Stiklo ir muzikos sintezė kaip skaistykla menininkams. Po alinančio karščio ir natų burtų dirbtuvėse gimsta išskirtinis menas.

Stiklo skaistykloje jaučiasi savi

Stiklo skaistykloje jaučiasi savi

Trečiąjį kartą Panevėžyje rengiamame tarptautiniame meninio stiklo simpoziume pamatyti garsių kūrėjų veidus, žinomus viso pasaulio meno gerbėjams, ne naujiena. Ir nors panevėžiečių, simpoziumo sumanytojų Remigijaus ir Indrės Kriukų studijos durys pasitinka gąsdinamu užrašu „Sveiki atvykę į pragarą!“, nerti į karščio jūrą nepabūgo net 14 užsienio ir 5 Lietuvos kūrėjai.

Pirmą kartą rytinėje Europos dalyje ir Panevėžyje besilankanti stiklo meistrė iš Kinijos Meng Du besiruošdama antrosios dienos darbams negailėjo gerų žodžių Aukštaitijos sostinei:

„Viskas taip stilinga, nauja, žmonės mieli ir draugiški.“

Pati 32-jų metų menininkė savo kelią pradėjo ne nuo stiklo, o nuo grafikos dizaino, kurio paslapčių mokėsi Pekine. Ilgą laiką dirbusi vienoje įmonėje, ji prisipažino ėmusi galvoti, ar tikrai norinti kasdien po aštuonias valandas praleisti prie kompiuterio.

2008-aisiais metais M. Du nusišypsojo laimė išvykti į Jungtines Amerikos Valstijas, ten pirmą kartą ir pamatė darbus iš stiklo, kurie kaipmat užbūrė būsimą stiklo menininkę.

„Ši medžiaga yra tiesiog magiška, turinti labai daug galimybių. Iš karto panorau viską išbandyti savo rankomis“, – sakė ji.

Netrukus prasidėjo rimtesnė pažintis su stiklo menu. Grįžusi į Kiniją ji dar labiau ėmė tobulinti žinias ir netrukus pradėjo karjerą kaip profesionali stiklo menininkė.

2013-aisiais Ročesterio technologijų institute, kur studijavo, ji buvo atrinkta į stiklo menų kūrybinę programą.

„Savo darbų portfelyje neturėjau jokio stiklo darbo, vien grafikos. Tad buvau labai laiminga, kai mane atrinko, nes visiškai to nesitikėjau“, – kūrybinio kelio pradžią prisiminė M. Du.

Stiklo menininkės karjerą kinė pradėjo 2010-aisiais, tačiau stiklo pūtimo srityje save vadina naujoke.

„Aš visai neseniai tai pradėjau daryti, tad kol kas yra nelengva. Prireikė laiko, kol išmokau pūsti stiklą“, – prisipažino.

M. Du sakė, jog stiklo menas jai atvėrė nemažai kelių: galimybę sutikti daug įvairių žmonių, aplankyti dar neatrastas vietas.

„Jeigu nebūčiau susijusi su stiklu, niekuomet nebūčiau atkeliavus į Lietuvą, į „Glassjazz“.

Simpoziumas, pasak jos, yra galimybė pasidalyti aistra stiklui, pamatyti, kaip kuria kiti, koks yra jų braižas.

M. Du atviravo, jog dirbdama remiasi ir grafikos dizainerės patirtimi. Jai teko dirbti prie knygų leidybos, tad ir dabar, kurdama stiklo meno kūrinius, sako ieškanti būdų, kaip sujungti idėją ir turinį į vieną bendrą orkestrą.

„Kartais stiklas tampa savotiškais, maloniais spąstais. Turiu omeny, jog yra labai lengva nusivilti pačiu atlikimu – reikia labai atidžiai sekti techniką, kad darbas pavyktų toks, kokio norisi“, – pastebėjo ji.

Ieškojo stabilumo

Jungtinės Karalystės stiklo menininkas Metas Diuranas pirmą kartą Lietuvoje apsilankė dar 1999-aisiais, tuo pačiu metu, kai geras bičiulis R. Kriukas atidarė savo nuosavą studiją.

„Labai smagu sugrįžti ir vėl, pamatyti, kaip pasikeitė jo gyvenimas, darbai ir pati Lietuva“, – sakė britas.

Vyrui pro akis nepraslydo ir teigiami Panevėžio pokyčiai: jo augimas, vystymasis.

„Sakoma, jog pirmą kartą galima kur nors atsidurti visai atsitiktinai. Antrą kartą ten pat lankaisi, nes patiko, o trečiąjį – dėl to, kad įsimylėjai. Tad privalėsiu sugrįžti čia dar kartą“, – šypteli Panevėžyje antrą kartą viešintis stiklo meistras.

Ilgus metus Londone gyvenantis M. Diuranas pamena laikus, kai būdamas jaunas vaikinas persikėlė į daugiatūkstantinį miestą.

„Dairiausi darbo ir kažkas man pasakė, jog ieškomas žmogus skaptuoti ledo skulptūras vakarėliams. Tai atrodė iš tiesų gražiai, tačiau viskas ištirpdavo“, – linksmai prisiminė menininkas.

Taip į jo gyvenimą atkeliavo kur kas patvaresnė medžiaga – stiklas, kurį menininkas tiesiog įsimylėjo. Jis nebijo pripažinti, jog įnoringos medžiagos charakteristika kartais sukelia tam tikrų keblumų:

„Kartais stiklas suvaržo, nes jis – tam tikra alchemija.“

Stiklo menas, pasak jo, turi iki galo neatskleistą paslaptį ir begalę dar neišnaudotų galimybių.

„Man tai yra labai įdomu, nuolat galima pamatyti ką nors nauja. Būtent dėl šios priežasties aš atvykau ir į šias erdves“, – patikino M. Diuranas.

Didžiosios Britanijos stiklo kūrėjo darbai yra glaudžiai susiję su asmeninio gyvenimo detalėmis.

Simpoziume jis sakė planuojantis sukurti tris harmoningomis spalvomis puoštas stiklo skulptūras.

„Dažniausiai savo darbuose nenaudoju daug spalvų. Tačiau šiame simpoziume nusprendžiau jų įvesti. Noriu pabandyti dirbti su trimis pagrindinėmis spalvomis. Įdomu tai, jog dvi iš trijų susimaišiusios tarpusavyje sudaro dar vieną naują“, – dalijosi planais M. Diuranas.

Galerija

Pasekęs tėvo pėdomis

Stiklininkas Angusas Pauersas į Panevėžį atvyko iš Jungtinių Amerikos Valstijų. Ukrainoje, kur tuo metu ir gyveno, susipažinęs su R. Kriuku, jis, vos pamatęs simpoziumo sumanytojo rodomas nuotraukas, iš karto patikėjo „Glassjazz“ idėja.

„Man tai pasirodė nuostabu, aš iš karto pasakiau, jog norėčiau atvykti ir būti šio renginio dalimi. Sužavėjo tiek Remigijaus energija, tiek pati meninio stiklo studija, kurioje per renginį skamba džiazas, darbų įkarštį fiksuoja fotografai. Tai labai priimtina mano asmenybei, jaučiuosi labai natūralioje aplinkoje“, – patikino pašnekovas.

Stiklo kūrėjo tėtis taip pat buvo menininkas – kūrė juvelyriką. Tad nenuostabu, jog ir pats Angusas, visą gyvenimą matęs tokį pavyzdį, pats pasuko meno link.

Pradėjęs lankyti menų mokyklą, jis susižavėjo stiklu. Užsimezgė ilgalaikė draugystė – stiklapūtyste vyras užsiima jau 22-us metus. Tačiau, anot jo, vis dar yra ko pasimokyti:

„Visuomet noriu sužinoti ką nors naujo. Čia galėsiu pasisemti neįkainojamos patirties, kurią perduosiu ir savo studentams.“

Karštis, triukšmas, nesibaigianti netvarka – tokia, kaip sako A. Pauersas, stiklo meno kaina.

„Maža to – pavojinga, nors neprilygsta lenktyninių automobilių varžyboms“, – šyptelėdamas pridūrė stiklo meistras.

Menininkas mano, jog darbų sėkmė priklauso ne tik nuo paties kūrėjo, bet ir nuo lydinčios fortūnos. Stiklo skulptūrų kūryba išnaudoja daug energijos, be to, šiam menui pagaminti reikalinga labai daug dujų.

„Niujorke, mokykloje, kurioje mokau studentus, specialia ventiliacija panaudojame visą karštį pastatui šildyti žiemą“, – džiaugėsi atradęs sprendimą A. Pauersas.

Daugiausia amerikietis savo darbuose perteikia pasaulį vaikų akimis. Jie – didžiausias vyro įkvėpimo šaltinis. Menininkas yra ir didelis motociklų aistruolis, tad simpoziume tvirtino būtinai sukursiantis stiklinių motociklų skulptūrų.

Komentarai

  • Nuostabu

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų