Skautų teigimu, kas prie jų prisijungia vaikystėje, lieka iki senatvės.

Šiuolaikiniai vaikai bijo ir uodo

Šiuolaikiniai vaikai bijo ir uodo

 

Prieš šimtą metų, lapkričio 1-ąją Lietuvoje susibūrė pirmieji berniukai ir mergaitės, kurie savo laisvalaikį ėmė leisti miške stovyklaudami. Šiandien po sovietmečio eros skautai vėl gyvi ir tarnauja Dievui, Tėvynei bei artimajam.

2018-uosius Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė paskelbė Skautų metais. Šiai nevyriausybinei organizacijai šiandien priklauso ne vienas žinomas asmuo. Skautu save drąsiai vadina dainininkas Merūnas Vitulskis, pramogų pasaulio atstovas Giedrius Masalskis ir net pats prezidentas Valdas Adamkus, priesaiką organizacijai davęs išeivių stovykloje Bavarijoje, Vokietijoje dar 1946-aisiais, kai jam buvo devyniolika.

Lietuvoje tuo metu skautų banga buvo jau nuslopinta II pasaulinio karo. Tačiau prieškario skautai buvo viena aktyviausių Lietuvos organizacijų.

„Į Lietuvą skautai atėjo 1918 metų lapkričio 1 d. Šią idėją čia atnešė karininkas Petras Jurgėla-Jurgelevičius. Po metų Lietuvoje jau buvo 40 skaučių mergaičių ir 80 skautų berniukų. Pasaulyje skautų era prasidėjo dar 1857 metais, kai organizacijos pradininkas Robertas Baden-Pauelas, stebėdamas gatvėse be naudos lakstančius vaikus, nusprendė jiems pasiūlyti įdomų laisvalaikį miške susipažįstant su gamta“, – vienos seniausių Lietuvos jaunimo organizacijų ištakas priminė Panevėžio krašto skautų seniūnė Jurgita Kuprinskienė.

Septyniolikmetė Gabrielė teigia su skautais atradusi save.

Nuo „Birutės“

Panevėžyje skautų istorija siekia 1920 metus, kai čia susikūrė pirmoji draugovė „Birutė“. Per kelerius metus organizacijos gretos Aukštaitijos sostinėje sparčiai išaugo.

Karas ilgam nutraukė skautavimą Lietuvoje. Jį tam tikra prasme sovietmečiu pakeitė spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai.

Ir tik prieš du dešimtmečius Panevėžyje vėl ėmė burtis Dievo, Tėvynės ir artimojo pagalbininkai. Šiandien visame Panevėžio krašte jau yra apie 240 organizacijos narių, veikia 15 draugijų, trys tuntai ir jiems vadovauja 17 vadovų.

„Skautų organizacijoje grupelės skirstomas į tam tikrus vienetus. Mažiausios – skiltelės susideda iš kelių skautų, keturiolika narių sudaro draugoves, o šios trys – tuntą“, – aiškino 36-iems savo komandos skautams Velžio gimnazijoje vadovaujanti J. Kuprinskienė.

Gerų darbų kolekcininkai

Anglų kalbos mokytoja J. Kuprinskienė skautų liga susirgo prieš šešerius metus ir iki šiol negali atsidžiaugti, kokią naudą vaikui duoda jos siūloma veikla. Tiesa, jos šeimai toks užsiėmimas ne itin patinka.

„Skautavimui reikia skirti labai daug laiko. Visada pabrėžiu, kad tai nėra būrelis po pamokų, tai – savanoriškais pagrindais veikianti organizacija. Stovyklos ir kita mūsų veikla paprastai vyksta savaitgaliais, todėl laiką tenka vogti iš savo šeimos. Tačiau matydama, kaip skautai išsiskiria iš kitų, negaliu nesižavėti savo darbo rezultatais“, – sakė seniūnė, artimiausią savaitgalį savo mokinius vešianti į Šiaulius sodinti medžių alėjos.

Geri darbai – tokia yra didžiausia šios organizacijos misija. Todėl jau šešerių metukų skautas, pasak pašnekovės, savo klasėje atrodo visai kitoks. Tokiame amžiuje dar ir savimi pasirūpinti sunku, o jaunasis skautas jau stengiasi padėti ir kitiems.

„Mūsų pareiga kas dieną rinkti gerus darbelius“, – pasakojo seniūnė.

Paklausta, kur visa tai fiksuoja, moteris pabaksnoja į krūtinę: tikras skautas žino, kad viskas gula ant jo sąžinės.

Išgyvenimo mokykla

Be altruistinių reikalavimų, skautų organizacijoje taip pat labai svarbu mokėti teisingai stovyklauti gamtoje. Didžioji dalis skauto veiklos – išgyvenimas laukinėje gamtoje.

„Šiuolaikiniai vaikai visai nebemoka stovyklauti: nežino, kaip laužą užsikurti, kaip košės išsivirti, palapinę ar būstinę pasistatyti, suolelį susikonstruoti. Mes visa tai pasidarome be vinių, tik su virvėmis. O kur dainos, šokiai… Uodo ir to dabar mokiniai bijo“, – pastebi mokytoja.

Todėl J. Kuprinskienės užduotis savo draugovėse išmokyti visų pagrindų, ko reikia išgyventi gamtoje. O tokia naudinga veikla, pasak pedagogės, dar ir vienija.

„Kaip vaikai nori į stovyklas! Smagu būna stebėti juos dainuojančius prie laužo su gitara. Nelieka jokių norų krėsti išdaigas, neklausyti. Mergaitės tikisi čia susirasti simpatiją. Ir užaugę po tokių vakarų prisimename ilgus pašnekesius su draugais, žaidimus, draugystes“, – pasakojo Panevėžio krašto skautų seniūnė.

Skautų stovyklos – išgyvenimo laukinėje gamtoje mokykla.

Į stovyklas skautai važiuoja tris kartus per metus. Kartą per penkmetį rengiama didžiulė tautinė stovyklą, į kurią susirenka organizacijos nariai iš viso pasaulio. Žiemą mokiniai daugiausia mokosi stovyklavimo gudrybių, dainuoja, šoka, dalyvauja konkursuose.

„Skautams privalu mokėti daug lietuvių liaudies dainų ir šokių. Kaip bebūtų gaila, mūsų vaikai tai jau pamiršta“, – nuogąstavo J. Kuprinskienė.

Kartu su istorija

Su skauto priesaika taip pat būtina mintinai mokėti ir savo valstybės himną. Šioje jau šimtas metų gyvuojančioje draugijoje labai svarbią vietą užima pilietinis ugdymas. Panevėžio krašto skautai nepraleidžia nė vienos valstybinės šventės, budi įvairiose akcijose.

„Šiais metais budėjome skaitant į Sibirą ištremtų asmenų pavardes, dalyvavome žydų genocido dienos minėjime. Visuomet prisimename istoriją, aptariame ją. Be šio dalyko nebūtų buvę ir pačių skautų“, – patikino seniūnė.

Tačiau mokytoja apgailestavo, kad aktyvi skautų veikla viešumoje vis dar ne itin matoma. Prieškariu ši organizacija buvo itin ryški to meto visuomeninėje veikloje, dabar daug kas nežino nei skautų taisyklių, nei kur rasti pačią organizaciją.

„Gal informacijos maža, bet mes labai daug dirbame, daug stovyklaujame. Panevėžio krašto skautai vienija ne tik Panevėžio miesto ir rajono, bet ir aplinkinių rajonų narius. Stengiamės vis plėsti veiklą“, ˜– teigė vadovė.

Skautai visam gyvenimui

Kas įsilieja į šią organizaciją, anot J. Kuprinskienės, lieka su skautais visą gyvenimą. Tik su amžiumi ir pasiekimais keičiasi jų statusas.

Suaugę skautai tampa vyresniaisiais broliais ir sesėmis, vyčiais. Tokių Panevėžio krašte visa dešimtis, vyriausiam – per 30 metų ir jis jau savo vaikus moko skautauti.

Vienas iš vyčių – panevėžietis Kasparas Vaičelis. Vasario 22-ąją jis švęs 12 metų skautavimo sukaktį.

„Mums svarbi ne pačio skautavimo pradžia, o diena, kai davėme įžadus vadovams, draugams ir Lietuvos vėliavai“, – teigia vaikinas.

Ši data, pasak K. Vaičelio, pakeitė jo gyvenimą ir dėl to jis šiandien yra toks, koks yra. Kasparas dirba socialinį darbą, vienu metu savanoriavo užsienyje. Jam labai svarbi altruistinė veikla.

„Jaunam žmogui labai svarbu dalyvauti jaunimo organizacijų veikloje. Skautai man giliai įskiepijo savo ideologiją“, – mano pašnekovas.

Skautavimo jis nenutraukė ir baigęs mokyklą. Kartu su kitais vyčiais vykdo projektus, padeda vadovauti vienai vaikų draugovei.

Kasparas, kaip vytis, skautų susibūrimuose dėvi violetinės spalvos kaklaskarę. Šio apdaro spalva žymi skauto statusą.

Ko siekti, dar turi septyniolikmetė panevėžietė Gabrielė Kučytė. Ji skautauja 5 metus ir dabar yra Panevėžio krašto „Medeinos“ draugovės patyrusi skautė. Mergina taip pat vadovauja kitiems Panevėžio krašto patyrusiems skautams.

„Būtent su skautais atradau save, išmokau daug naujų dalykų: išgyventi miške, pasigaminti maisto ant laužo. Bet dar svarbiau yra skautų ugdomos vertybės: pilietiškumas, patriotiškumas, pagarba vyresniajam. Skautų organizacijoje galima tobulėti visapusiškai. Per įvairias veiklas ugdomas komandinis darbas, pasitikėjimas savimi ir kitais, pagalba, supratingumas, savarankiškumas“, – sako G. Kučytė.

Įdomūs faktai

Skautas iš anglų kalbos išvertus reiškia žvalgas.

Skautu galima tapti nuo 6 metų.

Skautų statusai: 6–10 m. jaunasis skautas; 10–14 m. skautas; 14–18 m. patyręs skautas; nuo 18 vyresnysis brolis, sesuo, vytis.

Skautams vadovauja draugovių vadovai, tuntininkai.

Vyriausias skautų vadovas – gilveris.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų