Spalvinga kūryba

Spalvinga kūryba

Šiandien jaunimo kūrybos atlankas margas it Velykų margutis.

Lukas Varanauskas (12 kl.)

„Poezijoje ,,atsiradau“ 9-oje klasėje, bet labiau į ją gilintis pradėjau prieš metus. „Panevėžio literatūrinėje žiemoje 2018“ tapau vienu iš nugalėtojų. Mano kūryboje labiausiai išryškėja amžinosios gyvenimo, mirties, meilės temos“.

Apie Ją ir kitus

Jos apsamanojusių akių gelmėse slypi šešėliai,

Alpinistai lūpų kalnynuose ieško švelnumo,

Į ramius plaukų vandenynus leidžiasi snaigės,

Tamsą užtvindo ramybės vanduo ir teka per kūną.

Kūno skysčiais ieškomas dangiškasis svaigumas,

Tartum dykvietėse ligi šiolei ieškoma metastazė.

Užkulisiuose jaudulys, fotojuostoje slypi smalsumas.

„Žudausi už savąją šalį“, – džiaugiasi kamikadzė.

Kamikadzė vis grasė, kad taranuos priešus,

Kaip širdį be gailesčio taranuoja jausmai.

Gelti naktį nuo įtempto darbo pradeda riešus,

Duonos ryte kasdieninės atriekus, pribėga išalkę vaikai.

Tarp bėgių ir manęs

Greitaeigis traukinys rieda per sielos bėgius,

Byrėti pradedančius nuo tuštumos trinties.

Tamsią, grubią naktį savyje uždarančius,

Pervažiuotus, atšalusius, be atminties.

Be praeities. Aklas mankurtas,

Be dvasios prigulęs ant įkaitusio gulto

Nuo didėjančio kūno kulto ausys užgultos.

Klykauja tampomas neūžauga lovoj Prokrusto.

Chuliganų išniekintam biustui nieks nepaklūsta,

Paklus nebent pyktis arba mintys mangusto.

Harmonijai, šilumai kito žmogaus tariu aš: me gusta,

Žodžiai išbyra ant popieriaus lapo mieguisto.

Jausmas ir pinigas

Už pinigus stoties moteris parduoda savąjį kūną –

Nedaug užsiprašo, susimoku ir tuoj pat pro duris griūnam

Perkūno degtukais dėliojam ornamentus, jie nepūva,

Iš to pykčio dėl to menkniekio pradedam mėtytis runom…

Vienas ant kito bjauriais keiksmažodžiais srūvam,

Srūvam kaip upės. Tai vėl susitaikom.

Ne, nesugulam, apsikabinam vienas kitą šiltai ir apsiverkiam.

Verkiam ilgai ir kas čia tokio? Juk pasitaiko.

Verkiam į pagalvę naktį arba į save, kad nieks nematytų.

Rėkiame šiąnakt užkimšta burna arba ant savęs, kad kiti neišgirstų.

Visada nekenčiau savęs, bet norėjau, kad mane kas pamiltų,

Jei kas sužinotų tai, peiliais užmėtytų arba apkabintų.

***

Vingiuojantys kelių kilimai nukloti snaigių smėlynais,

Smėlio audra vandenyne keičia ugnikalnio išsiveržimą vidurnaktį,

Tą naktį, kai lapuose paskendę virstame minčių ledynais,

Ledynai tirpsta viso pasaulio pykčiui uždegus gyvybės dagtį.

***

Nudegę delnai vėsta sniego pelenuose,

Pelenų debesyse slepiasi tavo sapnai,

Plazdena jausmų ugnelės šaltose girliandose,

Plazdena lyg bebaimių paukščių sparnai…

***

Tarp sniego antklodžių,

Tarp dviejų kelio juostų guli padaras,

Debesies, nakties juodumo varnų lesamas,

Nešamas baltai juodų sustojusių laikrodžių.

Sustojusių, nutolusių dirbtinių laiko ratų,

Kažkur tarp trečios ir ketvirtos valandos,

Viduryje mūsų skausmo ir švelnumo raktų,

Rakinančių žvakės dagtį nuo aklinos tamsos.

Nuo kiaurą parą akis badančios lempos šviesos,

Lempos, pirktos šalčiausią metų naktį.

***

Karstų eisena siauriausiomis gatvėmis,

Nubarstytomis juoda prakeikta žeme,

Pragaro pelėsiais, degėsiais, durpėmis.

Žeme po mūsų basomis kojomis,

Jutusiomis padus geliantį sniegą,

Pradedantį tirpti pavasariop,

Tirpti ir pirštų galiukais.

***

Tada buvau išprotėjęs,

Daužiau visus namų veidrodžius,

Tik vieno neliečiau –

Nedaužiau savo akių,

Nes tada buvau aklas,

Nes namai tada verkė šukėmis.

***

Tos snaigės tavo plaukuose,

Tas lėktuvėlis ant žemės,

Tos ugnelės tavo akyse,

Tas mūsų pirmas bučinys…

Tavo glėbyje pamirštu skausmą,

Tavo lūpose žodžiai, gydantys širdį,

Tavo pirštuose mano delnai,

Tavo ausyse – mano mylintis balsas.

Jungiklis

Įjungei mane.

Tada nušvito akys.

Kūnas patvino virpesiais.

Širdis sušilo nuo mūsų elektros.

Iš laimės apšviečiau namus.

Nuo virpesių pasidarė ramiau.

Prašiau niekada neišjungti.

Prižadėjau tau niekada neužgest.

Austėja Glušokaitė (9 kl.)

Mokytoja Jolanta Baltienė: „Meniškos sielos mergaitė, turinti plačią vaizduotę, neįprastai reiškianti savo mintis. Labai gražiai piešia, tapo leidinio „Nevėžis – 2018“ Metų iliustruotoja. Kūrybinės idėjos, kaip sako pati Austėja, jai gimsta spontaniškai, išgirdus ar pamačius neįprastus garsus ir vaizdus. Domisi fantastika. Rašo knygą.“

Laisvės aušra

Ar kad atrodo,

Lyg sapnuoji,

Neužtenka oro,

Kuriuo kvėpuoji.

Keli rankas,

Bandai įkvėpti,

Bet praeina viskas,

Kaip per rėtį.

Žiopčioji,

Kaip šuo pridusęs.

Čia ir sustoji,

Staiga suklusęs.

Ir mintis ta,

Peršasi galvoj viena:

Laisvės oras

Nepajuntamas.

Suprato Daukantas,

Donelaitis ir kiti

Reikia laisvės

Savoje šaly.

Propagandos rūkas tirštas,

Sukūrė jį pats priešas,

Bet ryškėja jau tiesa –

Mes esam Lietuva.

Uždraustos „Aušros“ pakelti,

„Varpo“ gausmo sukviesti,

Su plakančia viltim,

Dievą laisvės meldėm.

Dabar išlakstom,

Emigruojam,

Bet Lietuva

Tėvyne liks tava.

Šiandien aš kiekvieno

Norėčiau paklausti tik vieno:

Ar užtenka oro,

Laisve vadinamo?

Evelina Rudzinskaitė (11 kl.)

„Evelina bando eiliuoti neseniai. Savo eilėse suguldo tai, ką pati patyrė. Dominuoja gražios nerūpestingos vaikystės, greitai bėgančio laiko, netekties temos“, – rašo mokytoja Jolanta Baltienė.

Nelauk…

Gyvenu šioj žemėj, atrodo, taip trumpai, bet supratau,

Kad daug ką jau prarast suspėjau –

Nesugebėjau pasimėgauti praėjusia diena,

O ji juk man taip greit prabėgo…

Norėčiau grįžt į tuos laikus,

Kai rūpesčių tiek daug nebuvo,

Kai naktį apkamšydavo mama,

Kai verkdavau, kieme pargriuvus…

Na, bet dabar jau nieko nepakeisi,

Telieka džiaugtis tuo, kas šiandien supa…

Dažnai mes kaltinam kitus

Ir skaudinam nepagalvoję,

O kas, jei greit jų nebebus?

O paskutiniai žodžiai liks be galo skaudūs…

Sustok, įsiklausyk aplinkui, išgirsk tą tylą tuštumoj,

Suprask, kad viskas, ką tu myli,

Išnyks anksčiau arba vėliau…

Gyvenimas man nieko negailėjo:

Nei ašarų, nei džiaugsmo, nei sunkių dienų.

Bet visa tai mane išmokė vertint tai, ką aš dabar turiu.

Išmokė drįst pajausti ir nebijot parodyt.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų