Smagios fantazijos apie Kniaudiškius

Smagios fantazijos apie Kniaudiškius

Labai smagios „kraštotyrinės fantazijos“ apie Kniaudiškių kaimo atsiradimą gimė „Minties“ gimnazijos jauniesiems kūrėjams.

Gerda Gedvilaitė (9 kl.)

KNIAUDIŠKIŲ KAIMAS

Seniai seniai viename mieste gyveno toks Jonas. Jis buvo paprastas žmogus, kuriam nepatiko miesto šurmulys, jam reikėjo tik ramios vietos gyvenimui. Ilgai gyvenęs mieste ir niekaip jame nepripratęs, suprato, kad jam reikia iš jo išsikraustyti. Galvojo Jonas, kur jam rasti ramų kaimelį, bet nė vienas jam neįtiko. Galiausiai vieną dieną eidamas pro šalį pamatė labai didelius tuščius laukus. Tą akimirką jis suprato, kad ši vieta jam idealiai tiks gyventi. Iš begalinės laimės puolė statytis sau namą. Po kurio laiko jis jau galėjo čia gyventi. Pagaliau Jonas gyveno taip, kaip norėjo, be jokio miesto triukšmo. Praeidami žmonės matė, koks jis laimingas, gyvendamas šioje gyvenvietėje, ir norėjo prisijungti prie Jono, kartu patirti gamtos ramybę. Taip susidomėjusių žmonių šia vietove atsirasdavo vis daugiau, jie statėsi namus šalia. Laikui bėgant iš tuščio lauko tai tapo mažas, jaukus kaimelis. Tai buvo nuostabi vieta gyventi šeimai. Nežinia iš kur, bet kaimelyje atsirado labai daug kačių, jų buvo už kiekvieno kampo. Jos nesiliaudamos vis kniaukė net ir naktimis, trukdydamos žmonėms miegoti. Vėliau tai jau tapo įprasta. Vien pas Joną kiekvieną dieną apsilankydavo vis kita katė. Stovėjo Jonas lauke ir stebėjosi, koks nuostabus kaimelis išaugo. Bet neramu: kaimelis yra, bet jis neturi pavadinimo. Ne vieną dieną Jonas galvojo, koks galėtų būti pavadinimas, apibūdinantis šį kaimą. Žiūrėdamas į kniaukiančias kates suprato, jog būtent jos ir yra kaimo simbolis. Taip Jonas nusprendė šį kaimą pavadinti Kniaudiškių kaimu. Nuo to laiko žmonės žinojo, kad Kniaudiškių kaimas ten, kur kniaukiančios katės.

Mantas Kalenda (9 kl.)

KNIAUDIS IR DIŠKIS

Pasakoja seni žmonės, kad seniau čia stovėjo du dvarai. Gal panašiau į dideles sodybas. Jas skyrė tik siaura gatvelė. Joje gyveno labai išdidūs ponai. Vieno vardas buvo Kniaudis, o kito Diškis. Vieną dieną jie išriedėjo su savo karietomis į gatvę vienu metu. O prasilenkti neįmanoma. Gatvelė siaura, o nei vienas, nei kitas tikrai nesitraukia. Stumdėsi, stumdėsi, bet prasilenkti neišeina. Tada nutarė, kad gatvę reikia praplatinti. Kaip tarė, taip ir padarė. Įdėjo tai gatvei Kniaudiškių pavadinimą, kad nei vienas, nei kitas nuskriaustas nebūtų. Gatvelei išdidėjus ir atsiradus kitiems gyventojams ta vieta buvo pavadinta Kniaudiškių kaimu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų