Audrius Skačkauskas. "Sekundės" nuotr.

Stipriai tylūs vyrai

Stipriai tylūs vyrai

Mano draugas serga mirtina liga ir bando būti stiprus. Jis su niekuo nesišneka apie savo ligą ir savijautą, turbūt dėl to, kad vyrai nepratę ieškoti atjautos. Juk mums nuo mažens kalė į galvą: „Nebūk boba, būk vyras.“

Taip mus mokė ir tokie mes norime būti. Mums sunku pripažinti, kad ir mes galime būti bejėgiai.

Kai aš išgirdau savo diagnozę, irgi norėjau būti stiprus. Užsisklęsti savyje, supykti ant likimo ir Dievo ir vaikščioti labai nelaimingas. Paskui sugalvojau apsimesti, kad nieko neįvyko, ir nuleisti viską juokais. Nepavyko, nes pamačiau savo žmonos akis.

Pamačiau akis ir supratau, kad neturiu teisės nei pykti, nei apsimetinėti.

Pradžioje mane sukaustė gyvuliška baimė su daugybe klausimų: „Už ką? Kodėl? Kodėl man?“ Atrodė, kad, kaip įprasta tokiais atvejais sakyti, žemė slysta iš po kojų, ir net atsirado pyktis ant kitų žmonių, kurie vaikšto sveiki, džiaugiasi, myli ir ruošiasi gyventi amžinai. Po kurio laiko supratau, kad tokius pat jausmus išgyvena mano artimiausi žmonės, ir aš pradėjau apie tai kalbėti.

Visą Audriaus Skačkausko komentarą skaitykite kovo 15 dienos (penktadienio) „Sekundės“ dienraštyje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų