Suaugusio žmogaus bandymas būti išgirstam

Suaugusio žmogaus bandymas būti išgirstam

Šįkart jaunuosius kūrėjus pastebėjo ištikima projekto draugė, Juozo Miltinio gimnazijos mokytoja Lina Rastenienė.

Mokytoja apie savo bebaigiančias mokyklą jaunąsias kūrėjas, be kita ko, rašo: „Abi noveles sieja mirties tema. Gal tai literatūros kurso įtaka, gal tiesiog jau suaugusio žmogaus (juk baigta gimnazija!) bandymas kalbėti apie pačius svarbiausius dalykus. Nesinorėjo, kad šie tekstai nusimestų. Beje, Ugnė, kuri niekada nepateikė savo kūrybos viešinti, net abejoja, ar tai gali būti kam nors įdomu. O gal ir gali?..“

Simona Karalytė (12 kl.)

Mokytoja Lina Rastenienė apie Simoną: „… kuria seniai, ne vienerius metus jos kūryba buvo publikuota. Baigdama mokyklą, Simona sako: „Kūryba viena mėgstamiausių mano veiklų, tokių minčių, kaip nebekurti, neturiu.“

Tai, ko gero, pirmas bandymas kurti prozą. Juk „visada įdomu išbandyti kažką nauja, ypač, kai tave motyvuoja, kad tu gali ir tau išeis, tačiau eiliuoti tekstai man visgi artimesni.“

Mokykloje mokinys yra skatinamas, spaudžiamas ką nors padaryti, sukurti… Ar tokia „prievarta“ reikalinga, naudinga?.. Simona: „Mano nuomone, tai nėra prievarta, tai tiesiog įdomi patirtis, kuri mokiniui gali praversti ateityje, taip pat kažko siekiant, už tokią „prievartą“ mokytojui ne vienas mokinys turėtų pasakyti AČIŪ“.

Ko Simona palinkėtų tiems, kurie nedrįsta parodyti savo kūrybą, atsiskleisti?

„Norėčiau palinkėti neslėpti savo talento, nes tai gali pakeisti tavo gyvenimą, būti pastebėtam yra labai malonu, ypač tada, kai esi įvertintas, pagirtas. Galbūt būtent tavo kūryba gali įkvėpti ir kažką kitą.“

Ženklas

Viskas prasidėjo tą giedrą naktį, kai ji vėl žiūrėjo pro langą ir laukė jo. Pavargusiose akyse mačiau baimę ir liūdesį. Ir tai mane gąsdino, nes žinojau, kad ji nemeluoja. Kai tik ji pradėdavo vaikščioti naktimis ar dūsauti lovoje, mane išmušdavo prakaitas ir apimdavo jaudulys: ar jai viskas gerai..? Kai ji naktimis gerdavo juodą arbatą, girdėdavau, kaip sunkiai ryja gurkšnį, ji tai bandydavo slėpti, todėl mes nieko nesakydavome. Daugybė naktų jai buvo neramios, todėl dažnai dienomis užmigdavo ant savo krėslo ir mes ją bardavome.

Tada buvo tiesiog eilinė naktis, kai aš vėl pabudau nuo jos žingsnių ar gilaus kvėpavimo, todėl sukaupusi visą drąsą išdrįsau pas ją nueiti.

‒ Ką čia darai?‒ paklausiau ramiu balsu, mačiau, kad ji išsigando, tada man nieko neatsakė, tik paklausė:

‒ Ar tu jo pasiilgai? Nes aš tai labai… ‒ Iškart supratau, apie ką ji šneka.

‒ Tu apie senelį? ‒ Ji linktelėjo ir pradėjo ašaroti. Apkabinau ją ir paėmiau už liesų rankų.

‒ Atsimeni, prieš senelio mirtį į mūsų namus įskrido paukštelis, bet ilgai nesikankinęs rado kelią į kiemą ir laisvę.

‒ Taip, atsimenu, ‒ atsakiau jai.

‒ Tai paukštis pranašas, jis buvo ženklas mums, kas kažkas iš šių namų išeis ir paliks mus. ‒ Išgirdus šiuos jos žodžius man nutirpo kūnas, bet norėjosi klausinėti dar.

‒ Juk išeiti galima ir ne visam laikui, tiesa? ‒ Ji nusišypsojo ir pasakė, kad niekas nežino, ar tai visam. Ji tik norėjo man pasakyti, kad reikia stebėti ženklus, kurie viską pasako. Apsidžiaugiau, kad būtent šią naktį nepabijojau ir atėjau pas ją, o grįžusi į lovą iškart užmigau.

Kai jau traukėsi vasara ir oras po truputį vėso, kartą grįžusi iš kiemo ir palikusi ją sėdėti ant jos mėgstamo krėslo, kambaryje išgirdau stiprų bildenimą, tai buvo paukštis. Jis trankėsi į visas puses, nerasdamas kelio į laisvę. Atidariau duris, langus, o jis lyg aklas nematė, kur skristi, trankėsi, cypsėjo kažką, mačiau jo akyse baimę. Susmukusi klausiau savęs: kodėl jis įskrido į namus? Pykau ant savęs ir verkiau žinodama, kaip paukštis kankinosi, kol ištrūko į laisvę. Ir tikrai žinojau, ką tai reiškia…

***

Ugnė Juzėnaitė (12 kl.)

Mokytoja Lina Rastenienė dalijasi mintimis apie jaunąją kūrėją: „Ugnė anksčiau niekada neskelbė savo kūrybos, nors kuria seniai, tiesa, savo malonumui. O „gimsta kūryba iš liūdesio, kančios. Bet niekada iš pykčio.“ Beje, ir ši novelė sukurta iš skaudžių išgyvenimų…

Paklausta, ar norėtų išleisti savo knygą, mergina sako: „Kol kas apie tai negalvojau, bet manau, jei turėčiau ką nors, kas būtų verta dėmesio, norėčiau pasidalinti ir su kitais.“

Kas artimiau ‒ poezija ar proza? Žinoma, „visada artimiau buvo poezija, mano „balto debesio namas“.

Jaunesniems, nedrąsiems kūrėjams Ugnė linki „pasitikėti savimi, pasidalinti kūryba ir įgyvendinti svajones“.
***

Pavasarinis vėjas nežadėjo Jai nieko gero. Ji tyliai suposi tarp eglių, ramaus širdies plakimo ritmu, kartu su visais medžiais… ir Ji. Ritmingai, it šoktų su vėju. Ji ir taip greitai vėso, o vėjas dar labiau paspartino Jos kūno stingimą.

Spengianti tyla, užgulusi Jos negirdinčias ausis, pasakojo, kas vyksta aplink: Ji tarsi tapo medžiu, miško dalimi ir Jos niekas jau niekada neras.

Oda perbalo it pašalo sukaustyta žemė, lūpos, pirštai, kaklas…Ji visa palaipsniui, nenumaldomai mėlo, tik..pati nesuprato kodėl.

Tyla jai to nepasakė. Jai niekas niekada nieko nesakydavo. Tai kodėl dabar Ji čia?

Medžiai į Ją nekreipė dėmesio, Ji tiesiog siūravo vienodu ritmu, tarsi taip būtų įprasta, tarsi Ji čia būtų jau visą amžinybę. Niekas nieko nesakė, paukščiai nečiulbėjo pavasariškų giesmių. Priešpaskutinė kovo diena, pavasaris tikrai labai vėlavo. Vėjas, švilpaudamas žiemiškas gaidas, tarsi laikė Jos kūną grubiomis rankomis ore, neleisdamas nukristi ir nepalengvindamas dalios nei Jos kaklui, nei eglišakei, ant kurios Ji suposi.

Tyla ir toliau šnabždėjo Jai paslaptis, spengė vaizdais, nes Ji pati jau nieko nematė, mat išsprogusios akys išdžiūvo… Tai vis per tą nepailstantį vėją.

Ausyse spengė, galvoje ūžė įvairiausios mintys ir prasilenkiantys vaizdai. Klausimas: kas čia vyksta ir kodėl? Ji nežinojo, o tyla, išūžusi Jai ausis su viso pasaulio paslaptimis, taip ir neatskleidė tos vienintelės, labiausiai rūpėjusios…

Tolimas, pažįstamo balso aidas pasiekė Jos ausis. Ji prabudo ir nevalingai žvilgtelėjo per užuolaidų nedengiamą langą: vaizdas buvo niūrus, po pilku dangumi, netoliese, bangavo eglynas. Jos mintys skendo tame vaizde. Tačiau medžiai į Ją nežiūrėjo. Jie kažko laukė, klausėsi monotoniško vėjo švilpimo it stojančios širdies plakimo ir lėtai, ritmingai siūbavo. Melodija, vaizdas…viskas buvo taip artima Jai. ..Iš miego pažadinęs balsas dabar jau atsklido iš už durų; veidas pasirodyti nepanoro.

‒ Kelkis arba pavėluok į mokyklą: šiandien priešpaskutinė kovo diena, tad su gimtadieniu.

Balsas nutolo, Ji išgirdo, kaip trinktelėjo laukujės durys.

Ji liko visiškai viena.

Ausyse akimirksniu pasigirdo įsivyravusios tylos ūžimas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų