Penkiolika parodos autorių pateikė skirtingas savo pokalbių su laiku ištraukas.

Skvarbus žvilgsnis į skubantį laiką

Skvarbus žvilgsnis į skubantį laiką

Prieš dvidešimt penkerius metus Panevėžyje duris atvėrė nauja kultūros įstaiga – Fotografijos galerija.

 

Kiekvienas menininkas laiką, jo tėkmę bei prasmę suvokia ir bando perteikti savaip, pasitelkdamas skirtingus simbolius, išraiškos formas, spalvas.

Atskleidžiant laiko paslaptis ypač puikias galimybes turi fotomenininkai – jų objektyvui pavaldžios pačios skubriausios minutės bei sekundės, akimirksniu viską paverčiančios negrįžtančia praeitimi.

Laiką stabdantys ir net atgal sugrąžinti bandantys fotomenininkai ne veltui savo parodą pavadino „Pokalbis su laiku“.

Bendros Panevėžio fotomenininkų parodos visada būdavo rengiamos metams baigiantis ir panevėžiečiams pateikdavo tarsi savotišką prabėgusio laiko ataskaitą.

Tiesa, kaip sakė buvusi ilgametė Fotografijos galerijos vadovė, fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė, lenktyniauti su laiku geriau nereikia.

„Neskubėk, nes laikas tave vis tiek aplenks“, – pataria ji.

Sidabrinę sukaktį mininti Fotografijos galerija tradicinę – jau 20-ą fotomenininkų darbų parodą surengė Dailės galerijos erdvėse – antrojo aukšto salėje.

Pirmą kartą kaip nauja savarankiška įstaiga užsukti pakvietusi 1992 metų gruodžio 30 dieną, Fotografijos galerija jau kuris laikas yra Dailės galerijos filialas. Abi šios kultūros įstaigos yra tapusios viena.

„Pokalbis su laiku“, kaip teigia šios parodos organizatoriai, buvo surengta per gana trumpą laiką.

Nuo idėjos iki jos išpildymo praėjo kiek daugiau nei dešimt parų.

Fotografijos galerijai daugiau kaip dvidešimt metų vadovavusi Marija Šileikaitė-Čičirkienė prie parodoje eksponuojamų savo darbų. V. Bulaičio nuotr.

Laimė, fotomenininkų pokalbis su laiku vyksta nuolat, jis nesustojantis ir nesibaigiantis, tad pateikti žiūrovų dėmesiui visada yra ką.

Panevėžio dailės galerijoje parodą surengė fotomenininkų iniciatyvinė grupė – M. Šileikaitė-Čičirkienė, Valentinas Pečininas, Indrė Stulgaitė-Kriukienė.

M. Šileikaitei-Čičirkienei Fotografijos galerijai vadovavusiai 23 metus, būrusiai ir vienijusiai visus fotografijos menui neabejingus panevėžiečius, ta paroda – labai svarbus įvykis, primenantis nueitą kelią ir tarsi vėl sugrąžinantis į laiko tėkmės nusineštus metus.

Parodoje eksponuotos ir trys būtent šiai menininkei skirti darbai – Gedimino Kudirkos fotografijos „Paskutinė Marijos darbo valanda Fotografijos galerijoje“.

Kalbėdama per parodos atidarymą Marija prisiminė tuos laikus, kai fotografijų parodos būdavo rengiamos mokyklose, įmonių salėse, visur, kur tik pavykdavo surasti vietą. Koks buvo džiaugsmas pagaliau sulaukus svajonės išsipildymo – Fotografijos galerijos.

Menu besidomintys panevėžiečiai puikiai atsimena, kokie įdomūs vakarai, pristatymai, susitikimai vykdavo Fotografijos galerijoje, kokios įdomios, netikėtos, svarios parodos joje būdavo rengiamos.

Pristatydama 20-ą bendrą Panevėžio menininkų fotografijų parodą M. Šileikaitė-Čičirkienė džiaugėsi, kad tarp autorių – ir daug jaunų menininkų, saviraiškai pasirinkusių būtent fotografijos meno galimybes.

Daugeliui jaunų fotografų M. Šileikaitė-Čičirkienė yra padėjusi žengti pirmuosius žingsnius meno kelyje. Ilgus metus jos vadovaujama galerija daug prisidėjo prie vadinamosios Panevėžio fotografijos mokyklos suklestėjimo.

Skirtinga patirtis

Apžiūrint penkiolikos autorių parodą matyti, kad Panevėžio fotografai puikiai suvokia laiką ir pokalbiui su juo randa tinkamas išraiškos priemones. Jiems užtenka ir tradicijų, ir atminties, ir visiškai naujo žvilgsnio.

Kokie jie – tie penkiolika autorių, pateikiančių savo santykio su laiku apibrėžimus, pokalbių ištraukas?

Parodos rengėjai atkreipė dėmesį, kad visi drauge autoriai atveria margą įvairios tematikos, įvairaus formato, įvairios stilistikos ir įvairaus meninio lygio vaizdų kaleidoskopą.

Fotografijos menu besidomintiesiems parodoje malonu matyti jau žinomų autorių darbus, pajusti pažįstamą žvilgsnį ar ranką.

Štai M. Šileikaitės-Čičirkienės įamžintais keliais gali žengti tarsi likimo linijomis ir padedant spalvoms bei abstrakcijoms matyti tai, kas slypi laiko bei žmogaus bendrystėje.

Stanislovo Bagdonavičius kūriniai, kaip teigia parodos rengėjai, „ priverčia mąstyti apie kūno ir sielos meditaciją laike, o Valentinas Pečininas dvigubo vaizdo pagalba perkelia žiūrovą iš išgyventos egzistencinės praeities į realistinę dabartį. Indrė Stulgaitė-Kriukienė tyliai ir trapiai kalbina laiką žemės ir linijų formomis“.

Nespalvotos Andriaus Repšio fotografijos tarsi prabyla nauju, dar negirdėtu šviesos kalbėjimu tamsoje ir rašo tylius bei paslaptingus visagalio laiko žodžius.

O Audriaus Balčėčio pokalbis su laiku nuveda ne tik į kitas šalis, bet ir į kitą laikmetį, prie amžinų vertybių. Įdomių darbų parodoje daug – dėmesį patraukia Kęstučio Čepėno pelėdos, Alio Balbieriaus, Augusto Marozo nuotraukos.

Žingsniai pirmyn

Į parodos atidarymą susirinkusius autorius sveikino miesto vadovai, politikai, kolegos, draugai.

Daugeliui labai patiko vykęs parodos pavadinimas – juk kas daugiau, jeigu ne fotografas, ir gali kalbėtis su laiku, sustabdyti jį, pasukti atgal.

Tik dviejų – laiko ir objektyvo – pokalbis palieka neįkainojamus liudijimus, iš kurių sužinome daugybę praeities bei būties paslapčių.

Kiekvienas labiau patyręs, dažniau dalyvaujantis parodose išsakė patarimus ir palinkėjimus naujai šiuo meno keliu žengiantiesiems. Tame kelyje sustoti negalima – kūryba reikalauja ne tik žmogaus laiko, jo valios pastangų, bet ir didelės dalies sielos.

Fotomenininkas Saulius Saladūnas negailėjo šiltų žodžių vienam iš parodos autorių, fotografijos meną studijuoti besiruošiančiam moksleiviui Simonui Baronui. Stasys Povilaitis sveikino miesto praeitimi ir dabartimi besidomintį Kostą Kraniauską, įteikė dovaną gamtą fotografuojančiam Algimantui Lūžai.

Paroda Dailės galerijoje veiks iki vasario 10 dienos, tad progų išgirsti, apie ką Panevėžio fotomenininkai kalbasi su visagaliu laiku, tikrai yra.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų