Kurianti ir stebinti gyvenimą

Kurianti ir stebinti gyvenimą

Viktorija Likaitė iš Panevėžio „Minties“ gimnazijos projekte dalyvauja pirmąkart. Lyrikė, kuriai dar artimi ir socialiniai niuansai.

Viktorija Likaitė (11 kl.)

„Viktorija – gyvenimą stebinti jauna mergina, mąstanti apie prasmę, tyli ir gili. Ji myli knygą, žodį ir teatrą. Neatleistų man, jei rašydama apie ją daugžodžiaučiau“, – mokytoja Eglė Noreikienė.

LAIŠKAS 1

Įdomu, ar prisimeni tą dieną, kai nė nesudvejojęs peiliu pervėrei mano tėčio širdį, kai iš mažametės mergaitės atėmei vienintelį mylimą žmogų. Norėčiau žinoti, ką tą akimirką galvojai, ką jautei…

Jau vėlus vakaras, žiebiasi milijonai viltį nešančių žvaigždžių, o aš vis dar vaikštinėju aklinoje tamsoje paskendusiomis gatvėmis ir nenoromis prisimenu tavo veidą. Tavo nepaaiškinamos neapykantos iškreiptą bei keisto džiugesio apimtą veidą. Džiaugiuosi ir dėkoju laikui, jog jau nepamenu tavo gyvuliškų mėlynų akių taip gerai, kaip kadaise, ir kad nebežinau, ar atpažinčiau tavo prikimusį balsą iš milijono kitų, nors tai neatsveria žiauraus fakto, kad patį procesą pamenu ir išgyvenu lyg jis būtų įvykęs vakar.

Iš dangaus, kone nujausdami gresiančią nelaimę, monotoniškai krito stambūs lietaus lašai, tačiau tiek man, tiek tėčiui tai buvo paprastas, dėl oro sąlygų kiek nusivilti verčiantis sekmadienio vakaras. Naiviai besišypsodama gyvenimui drąsiai žengiau tėveliui įkandin ir nė nemaniau turėsianti žiūrėti, kaip vos po dešimties minučių jis sukniubęs gulės priešais mano akis. Ir neturėjau numanyti, juk buvau dar tik vaikas – tyras, nesugadintas šios žemės žmogutis.

Ir tądien, pragyvenusi dar labai nedaug metų, pirmąkart tiesiogiai pažinau blogį. Žinoma, kaip ir visos jaunos mergaitės, ne kartą buvau girdėjusi pasakų apie princeses ir drakonus, apie geruosius riterius ir jų kovą su pabaisomis, tačiau niekad nedrįsau pamanyti, jog tokių pabaisų yra ir realiame gyvenime – visai šalia mūsų. Ir net baisiausiame košmare nebūčiau susapnavusi, kad viena jų atims iš manęs tėtį.

Dabar aš jau nebe vaikas, panelė. Ir nors praėjo šitokia galybė metų, aš vis dar krūpčioju naktimis ir kartais negaliu sudėti bluosto. O tu ar gali? Visur, kur tik bepasisukčiau, regiu dalelę tavęs. O tu, ar regi dalelę manęs? Mano tėčio? Prašau, atsakyk man nuoširdžiai, ar gailiesi? O gal, jei galėtum atsukti laiką atgal, imtum ir padarytum tą patį? Prašau, atsakyk. Bet nuoširdžiai. Būtinai nuoširdžiai.

Pamenu, pradžioje velniškai tavęs nekenčiau, vėliau – bandžiau pateisinti, o dabar? Dabar nekenčiu dar labiau. Juk tiek visko daug iš manęs atėmei: nerūpestingą vaikystę, gyvenimo ramstį – tėtį, visavertę ateitį, tyrumą, džiaugsmą, galiausiai ramybę. Atėmei viską, ko jau niekada negalėsiu susigrąžinti. Niekada…

LAIŠKAS 2

Įdomu, ar bent pagalvojate, kokią žalą darote mums, Lietuvos piliečiams, kai dėl savo asmeninių poreikių bei politinių įsitikinimų netiesiogiai nusprendžiate iš vaikų atimti tėvus, iš tėvų vaikus, o iš senelių anūkus. Norėčiau sužinoti, dėl ko rūpinatės tik savimi, vengiate pažvelgti į tai, kas eina toliau jūsų materialinių interesų.

Jau vėlus vakaras, danguje matosi milijonai viltį nešančių žvaigždžių, o aš vis dar vaikštinėju aklinoje tamsoje paskendusiomis gatvėmis ir nenoromis mąstau apie tai, kad kaip ir dauguma mano bendraamžių, esu priversta augti be tėvo.

Kiekvieną dieną, vos atsikėlusi, žvilgteliu į išblyškusią, tačiau vienintelę, kurią turiu, jo nuotrauką. Bijau, kad jei to nepadarysiu, galutinai užmiršiu visus jo veido bruožus ir tradicijas, kurias kartu sukūrėme.

Savaitgalio rytus pradėdavome futbolu, užbaigdavome – kino filmais. Tuo metu nebūčiau net pagalvojusi, kad vieną dieną visi šie, rodos, įprasti dalykai virs tik prisiminimais.

Pamenu tą rytą, kai prabudusi ant savo naktinio stalelio radau ne garuojantį puodelį kakavos, o pilnai prirašytą popieriaus skiautę. Mažos netvarkingos raidės bandė įtikinti, kad taip man bus geriau, kad tik tokiu būdu turėsiu galimybę išsimokslinti ir siekti savo svajonių. Jos pateisino begėdišką tėvo bailumą atsisveikinti, nesuteikiant man progos ištarti sudie – „Atleisk, princese, kad turiu tau tai pasakyti būtent tokiu būdu. Išvažiuoju. Nebegaliu taikstytis tu tokia politika, su tokiu pažeminimu. Man gėda. Gėda už valdžią ir jos supuvusią sistemą.“

Ir tądien, pragyvenusi šitiek metų, pirmąkart pažinau netektį. Žinoma, jos apstu būdavo filmuose, žiūrėtuose vakarais su tėčiu, tačiau niekad nedrįsau pamanyti, jog šioji užklups ir mane, mano šeimą…

Dabar aš jau nebe vaikas – panelė. Ir nors praėjo galybė metų, aš vis dar krūpčioju naktimis ir kartais negaliu sudėti bluosto. O jūs ar galite? Visur, kur tik bepasisukčiau, regiu dalelę, kurios netekau, dalelę, kurios niekada nesusigrąžinsiu. O jūs, ar regite dalelę manęs, dalelę mūsų visų laimės, kurią taip akiplėšiškai vagiate? Prašau, atsakykite nuoširdžiai, ar šis mano pasipiktinimas kažką pakeis? O gal eilinį kartą į tai bus pažvelgta pro pirštus ir numojama ranka? Prašau, atsakykite. Bet nuoširdžiai. Būtinai nuoširdžiai.

Neatimkite iš manęs tėvynės…

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų