ASMENINIO ALBUMO nuotraukos

Svajonių vedama, atrado gydančią meno galią

Svajonių vedama, atrado gydančią meno galią

Panevėžietė Vaida Virbalaitė, daugybę metų dirbusi mados leidiniuose, stengėsi visas savo sutiktas dailiosios lyties atstoves paversti karalaitėmis ir princesėmis.

Tačiau ilgainiui Vaida suprato, kad tikrasis grožis prasideda ne nuo priklijuotų blakstienų ar karūnų. Atradusi, kad menas turi nepaprastų galių gydyti net sielos randus, ji norėtų, kad Lietuvos valstybės šimtmetis būtų pasitiktas ne mojuojant vėliavėlėmis, o atkreipiant dėmesį į didžiausią mūsų valstybės turtą – žmones.

Pokyčių metas

Gyvenimas sostinėje, puikiai besiklostanti karjera, mėgstamas darbas, šeima – atrodytų, ko daugiau reikia žmogui iki gyvenimo pilnatvės. Tačiau panevėžietė Vaida Virbalaitė, pavargusi nuo nuolatinio bėgimo ir nesibaigiančių darbų maratono, nusprendė kardinaliai keisti savo gyvenimą – palikusi Vilniaus šurmulį, kartu su šeima grįžo gyventi į gimtąjį Panevėžį. O svarbiausia, nusprendė atsiduoti tam, kas teikia didžiulį pasitenkinimą – po daugybės metų vėl paėmė į rankas teptuką, grįžo į universiteto suolą, o savo atradimais ir žiniomis stengiasi dalytis su tais, kurie tyliai kenčia, o kai kada net įvairiais būdais žaloja save, taip nebyliai šaukdami, kad jiems reikia palaikymo, šilto žodžio, paskatinimo, tikėjimo savimi ir bent mažytės vilties, kad jie kažkam rūpi.

„Tikiu, kad menas gali padėti sušvelninti skaudžios patirties pasekmes.“

V. Virbalaitė

Kaip juokavo V. Virbalaitė, kartu su keturiasdešimtmečiu atėjo suvokimas, kad gyvenimo rutinoje kažkur nuskendo jos svajonės. O kada jas įgyvendinti, jeigu ne dabar. Prieš penkiolika metų ji baigė Vilniaus dailės akademiją, tačiau gyvenimas ją nukreipė kiek kita vaga – net keliuose moteriškuose žurnaluose dirbo grožio ir mados redaktore, projektų vadove, stiliste. Teko rengti įvairias fotosesijas, kurti reklamas. Nors darbas buvo ir yra kūrybinis, laiko sau visai nelikdavo.

„Visų šių skirtingų darbų ir kitų pavienių projektų maratonas ilgus metus buvo toks intensyvus, kad visos veiklos sūkuryje pamiršau esanti dailininkė. O ja visada norėjau būti labiausiai. Penkiolika metų praleidau kurdama reklamas kitiems kūrėjams, o ne sau. Savo kūrybą investavau į kitų kūrybos vaisius. O kur mano svajonė? Kas aš esu? Artėjant keturiasdešimtmečiui kilo daug egzistencinių klausimų. Supratau, kad noriu kurti, tuo labiau kad visada svajojau būti menininke“, – atviravo moteris.

Galerija

Grįžimas į save

Pokyčių į jos gyvenimą atnešė ir apsisprendimas grįžti gyventi į gimtąjį Panevėžį. Sostinėje ji gyveno daugiau kaip du dešimtmečius, tačiau galiausiai suprato, kad daugiau privalumų yra gyvenant mažesniame mieste. Su Panevėžiu saitų ji niekada ir nebuvo nutraukusi – čia visada gyveno jos tėvai, tad visos šeimos šventės prabėgdavo būtent Aukštaitijos sostinėje.

„Jaunėlis sūnus turėjo eiti į pirmą klasę, o spūstys mane taip išvargino, kad net baisu buvo pagalvoti, jog kiekvieną rytą jį teks vežioti į mokyklą. O Panevėžyje gyvenant iki mokyklos – vos trys minutės kelio. Pavasarį atvykau į priėmimą V. Mikalausko menų mokykloje: salėje stovi vargonai, vaikai koncertuoja – kaip pasakoje. Galvojau, kodėl mano vaikai negali mokytis tokioje įkvepiančioje aplinkoje. Tad susidėliojusi prioritetus nusprendžiau grįžti į Panevėžį“, – savo apsisprendimu grįžti į gimtąjį miestą džiaugiasi V. Virbalaitė.

Be to, ji pati yra laisvai samdoma kūrėja, nereikia kiekvieną dieną sėdėti biure, tad nebuvo jokio skirtumo, kur gyventi. Išleidusi savo mažylį į pirmą klasę, nusprendė ir pati toliau mokytis – įstojo į Kauno medicinos universiteto magistro studijas. Iki Kauno, ar važiuojant iš Vilniaus, ar iš Panevėžio – šimtas kilometrų.

Norą mokytis dailės terapijos savotiškai padiktavo grįžimas prie savo neįgyvendintų svajonių. Nors prieš porą metų, kai išdrįso vėl paimti teptuką, ranka ir neklausė, o piešiniai buvo gana negrabūs ir primityvūs, stovėjimas prie molberto atvėrė didelius vidinius klodus savianalizei ir ieškojimams.

„Ranką teptukui prikėliau prieš porą metų, po 15 metų pertraukos, iš natūralaus poreikio, tapiau ir piešiau labai intensyviai, stebėjau save ir organiškai atsirandančius asmeninius pokyčius, kol atėjo suvokimas, jog dailė, dailės terapija turi milžinišką galią. Taip atradau ir pradėjau mokytis Lietuvos sveikatos mokslų universitete dailės terapijos. Jau matau, kad tai mano vieta, studijos intensyvios, prasmingos ir išpildančios mano saviraiškos poreikius, sujungiančios visa, kas man įdomu, aktualu ir vertinga. Taigi kol kas ugdau save ir ieškau galimybių garsiai kalbėti man aktualiomis, tegu ir skausmingomis temomis“, – pasakojo V. Virbalaitė.

Vaida po daugiau kaip penkiolikos metų pertraukos vėl išdrįso paimti teptuką į rankas, tai padėjo jai kardinaliai pakeisti požiūrį į gyvenimą. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Vaida po daugiau kaip penkiolikos metų pertraukos vėl išdrįso paimti teptuką į rankas, tai padėjo jai kardinaliai pakeisti požiūrį į gyvenimą. ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Tikrųjų karalaičių paieškos

Sakoma, kad gyvenime atsitiktinumų nebūna, tačiau šį pavasarį ji netikėtai socialiniame tinkle rado kvietimą į piešimo ant kūno chna dažais pamokas. Iš pradžių šį meną Vaida išbandė ant savęs ir artimųjų, o vėliau, išgryninusi savo stilių, išdrįso piešti ir ant visų norinčiųjų. Kaip juokauja menininkė, per Joninių šventę Panevėžyje vos spėjo suktis, bet paskui net nejautė rankų.

„Kol dar nelabai moki, norisi piešti kuo gražiau, simetriškiau, kad patiktų žmogui. Atsiradus įgūdžiams pradedi stebėti, kaip žmogus jaučiasi, nes piešiant ant kūno visuomet būna labai artimas, kone intymus santykis: beveik nekvėpuojant, kone medituojant, atsiveriant, išsikalbant, išsidūsaujant… Pajutau, kad šis intymumas gali tapti terapine priemone, keliu į žmogaus širdį. Ypač tokią, kuri sužeista. Taip taip, chna gydo randus, ramina odą. Gal net geriau nei gražūs žodžiai ar švelnūs prisilietimai. Kartu su meile empatija gali padaryti stebuklus“, – pasakojo V. Virbalaitė.

Kartą jai teko kiek neįprasta užduotis – mandalomis paslėpti randą, kurį paliko netikėtai moterį užpuolęs ir apdraskęs gaidys. Chna dažai ypatingi tuo, kad užtepti jie džiūva pamažu, tuomet per kurį laiką nubyra. Nubyrėjus dažams, piešinys yra šviežias ir ryškios oranžinės spalvos, paskui palengva tamsėja, kol pasiekia rudos spalvos piką. Tuomet laikosi, kol galiausiai pranyksta.

Deja, ant rando piešinys taip ir neišryškėjo – mandala liko sutrūkinėjusi. Visgi norisi tą užpaišytą vietą saugoti, glostyti. Atsiranda švelnumas sau. Tad V. Virbalaitei kilo idėja šį švelnumo ir grožio ritualą suteikti ir Panevėžio pataisos namuose kalinčioms moterims, kurios turėjo skaudžios savęs žalojimo patirties – likę randai ant rankų. Tuo labiau kad jai reikėjo atlikti dailės terapijos praktiką, o pataisos namai turėjo puikią specialistų komandą.

„Visada norėjau kada nors sukurti prašmatnią fotosesiją su paprastomis moterimis visaip jas išdabinusi, gėlėmis apkaišiusi, karalaitėmis pavertusi. Mane visada žavėjo transformacijų įspūdis „iki ir po“. Jis visada efektingas. Dar dirbdama madų leidiniuose, o ir savajame „Savam Stiliuj“ kūriau rubriką „Kas nori tapti karalaite?“ Ir norėjo visos. Ir aš pati norėjau. Tik ilgainiui supratau, jog ryškiausios transformacijos prasideda ne nuo priklijuotų blakstienų ar karūnų su žemčiūgais, o mano aristokratiškiausios sutiktoss moterys niekada nesifotografavo jokiam žurnalo viršeliui ir net neturėjo poreikio tai daryti. Tos, kurioms piešiau gėles ant sužalotų rankų – ypatingos. Nukarūnuotos, nekarūnuotos, kitos net nežinančios, kad galėtų nešioti karūną. Jos kalba kita kalba, kitaip jaučia, kitaip mąsto ir svajoja – daug stipriau, emocionaliau, stichiškiau, dramatiškiau. Ir tai… fiksuoja ant savo kūno. Taip, kad net fiziškai skauda žiūrėti.

Nėra burtų lazdelės išgydyti tuos randus. O širdis – juo labiau. Bet aš pabandžiau. Ir bandysiu dar. Tol, kol bent viena randuotų rankų savininkė pasakys „Aš noriu gyventi labiau“, – skausmingais atradimais dalijosi V. Virbalaitė.

Galerija

Apnuoginantis menas

Dažnai po šio savotiško terapijos seanso dailiosios lyties atstovės jaučiasi kaip išėjusios iš kirpyklos ar grožio salono. Vis dėlto ne visos pataisos namuose kalinčios moterys ryžosi apnuoginti savo kūno ir sielos žaizdas. Menininkės teigimu, tai padaryti nėra lengva – savo rankas reikia atverti kaip kalbant „Tėve mūsų“. Tačiau tos moterys, kurios išdrįso, išėjo pakylėtos. V. Virbalaitės nuostabai, jos teorija nepasitvirtino – visi randai tarsi išnyko po piešiniais, buvo ryškūs, gražūs.

„Kažkuriuo metu, piešdama ant savęs, net fiziškai pajutau, kaip tie ornamentai, gėlės, raštai tarsi ištirpdo nerimą, destruktyvią būseną, provokuoja susikaupimą. Pavykus gražiam piešiniui, tarsi kilsteli savivertę, gimsta stipresnis noras save labiau mylėti, saugoti ir gerbti. Manau, čia ir yra didžiausias gerumas – žmogus gauna dozę tik jam vienam asmeniškai kuriamo grožio“, – teigė panevėžietė.

Savo kuriamu grožiu Vaida siekė besižalojančias moteris priversti pamilti save, pamatyti, kokios jos gražios ir ypatingos, tačiau menas gali padėti ir daugybei kitų žmonių, kurie save žaloja kitaip: turi valgymo sutrikimų, serga alkoholizmu, yra priklausomi nuo narkotinių medžiagų, serga depresijomis ar nerimo sutrikimais, kitaip save naikina. Pasak menininkės, bet kokiais būdais save žalodami žmonės tarsi siunčia nebylų pagalbos šauksmą, kad jiems blogai, tačiau savo skausmo ir beviltiškumo nesugeba išsakyti.

„Prisipažinsiu, ir mane įvairiais laikotarpiais tokios mintys yra lankiusios. Dėl įvairių priežasčių: patyčių mokykloje, nesėkmių, praradimų, konfliktų su tėvais, partneriais, vienišumo jausmo, kovojant su valgymo sutrikimų pasekmėmis, išgyvenant emocinį smurtą ir pan. Apie pojūčius, kad savižudybės šešėlis visada šalia, mąsčiau ir visai neseniai, kai jau mano vaikas mokykloje išgyveno žiaurų ir skausmingą patyčių laikotarpį. Tikiu, kad menas gali padėti sušvelninti skaudžios patirties pasekmes“, – kalbėjo V. Virbalaitė.

Galerija

Reikia pradėti nuo savęs

Moteris atvira: tai ne paskutinis toks projektas. Viena jos svajonių – turėti dailės terapijos studiją. Labiausiai ji norėtų dirbti su jaunimu, paaugliais, kurie dažnai būna atviri. O kol žmogus dar tik formuojasi kaip asmenybė, galima nukreipti tinkama linkme, pastūmėti teisingu keliu, jiems to net nesuvokiant. Jauniems žmonėms į galvą kalama daug taisyklių, tačiau kaip gyventi – nemokoma. Bent maža dalimi jos svajonė jau išsipildė – kelias valandas per savaitę ji dirba Panevėžio atvirame jaunimo centre, kur šią savaitę kartu su fotografe Enrika Samulionyte surengė parodą „(Ne) gyvenimas“.

Jos teigimu, Lietuva serga: dalis tautos emigruoja, grėsmingi savižudybių, alkoholizmo, depresijos statistikos duomenys verčia sunerimti, o kur dar visuotinė apatija ir tikrųjų vertybių nykimas. Tačiau šias problemas galima išspręsti. Ir pradėti reikia nuo savęs – savo artimo pamatymo, išklausymo, pajautimo. O dailės terapija gali būti ypač paveiki formuojant psichiškai sveikesnę, stabilesnę, intelektualesnę visuomenę.

„Minint valstybės šimtmetį, daug kas mojuoja trispalve, o aš manau, kad labiausiai verta kalbėti apie svarbiausias valstybės vertybes ir brangiausius išteklius – žmones. Labai svarbu, kad šios vertybės ir ištekliai būtų kokybiškiausi ir geriausios formos. Sveiki žmonės visuomet pasižymi lojalumu savo valstybei, tautiškumui, geba suvokti savo tautinę ir pilietinę tapatybę, ją vertinti ir iniciatyviai perduoti kaip vertybę ateities kartoms. Mano projektas nebus apie trispalvę, vytį ar pagarbią atmintį kovotojams už Lietuvos laisvę. Aš kalbu apie Lietuvos žmones, kurie šalia — augantys ir jau subrendę esamoje terpėje, iš kartos į kartą dėl įvairių priežasčių paveldėję daug destruktyvių būsenų ir baimių, tad šiandien sąmoningai ir nesąmoningai besigrumiantys su įvairiais psichologiniais ir psichiniais sutrikimais, kurie prasideda buitiniu stresu, o baigiasi mirtį nešančiu smurtu. Mano tikslas – kelti trispalvę ne drobės vaizdiniuose, o tikrovėje, sveikų piliečių minioje“, – teigė V. Virbalaitė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų