijos sostinei jaučianti išskirtinius, šiltus jausmus. Moteris čia gimė ir praleido keletą pirmųjų gyvenimo metų. Panevėžyje gyveno jos mylimi seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės, būdama maža pas juos vasarodavo. Tad nemažai istorijų iš atostogų nugulė ir į knygą.

Vieną iš jų, dedikuotą senoliams, autorė garsiai perskaitė ir gerbėjams. Tai padaryti lengva nebuvo: gerklėje strigo žodžiai, o akyse kaupėsi ašaros.

„Taip jau yra: tėvams norisi paauklėti, sudrausminti, o seneliai – tiesiog myli“, – švelniais prisiminimais dalijosi autorė.

Viena iš knygos „Žali sausainiai. Knyga sveikiems neurotikams“ istorijų „Būti mylimai vien dėl to, kad esu“, pasak autorės, gimė neatsitiktinai. Moteris juokavo, jog jos, psichologės, darbo specifika kartais priverčia galvoti, esą tai – vienas keisčiausių darbų pasaulyje. Klausytis pačių liūdniausių istorijų, beveik nieko nepasakyti ir už tai gauti užmokestį, regis, neturėtų būti sunku. Visgi kartais ir psichoterapeutei tampa nepakeliama dirbti su pacientu. Tuomet ji paciento teiraujasi vienintelio dalyko: ar yra kažkas – vieta, laikas, žmogus – kai šis jautė absoliutinę meilę? Šį klausimą, tik pradėjusi rašyti knygą, Agnė uždavė ir sau. Taip gimė jautri istorija apie neišsenkančią senelių meilę.

Atvirumas kojos nepakišo

A. Matulaitė knygos pristatyme prisiminė, jog dar tuomet, kai rašė tinklaraštį ir jame diskutavo įvairiais klausimais, jos kolegos psichoterapeutai lyg rimtai, lyg juokais bandydavo perspėti, jog ši neatsivertų plačiajai visuomenei. Anot jų, pripažindama, jog kažko nemoka ar nežino, rizikuoja prarasti pacientus.

Tačiau moteris su tuo nesutinka. Pasak jos, dabartiniai laikai pasikeitę ir niekam nebėra priimtinas absoliutus anonimiškumas.

„Pagalvokite, ar eitumėte pas specialistą, žinodami tik jo vardo ir pavardės inicialus? Ar pirmiausia išsiaiškintumėte apie jį ką tik įmanoma?“ – retoriškai klausė A. Matulaitė.

Knygos autorė juokavo nesanti ir nepretenduojantis būti Dievu. Tai, jog pacientas mato, kad ir psichoterapeutei taip pat kartais skauda, padaro ja žmogiška ir artima, padeda gydymui.

A. Matulaitė neretai pristatoma kaip kūno psichoterapeutė. Tad nenuostabu, jog savo atvirą rašymą jai nebuvo sunku sutapatinti su kūniškumu. Agnė sakė pastebėjusi paradoksalų, metaforišką dalyką, kurį galima prilyginti ir emocijoms. Anot jos, žmonės labiausiai seksualūs, labiausiai įdomūs yra tuomet, kai yra pusiau apsirengę (ar pusiau nusirengę). Nusirengus iki galo, įdomumas kažkur pradingsta, nes pagaliau pastebima, jog visi kūnai yra panašūs.

„Kalbėdama apie tai, kas man yra be galo svarbu, esu visiškai nuoga. Pavyzdžiui, aš silpna, man tikrai norisi, kad mane kas nors mylėtų vien tam, kad galėčiau gyventi. Ar kam nors iš jūsų to nereikia? Niekas juk apie tai nekalbės, esą Matulaitė – nenormali, nes nori būti mylima“, – atvirai svarstė moteris.

Psichologų nebebijo

A. Matulaitė sutinka, jog pasirinkimas, kaip pagerinti psichinę sveikatą, yra didelis. Vieniems žmonėms padeda gamta, kitiems sportas, tretiems pasikalbėjimas: su draugu, dvasininku ar psichologu. Jau 20 metų profesionaliai konsultuojanti moteris teigė, jog dabartinė situacija Lietuvoje yra kur kas geresnė, nors specialistų labai trūksta.

Anot jos, keičiasi laikai ir dabar vyrauja kitos tendencijos. Žmonės nori pasigirti, jog rūpinasi ne tik fizine, bet ir psichine sveikata, lankosi pas daugiau ar mažiau žinomą gydytoją. Vos pradėjusi karjerą Agnė ne kartą susidūrė su komiškomis situacijomis. Moteris prisimena, jog ne kartą teko meluoti, neva ji yra odontologė – klientams paprasčiausiai būdavo gėda pripažinti, jog lankosi psichologo vedamuose užsiėmimuose.

Pati Agnė susitikime buvo atvira ir nebijojo prisipažinti, jog dar studijų laikais ėmė lankytis pas psichologą ir tai daro ligi šiol.

„Nežadu to mesti, keičiu specialistus pagal poreikį. Man tai reikalinga minčių higienai. Tą darau tikrai ne dėl to, jog sergu. Nesakau, jog esu visiškai sveika, bet nesu ir ligonė“, – kalbėjo knygos autorė.

Geras nebūtinai brangus

Susirinkusiai auditorijai moteris patarė prireikus nebijoti kreiptis į profesionalus. Salėje netruko pasigirsti kalbų, jog geri specialistai – brangūs, prie jų nusidriekusios ilgos eilės, o jaunas specialistas nesugebės dirbti profesionaliai.

A. Matulaitė teigė suprantanti, jog šios paslaugos dažnai kainuoja didelius pinigus: už konsultaciją galima atseikėti iki 100 eurų. Tačiau gerus specialistus įmanoma rasti ir nuo 10–15 eurų. Svarbu žinoti tai, jog kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis turi teisę į 10 nemokamų apsilankymų pas specialistą. Deja, dažnai pasąmonėje suveikia nemokamo sūrio pelėkautuose modelis – nors negaliu sau leisti mokamos specialisto konsultacijos, nemokama nepasitikiu dar labiau. Moteris siūlė nepamiršti nemokamų vaikų, jaunimo, moterų telefono linijų ar įvairių lygių praktikantų, kurie dirbs puikiai ir už pusę kainos.

Tačiau, anot A. Matulaitės, dažnai patys žmonės mieliau linkę investuoti milžiniškas sumas ne į profesionalią terapinę pagalbą, kurios derėtų ieškoti tik tuomet, kai tikėsite gydymo efektyvumu, o į vaistus.

„Specialistas tik priverčia iš naujo patikėti tuo, kuo žmogus jau nebetiki. Kitaip tariant, terapeutas ne žuvį, o meškerę duoda pirmiausia. Išmoko ieškoti atsakymų, o ne pateikia juos pats“, – mintimis dalijosi populiarios knygos autorė.

Psichologas su savo pacientu, anot Agnės, užmezga ypatingą, glaudų ryšį, tampa draugu, bet kiek kitokiu. Juk geras draugas dažniausiai nelaimėlį ramina frazėmis: „nėra jau taip blogai, nusiramink“, „nesijaudink ir nekreipk dėmesio“, o psichologas skatina kalbėtis kiek kitaip.

„Būtų nerealu, jeigu draugas mums sunkiu metu sakytų: dabar pakvėpuokime, pasityrinėkime“, – linksmai dėliojo situaciją Agnė.

Garsia pavarde nesinaudoja

A. Matulaitė su garsaus politiko, Vilniaus mero R. Šimašiaus žmonos vaidmeniu stengiasi tapatintis kuo mažiau, o patį politinį šešėlį laiko labiau trukdžiu nei pranašumu.

Agnė pripažįsta, jog jai neprarasti savojo identiteto daugiausia padeda ne kas kitas, o sutuoktinis. „Jis visuomet man sako: Agne, tu ir toliau turi daryti tai, ką nori, ir tik tada, kai nori. Nieko nedaryk, ko tu nenori. Niekas nepasikeis“, – pasakojo A. Matulaitė.

Ji atviravo ne kartą iš aplinkos patyrusi spaudimą elgtis taip, kaip elgėsi ankstesnės miesto merų antrosios pusės.

„Aš negaliu dirbtinai šypsotis ir meluoti. Jeigu tikrai tikiu kažkokiu dalyku, tai ir darysiu tai, ką darė ir anoji. Jeigu netikiu, tai barkite mane kiek norite, bet aš užsiimsiu kitais dalykais“, – tvirta savo pasirinkimuose išlieka Agnė.

Susižavėję jaunos autorės erudicija panevėžiečiai su autore panoro padiskutuoti apie šių dienų aktualijas. Vienam iš skaitytojų pasiteiravus, ką ši galvojanti apie iškeltą idėją Lietuvai: „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, Agnei ilgai ieškoti atsakymo neprireikė.

Jos nuomone, geras mokytojas yra tas, paskui kurį vaikas nori sekti: ne dėl prievartos jį atkartoti, o dėl savaime patrauklios asmenybės. O tokiu žmogumi nesąmoningai yra laikomas tas, kuris atrodo laimingas.

A. Matulaitė svarstė, jog laikai, kai buvo siekiama įsiminti kuo daugiau naujų dalykų, jau praėjo. Anot jos, mokytis informaciją atmintinai – tuščias reikalas, nes dabar itin didelį vaidmenį jaunuolio pasaulyje vaidina technologijos, internetas. Agnės nuomone, kur kas svarbiau nei atminties lavinimas yra mokytojų ir dėstytojų susikoncentravimas į individo mąstymą.

„Man visai nesvarbu, ką mano studentai išmoksta, ar jie pakartos mano mintis, ar ne. Man svarbu, jog mokytojas pradėtų mokyti mąstyti, o ne atsiminti. Tą stengiuosi daryti ir pati. Mano egzaminai vyksta bibliotekose, kur galima pasinaudoti visais įmanomais šaltiniais. Tačiau aklai nusirašyti irgi negalima, reikia išmąstyti atsakymą“, – apie taikomą metodiką kalbėjo sekėjų nestokojanti A. Matulaitė.

Komentarai

  • kaip įdomu!

  • Buvau tame susitikime. Tikrai įdomi asmenybė.

Rodyti visus komentarus (2)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų