Stiliaus žinovė senjorės drabužio nesimatuos

Stiliaus žinovė senjorės drabužio nesimatuos

Garsių firmų drabužiai, įspūdinga rankinė, ryškūs vienetiniai rankų darbo papuošalai ir plati šypsena – šešiasdešimtmetį kitąmet švęsianti panevėžietė Rita Pečiulienė visada išsiskiria pilkoje minioje. Kaip nepasenti anksčiau laiko ir mėgautis grožiu, ji moko ir Panevėžio senjorus.

Panevėžietė 59-erių Rita Pečiulienė jau treji metai niekur nedirba ir juokais save vadina sovietine pensininke. Iš tiesų šios moters gyvenimas nė nekvepia senatve. Ji prekiauja pačios kurtais rankdarbiais, savanoriauja Panevėžio labdaros draugijoje „Atjauta“ ir Panevėžio trečiojo amžiaus universitete, kur veda meno užsiėmimus.

Su senjorais dėstytoja neseniai vyko į ekskursiją Vilniuje. Kol mokiniai lankė senamiestį, Gedimino pilį ir apžiūrinėjo kitas žinomas sostinės garsenybes, jų vadovė pirmiausia nulėkė į Taikomosios dailės muziejų, kur atidaryta unikali rusų kolekcininko Aleksandro Vasiljevo 1950–1980 metų moteriškų drabužių paroda.

„Tai mano jaunystės metų mados“, – susižavėjimu dega R. Pečiulienė ir prisimena, kaip tais laikais teko suktis norint pasipuošti, išsiskirti iš minios.

Panevėžietė visą gyvenimą mėgo išskirti. Nė žingsnio iš namų nebūtų sau leidusi žengti su paprasta sportine apranga. Sovietmečio moterys neturėjo didelių galimybių atrodyti it paryžietės – trūko ne tik drabužių parduotuvėse, bet ir medžiagų jiems pasisiūti. Todėl panevėžietė kaip įmanydama sukosi, kad tik patenkintų savo moteriškąją pusę.

„Jau tais laikais nešiojau drabužius, su kuriais moterys pozavo mados žurnale „Burda“. Anyta parūpindavo medžiagos, o aš per naktį pasisiūdavau naują sijoną ar suknelę. Megzdavau, siuvinėdavau, kurdavau papuošalus“, – pasakojo R. Pečiulienė.

Jaunystėje jai kurį laiką teko pagyventi Vilniuje. Net ir čia kūrybinga panevėžietė sugebėdavo atrodyti ne prasčiau nei vietinės ponios. Būdama tokia stileiva ir vyrą – gydytoją – susirado.

Panevėžietė itin domisi madomis: tiek šiuolaikinėmis, tiek ir praeities.

Menus nustūmė skaičiai

Pomėgio puoštis Rita neprarado iki šiol. Į interviu moteris atėjo su „Bvlgari“ firmos rankine, „Gap“ suknele. Tiesa, pastarąją panevėžietė perdarė savaip. Juodą apdarą pagyvino pačios pieštais drugiais ir dar įsegė iš karolių suvertą segę. Tokių papuošalų R. Pečiulienės namuose gausybė, juos moteris mielai dovanoja ir kitiems.

„Aš kitokia būti nemoku. Ir jei kas nors atkreipia dėmesį į mano išskirtinę išvaizdą, net pyktelėju – juk aš visada tokia“, – šypsosi R. Pečiulienė.

Toks jos būdas jau nuo vaikystės bylojo, kad Rita linkusi į menus. Nepaisant to, trečios kartos tikra panevėžietė pasirinko studijuoti matematiką. Vilniaus universitete baigusi tris šio dalyko kursus, studentė galiausiai atsiėmė buhalterės apskaitininkės diplomą. Ištekėjusi Rita grįžo į Panevėžį ir čia įsidarbino gamykloje apskaitininke.

Neilgai trukus Ritos gyvenimą užtemdė neganda. Dukrelės susilaukusi, vos 29-erių moteris tapo našlė. Po to sekė metai, kai reikėjo suktis, kad jauna mama galėtų viena išlaikyti šeimą. Po nepriklausomybės moteris pati ėmėsi verslo – Kupiškyje atidarė gėlių puokščių parduotuvę, šeštadieniais nuo ankstyvo ryto stovėdavo su savo prekėmis turguje.

„Rytiniu traukiniu nudundėdavau į Kupiškį – reikėjo kažką daryti, pajamų stigo. Mano verslas buvo susijęs su grožiu, skoniu – mokiau kitus rišti puokštes. Visą gyvenimą ėjau lygiagrečiai su meniniu pašaukimu“, – prisimena pašnekovė.

Tačiau kūrybinei gyslelei laisvai išsiskleisti Rita leido tik sulaukusi 45-erių. 1997 metais Panevėžyje atidarius laikinuosius vaikų globos namus J. Janonio gatvėje, R. Pečiulienė buvo priimta dirbti auklėtoja, kuri po pamokų galėtų pamokyti globotinius matematikos. Tik šias pamokas įstaigoje dažniau nustelbdavo matematikės rankdarbių užsiėmimai. Auklėtoja mokė vaikus velti vilną, verti karoliukus, lipdyti, klijuoti, o šiems tai labai patiko.

Galerija

Lobiai iš konteinerio

Meniškos auklėtojos veikla susidomėjo net ir globotinių šeimos – jos Ritai atnešdavo priemonių darbams.

„Žinote, kokie tų vaikų tėvai: geriantys, asocialūs. Ne vienas jų man iš konteinerio atnešdavo visai gerų reikmenų darbeliams – esu gavusi įvairių medžiagų, blizgučių ir net gintarinių karolių“, – pasakoja buvusi pedagogė.

Vieną kartą iš tokio pat lobyno panevėžietę pasiekė labai senoviška, galbūt kokios senos močiutės rankinė. Ji, pasak R. Pečiulienės, gali būti net praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio mados pavyzdys. O tą laikmetį pašnekovė tiesiog dievina.

„Gimiau 1959-aisiais, bet mane labai žavi dar ankstesnis dešimtmetis: tos raitytos foteliukų kojelės, drabužiai, rankinės. Gal aš praeitame gyvenime tuo laiku gyvenau“, – šypsosi R. Pečiulienė ir prisimena jaunystėje nutikusį įdomų dalyką.

Dar dirbant gamykloje viena bendradarbė – rusė iš Estijos – jai parodė seną 1953 metų žurnalo nuotrauką, joje sėdėjo tarsi iš akies traukta Rita.

„Na, gryna aš. Gal ir iš tiesų yra ta reinkarnacija“, – juokiasi panevėžietė.

Keistuolė iš praeities

R. Pečiulienė pripažįsta dažnai pagalvojanti, iš ko paveldėjo norą kurti. Puoštis labai mėgo ir jaunatviška iki pat senatvės buvo jos mama, piešti mokėjo ir tėtis. Rita sužinojo, kad kelios kartos prieš jai gimstant giminėje būta moters, kuri, kaimynų nuostabai, išpiešė visas savo namų sienas, net ir kamarą taip pat išdekoravo.

„Aš irgi taip pasidaryčiau, jei galėčiau – man labai patinka sukurti kažką naujo, kažką įdomaus, gražaus“, – teigia savamokslė menininkė, kuri dabar visus stebinančius rankdarbius mokėjo gaminti dar jaunystėje.

Išpuoštų Rita butą grožybėmis, bet viską nuplėšytų jos pedantiškumas. Netvarka šią šeimininkę tiesiog susargdina. Be to, tokio interjero turbūt nesuprastų ir kūrėjos širdies draugas.

Jį panevėžietė susirado praėjus daugeliui metų nuo pirmojo vyro mirties. Tapusi našle ilgai gyveno su tėvais ir nedrįso megzti naujų pažinčių.

Dabar draugas – didžiausias Ritos darbų vertintojas. Jei jam patinka, savo kūrybą panevėžietė drąsiai pristato ir senjorams Trečiojo amžiaus universitete. Prieš Kalėdas šie studentai mokosi dekupažo technika pasigaminti žaisliukų eglutei, vėliau gamins angelų statulėles papjė mašė būdu.

Kitais metų laikais R. Pečiulienės pamokose kuriamos odinės segės, vėriniai, veliami veltiniai.

Gaminys iškeliavo į Norvegiją

Rita juokiasi dėl savo pomėgio įgijusi priklausomybę nuo rankdarbių priemonių pirkimo.

„Kaip alkoholikui reikia degtinės, taip man reikia visų tų smulkmenyčių. Jas perku parduotuvėse, bet daug kas dabar perka internetu gerokai pigiau iš Kinijos. Todėl kartais labai keista, kai su tokiomis menkomis išlaidomis paskui žmonės savo darbus mugėse ar internete pardavinėja už daug didesnę kainą“, – svarsto auksarankė.

Šešiasdešimtmečio kitais metais sulauksiančios R. Pečiulienės jaunatviškumo paslaptis – energija, geri genai ir menas.

Kartą ji nusprendė paeksperimentuoti ir įrodyti, kad pačiam pasigaminti kokį niekutį daug pigiau. Taip sukūrė visą kolekciją dabar madingų dirbtinių ir tikrų gėlių puokščių dėžutėse.

Įrodė, bet namuose vėl prisikaupė šeimininkės rankdarbių.

„Niekis – išdalinsiu. Mėgstu greitą rezultatą, todėl visko prisigaminu ir paskui nėra kur dėti. Kitą kartą netekusi kantrybės ir į konteinerį viską išverčiu. Nors po Vėžio ženklu gimę žmonės pasižymi sentimentalumu, aš prie daiktų neprisirišu – man patinka jais džiuginti kitus“, – teigia R. Pečiulienė.

Vieną gėlių puokštę dėžutėje ji išsiuntė Norvegijoje gyvenančiai dukrai Gintarei. Skandinavų stilius, pasak menų dėstytojos, toks baltas, kad, mamos nuomone, jam nuolat reikia kokių nors dekoracijų.

Jei būtų močiutė…

Ir pati Ritos dukra mielai dabinasi mamos kurtais rankdarbiais: tiek suvenyrais, tiek papuošalais.

„Ji tokia pati kaip aš. Mėgsta puoštis, atrodyti jaunatviškai. Man nuvykus į Norvegiją padovanoja geresnį kremą odai. Mudviejų ryšys – labai stiprus, gal dėl to, kad auginau ją vieną“, – džiaugiasi mama ir priduria, kad atžala paskutinę viešnagę jau ir į Ritos pasą pabaksnojo.

Juk kitais metais laukia jubiliejus, bet R. Pečiulienė metų nejaučia. Panevėžietės kraujyje verda energija, norai ir svajonės, ji labai mėgsta keliauti. Kasmet Rita aplanko draugę Anglijoje, dukrą Norvegijoje, ilsisi Bulgarijoje ar kitame kurorte. Kitą kartą nusiperka pigų bilietą į Varšuvą ir ten su drauge, išsinuomojusios pigų nakvynės namų kambarį, visą savaitę klaidžioja svetimo miesto gatvėmis.

Močiute Ritos negalima vadinti ir todėl, kad ji dar neturi anūkų. Bet jei jų turėtų, apsirengtų gražiausią savo suknelę, apsiautų stilingus batus ir su savo mažuoju draugu trauktų į Palangą.

Komentarai

  • Rita yra geras žmogus.

  • Nuostabi moteris! Tikras pavyzdys ir įkvėpimas!

  • Nuostabus ir šiltas žmogus, turintis charizmą, gerą humoro jausmą ir daug daug meilės kitiems!

Rodyti visus komentarus (3)

Atsakymas į Kristina komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų