Čiūrų (Zaosės) vienkiemyje – diplomato Juozo Urbšio tėviškė.

Sugrįžimas į Zaosę

Sugrįžimas į Zaosę

Kalbėdami apie Čiūrus – kaimą vaizdingoje Krekenavos regioninio parko teritorijoje, kartais išgirstame ir dar vieną jo pavadinimą – Zaosė.

Iš kur Lietuvos viduryje, Panevėžio rajone, atsirado kaimas gana neįprastu, kitur negirdėtu pavadinimu – Zaosė?

Šis vardas gali būti žinomas lietuvių ir lenkų poeto Adomo Mickevičiaus gerbėjams – juk garsusis menininkas 1798 metais gimė būtent taip vadintame kaime – Zaosėje, netoli Naugarduko (dabar Baltarusijos teritorija). Dar kur nors kitur tokio pavadinimo nelabai ir užtiksi.

O ir Panevėžio rajone esantis vienkiemis dabar vadinamas dviem vardais – Čiūrais arba Zaose. Pastarasis jau tarsi ir nebeegzistuojantis, tik vis dar prisimenamas.

Atrodo, tą Zaosę išbrauktų ir visai užmirštų, jeigu čia nebūtų buvusi Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministro, diplomato, karininko, vertėjo Juozo Urbšio tėviškė.

Sodyboje, kurią atgavę J. Urbšio giminaičiai dovanojo valstybei, dabar veikia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Jo vadovas Arnoldas Simėnas ir svajoja sugrąžinti vietovei vieną, tikrąjį vardą – Zaosė.

Siekiant išsaugoti senųjų vietovardžių atminimą 2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais, tad kaimo senojo pavadinimo sugrąžinimui daug kliūčių neturėtų kilti.

Poeto garbei

Yra įdomi versija, kada ir kodėl ši vietovė buvo pavadinta Zaosės vardu. Visai tikėtina, kad daugiau kaip prieš šimtą metų šių žemių valdytojas Ivanas Oginskis buvo didelis A. Mickevičiaus gerbėjas ir todėl specialiai suteikė poeto gimtinės vardą ir šiai vietovei.

Pasak A. Simėno, kai 1896 metais Kazimieras ir Kotryna Urbšiai tas žemes iš Ivano Oginskio pirko, čia nebuvo kaimo ir jokio pavadinimo vietovė neturėjo. Dokumentuose reikėjo kažką užrašyti, tai pardavėjas pagerbdamas mylimą poetą ir brūkštelėjo „Zaosė“.

Nors yra ir kita versija – galbūt vietovė, supama miškų, buvo vadinta Užuose, suprask „už uosių“. Tik šnekamojoje kalboje pavadinimas caro laikais pradėjo skambėti kitaip.

Sodyboje, kurią atgavę J. Urbšio giminaičiai dovanojo valstybei, dabar veikia Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekos J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras. Jo vadovas Arnoldas Simėnas ir svajoja sugrąžinti vietovei vieną, tikrąjį vardą – Zaosė.

Geriausia – Čiūruose

Zaosės vienkiemis ne taip seniai buvo pervadintas netoliese esančio Čiūrų kaimo vardu.

Čiūrai dabar – nedidelis, nuo seno žinomas kaimelis.

Apie šio krašto gyvenimą, jo žmones knygą „Iš praeities dienų“ parašiusi mokytoja Stasė Raudonienė ieškojo medžiagos ir apie Čiūrų kaimą.

Ji rašo: „1721–1736 metais surašytoje Naujamiesčio bažnyčios gimimo metrikų knygoje jau yra įrašai apie naujagimių iš Čiūrų kaimo (villa de Czury) krikštą – abiejų kūdikių tėvai turi Čiūrų pavardę.“

Pavardė Čiūrai šiame kaime buvo įprastas dalykas, – dauguma gyventojų taip ir buvo vadinami. Kildavo nemažai painiavos, juk kai kurių ne tik vardai, bet ir gimimo datos sutapdavo.

Onų Čiūruose, sako, vienu metu gyveno net dvidešimt keturios – tai bent Oninės kaime skambėdavo!

Čiūrų Čiūruose kasmet vis mažiau, nors senbuviai nė nemano tokio grožio – vaizdingų kalvų, slėnių, giraičių, Nevėžio vingių keisti į kitas vietas.

Kaip sakė viena senolė: „Geriau nevalgius Čiūruose gyventi, negu kur kitur į prabangą išvažiuoti“.

Bet laikas padarė savo – Čiūruose nepasikeitusios liko tik vaizdingos, nepaprasto gamtos grožio apylinkės. Gyventojų čia, kaip dažname atokiame Lietuvos kaime, sparčiai mažėja.

Senasis kryžius dar mena tuos laikus, kai čia gyveno Urbšių šeima.

Penas ir sielai, ir kūnui

Traukos centras į tuos kraštus – regioninis parkas, kelios kaimo turizmo sodybos ir, žinoma, Zaosėje stūksanti J. Urbšio tėviškė.

Įsteigus J. Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centrą, jo veikla plėtojama ne tik sodyboje, bet ir bibliotekoje, ir daugelyje kitų kultūros įstaigų.

Kasmet rugpjūtį centras kartu su Panevėžio kraštotyros muziejumi rengia konferencijas.

Jau simboliška, kad kiekviena konferencija prasideda J. Urbšio tėviškės sodyboje trumpu profesionalios muzikos koncertu, pabrėžiant, kad menas, kultūra yra neatsiejami nuo visuomeninės minties formavimosi. Tie dalykai užėmė vieną iš svarbiausių vietų ir ministro J. Urbšio gyvenime.

Kiekvieną pavasarį, gegužę, J. Urbšio tėviškę aplanko ir tarptautinio festivalio ,,Poezijos pavasaris“ dalyviai. Čia vyksta poezijos skaitymai ,,Po Urbšio ąžuolu“, o centro vadovas A. Simėnas svečius vaišina ypatinga sriuba, virta ant laužo 18 litrų katile. Jos pagrindinis ingredientas – vietinių panevėžiškių vadinamasis starkakojis – augalas, randamas pievose ar pelkėse. Ir nors kasmet atsiranda besitaikančiųjų padėti A. Simėnui maišyti ypatingąjį patiekalą, vadovas, šiukštu, niekam tokių pareigų nepatiki.

Sodybos pastate veikia nuolatinė ekspozicija, o kieme išlikęs autentiškas kryžius, Urbšių šeimos vadintas stebuklingu, – pasimeldus prie jo ir skauduliai, ir negandos, pasakota, praeidavo.

Apsilankymas Čiūruose (Zaosėje) – proga dar kartą prisiminti ir pagerbti paskutinį Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą, diplomatą J. Urbšį (1896–1991 m.).

Šiam vyrui teko lemtis sujungti dvi Lietuvos valstybes: respubliką, egzistavusią tarpukariu, ir respubliką, atgimusią su Sąjūdžiu.

Garbingiausi nepriklausomos valstybės žmonės antrojo atgimimo Lietuvoje nesulaukė – buvo ištremti, nužudyti, pasitraukė į užsienį. J. Urbšys – išimtis, jis sulaukė atgimimo. Jam prasidėjus kvietė vienytis, dirbti, kurti, puoselėti tėvynę.

Atvykus į Zaosę, ties įvažiavimu į sodybą galima pamatyti įspūdingą stogastulpį, pastatytą J. Urbšio 100 metų sukakties proga.

Šio paminklo autorius, šviesaus atminimo medžio drožėjas Aloyzas Urbšys – ministro sūnėnas, jo gyvenimo ir veiklos tyrinėtojas.

Stogastulpyje iškalti tokie J. Urbšio žodžiai: „Eikime visi vieningai Lietuvos keliu, užmiršę nuoskaudas, jeigu jų iš kurios pusės buvo.“

A. Urbšys centrui yra padovanojęs keliolika savo unikalių medžio darbų. Ir kasmet, rugpjūtį, per sodyboje rengiamas konferencijas jie eksponuojami kieme.

Skaudi lemtis

Nuoskaudų Urbšių giminei buvo atseikėta su kaupu. Darbščių, dorų žmonių giminė nukentėjo be kaltės.

Vaikštinėjant po erdvų sodybos kiemą prisimenama tolima praeitis.

Nusipirkę Zaose pavadintą vietovę, Urbšiai gražiai čia kūrėsi – statėsi, dirbo, augino vaikus, puoselėjo namus. Šeimoje augo penki sūnūs ir dukra.

Du sūnūs – Alfonsas ir Antanas savus gyvenimus taip pat kūrė šioje vietoje, netoli tėvų sodybos pasistatė namus. Dabar jų nelikę – atminimą saugo tik senas kryžius.

„Kadangi čia daug Urbšių gyveno, tai vietiniai ta vietovę Urbšyne ir vadindavo“, – sako A. Simėnas.

Iki pat baisiųjų okupacijos laikų gyvenimas čia tekėjo ramia vaga. Tačiau užgrobus Lietuvą tokie darbštūs, išmanūs žmonės nebuvo reikalingi – šviesusis Lietuvos žiedas pradėtas naikinti.

Alfonsas nužudytas, tėvai Kazimieras ir Kotryna, jų sūnaus Antano bei kitos giminės šeimos buvo ištremti, užgyventas turtas atimtas.

1940 metų liepos mėnesį kartu su žmona Marija Urbšiene-Mašiotaite ir Juozas Urbšys ištremtas į Rusijos Tambovo miestą.

Jis buvo kalinamas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Kirovo, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimuose, daugiausia vienutėse. Okupantų nepalaužtas politinis kalinys sovietų diktatoriui Josifui Stalinui nusiuntė du memorandumus, kuriuose buvo kalbama „apie reikalingumą atstatyti Lietuvos valstybės nepriklausomybę”.

1954 metais peržiūrėjus bylas, J. Urbšys paleistas iš kalėjimo be teisės grįžti į Lietuvą. Su žmona apsigyveno Viaznikuose, Vladimiro srityje. Negavęs kito darbo, dvejus metus dirbo kasininku Viaznikų pirtyje.

1956 metais grįžo į tėvynę. Po žmonos mirties buvo prižiūrimas brolio dukters Marijos. Jis mėgdavo lankytis Pažaislyje, Panemunės šile, Ąžuolyne.

1963 metų vasarą J. Urbšys vyko į Rytų Berlyną, kur buvo liudininku vokiečių nacisto Hanso Globkės byloje. Paskutinis tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministras mirė sulaukęs 95-erių metų. Palaidotas Petrašiūnų kapinėse.

J. Urbšio palikimas didžiulis. Šis žmogus buvo ne tik diplomatas, politikas, bet ir literatas, vertėjas. Jau nuo 1921 metų jis bendradarbiavo lietuviškoje ir užsienio spaudoje, vėliau ėmėsi ir vertimų.

Jis labai gerai mokėjo prancūzų, vokiečių, lenkų ir rusų kalbas. Jo dėka galėjome skaityti Gustavo Flobero, Romeno Rolano, Moljero ir kitų garsių rašytojų kūrinius lietuviškai.

Norintiesiems daugiau sužinoti apie J. Urbšį patariama paskaityti 2001 metais išleistą knygą „Laiškai Elenai“.

J. Urbšio sesuo Elena – vienintelė iš šeimos, kuriai pavyko pasitraukti. 1944 m. ji emigravo į Venesuelą.

Grįžęs iš įkalinimo J. Urbšys per ilgus metus nuo 1957 iki pat 1991 metų parašė apie 700 laiškų seseriai Elenai. Dalis šių laiškų bei jų ištraukų ir paskelbti šioje knygoje. Nuoširdžiuose, sklandžiuose laiškuose atsiskleidžia rašiusiojo būdo bruožai, jo literatūrinis talentas, kitos savybės.

Daug Urbšių ilsisi Vadaktėlių kapinėse – ne vieno jų palaikai, atgavus Nepriklausomybę, parvežti iš tolimųjų tremties vietų. Taip pat ir tėvų Kazimiero Urbšio, mirusio tremtyje 1942 m., jo žmonos Kotrynos, mirusios toli nuo gimtinės, Irkutsko srityje, 1950 metais.

Šviesus atminimas

Vadaktėlių kapinėse ilsisi ir J. Urbšio brolio Alfonso sūnus Aloyzas Urbšys – savo garsiojo dėdės metraštininkas, daug laiko skyręs jo atminimui įamžinti, surinkęs ir savo jėgomis bandęs išleisti jam skirtus leidinius.

Pastaruoju metu Pasvalio rajone Norgėlų kaime gyvenęs A. Urbšys (1935–2014) buvo tautodailininkas, medžio drožėjas.

Zaosėje ne tik jo stogastulpis – ir daugiau jo kurtų darbų čia yra.

Aloyzas, kaip ir dauguma Urbšių giminės atstovų, buvo priverstas ragauti tremtinio duonos, 1949 metais kartu su motina, broliais ir močiute buvo ištremtas.

Į Lietuvą pavyko grįžti tik 1959 metų pabaigoje.

Nuo vaikystės A. Urbšys domėjosi medžio drožiniais ir tapo puikiu meistru tautodailininku, kūrė ir monumentalius, ir mažus medžio drožinius. Kaip žaliavą jis naudojo tik ąžuolo medieną. Su savo drožiniais A. Urbšys dalyvaudavo parodose, seminaruose, kūrybinėse stovyklose. Jis buvo respublikinės liaudies meno parodos laureatu.

Dar viena svarbi šio žmogaus veikla – dėdės J. Urbšio atminimo išsaugojimas.

A. Urbšys surinko daugybę dokumentų, prisiminimų, J. Urbšio kūrinių ir pats leido, jo žodžiais, „savispaudos“ leidinius – spausdintuvu atspaustas, paties įrištas storas knygas – vos keliais egzemplioriais. Jose sukaupta labai daug medžiagos. A. Urbšys bendradarbiavo periodikoje, rašė straipsnius įvairiomis kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo temomis.

Jis parengė knygos apie Urbšių giminės kilmę „Ne viskas praeitis, kas praėjo“ rankraštinį variantą. Tautodailininkas daug prisidėjo puoselėjant J. Urbšio visuomeninės minties kultūros centrą.

A. Simėnas sako, kad tai buvo žmogus, kurio po mirties labai pasigendantis, su kuriuo buvo galima pasitarti, pasikalbėti. Aloyzo vardas visiems laikams taip pat lieka įrašytas tarp garbingų Urbšių giminės šviesuolių.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų