Iš širdies neištrinami Mediniškiai

Iš širdies neištrinami Mediniškiai

Mediniškių kaimas garsus dvaru ir iš čia kilusiais žmonėmis. Dalis jo senųjų sodybų dabar priklauso kitam, Žvalgų, kaimui. Visgi iki šiol kaimo senbuviai prie tokių permainų nepriprato ir iki šiol namus vadina senuoju vardu.

Ant Panevėžio ir Pakruojo rajonų žemių sankirtos įsikūręs jokiais ženklais nepažymėtas mažas Smilgių seniūnijos Žvalgų kaimelis, bylojantis itin įdomią istoriją.

Prie kelio pro jį – lentelė, žyminti Mediniškių kaimo, taip pat Pakruojo rajono ir net kitos – Šiaulių apskrities pradžią.

Toje dviejų Aukštaitijos regionų susidūrimo vietoje, kiek toliau nuo plento – išpuoselėta sodyba, nuo seno Mediniškių dvaru vadinta. Dabar ji priklauso Žvalgų kaimui.

Besidomint Lietuvos vietovardžių pavadinimais dažnai galima užtikti įvairiausių permainų. Atrodo, kas čia nuostabaus – juk metams bėgant neretai keičiasi gyvenviečių vardai, jų teritorijų ribos, priklausomybė.

„Tik sunku iš širdies ir atminties ištrinti pavadinimą, kuris tau brangus, svarbus ir pats gražiausias“, – sako panevėžietė Ausma Palujanskienė, niekaip negalinti priprasti, kad tėvų statyti jos vaikystės ir jaunystės namai nebe Mediniškiuose, o Žvalguose.

Garbaus amžiaus sulaukusi A. Palujanskienė Panevėžyje žinoma moteris – ji buvusi ilgametė mokytoja, kraštotyrininkė, Panevėžio latvių draugijos vadovė, aktyvi evangelikų liuteronų bendruomenės narė.

Ponia Ausma prieš keletą metų net prašymą Panevėžio rajono savivaldybei rašė, prašydama sugrąžinti vietovei senąjį pavadinimą, bet gautas atsakymas, kad tokios galimybės nėra. Nebent būtų imtasi pertvarkos respublikos mastu.

Kaip teigia Smilgių seniūnas Edmundas Toliušis, dalis Mediniškių kaimo į Pakruojo rajono ribas pateko seniai, ko gero, dar sovietiniais metais. Panevėžiečiams, ypač besidomintiems menu, šio kaimo pavadinimas gerai žinomas. Tame kaime, tuomet dar Panevėžio apskričiai priklausiusiame, gimė ir pirmuosius vaikystės metus praleido vienas garsiausių kraštiečių, pasaulinio masto dailininkas, šiuo metu Varšuvoje gyvenantis Stasys Eidrigevičius, savo gimtąjį kaimą minintis šiltu žodžiu.

Ausma Palujanskienė atstatytuose savo vaikystės namuose.

O Panevėžio rajono pusėje likusios to kaimo trobos įtrauktos į Žvalgų kaimo sąrašą.

Žvalgai Lietuvoje – vienintelis kaimas tokiu pavadinimu. Jame, kaip sako Smilgių seniūnas, liko kokios aštuonios sodybos, gerokai nutolusios viena nuo kitos.

Kaimas kadaise atsirado savanoriams išdalijus žemes, bet vėliau dauguma tų savanorių sodybų sunaikino melioracijos.

Įsigijo dvarą

Vis dėlto ne visiems vietiniams prigijo Žvalgų kaimo pavadinimas. Čia atstatytus tėvų namus aplankyti kviečianti A. Palujanskienė iki šiol tebesako: „Važiuojam į Mediniškius“.

Ji rodo dvi nuotraukas – viena jų, išsaugota senojo tuomečių Mediniškių dvaro nuotrauka, daryta 1937 metais, joje įamžinta dvaro savininkų Krūminų šeima – Ausma, jos brolis Osvaldas, tėvai ir teta.

Kitoje nuotraukoje dvaro vaizdas po ilgų metų jį atsiimant savininkams – sugriuvęs, sunykęs namas. Jame sovietmečiu buvo apgyvendintos septynios kolūkiečių šeimos, paskui paliktas griūti.

Dabar panevėžietės A. Palujanskienės ir jos vaikų atstatyti dideli namai – vėl tikras dvaras.

Neseniai išleistoje prisiminimų knygoje „Pėdos smėlyje“ A. Palujanskienė jam skiria daug dėmesio ir niekaip kitaip jų nevadina – tik Mediniškiais.

Knygoje moteris pasakoja apie gražią savo vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje iki 1940 metų. Toliau – karas, okupacija, tėvų tremtis, sunkūs išbandymai.

Pakruojo rajone esančiuose Pavėzgiuose gimusi latvių dukra Ausma į Mediniškius atvežta visai mažytė. 1933 metais jos tėvai Krūminai persikraustė į nuosavą ūkį – Mediniškius. Juos pirko iš p. Minginienės su senu dvaro rūmu, gerokai apleistais ūkiniais pastatais ir 82 ha žemės.

Pirkiniui tėvas sunkiai užsidirbo Amerikoje. Darbštūs šeimininkai gražiai sutvarkė buvusio dvaro ūkį, pasistatė naują namą. Jau jame gyvenant ir sutvarkius aplinką (prieš namus vešėjo gėlynas ir gyvatvorė), užveisus avietyną, kelis daržus su serbentais, agrastais ir braškėm, senoji dykvietė stovėjo nejudinama.

Gyvenimas Mediniškiuose atrodė visada būsiantis gražus – tėvai puoselėjo pavyzdinį ūkį, vaikai pradėjo mokytis – iš pradžių Žeimelio pradinėje mokykloje dėstoma latvių kalba.

1939 metais Ausma pradėjo Smilgiuose lankyti trečią klasę. Greitai išmoko ir lietuviškai rašyti.

Atrodė, kad jokios negandos nepalies ramaus, darbštaus krašto, kad gyvenimas čia visiems tik gerės, gražės.

Laikmečio išbandymai

Bet atėjo 1940-ieji ir vieną vasaros dieną Mediškiuose atostogas leidžiantys vaikai pamatė nuo Smilgių pusės kylantį didžiulį dulkių stulpą ir išgirdo gaudesį.

„Subėgom per pievą arčiau kelio ir pamatėm tankus. Vienas po kito jie važiavo Rozalimo link. Ant dulkinų tankų sėdėjo dulkini kareiviai, mojavo, šypsojosi mums. Važiavo be perstojo vienas paskui kitą gal porą valandų. Kaip toliau klostėsi gyvenimas, aš nepasakysiu. Tuometis mano vaikiškas supratimas neatspindės istorinės tikrovės. Mes, vaikai, nelabai ką supratome, matydavau sunerimusius namiškius, girdėjom nerimą keliančias kalbas, betgi mums ne tas rūpėjo“, – prisimena moteris.

Tik rugsėjo 1-oji to laikmečio mokiniams buvo jau kitokia – įvyko mitingas, giriantis LTSR susikūrimą, visur raudonavo plakatai, o klasėse sukabinti Lenino ir Stalino paveikslai.

Regėjos, nieko baisaus ir nebus – kas, kad įvedė rusų kalbą, kad visur plazdėjo raudonos vėliavėlės, bet mokytojai tie patys, apie jokius baisumus negirdėti.

Tas pats dvaras šitaip atrodo šiandien, atstatytas Ausmos Palujanskienės ir jos vaikų.

Tačiau 1941 m. birželio 14-oji sudrebino visą Lietuvą. Prasidėjo trėmimai. Baisi žinia pasiekė ir Mediniškius – naktį išvežta dėdės Jono Krūmino šeima iš Kreivakiškio dvaro. Nors iki tol buvo daug permainų ir nerimo, bet tokio sovietų elgesio – nekaltų žmonių trėmimo iš namų – niekas net įsivaizduoti negalėjo.

Blogiausiam pradėta rengtis ir Mediniškiuose: tėvai ruošė būtinus daiktus, maistą, naktimis slėpdavosi. Tvyrojo baimė ir neviltis.

„Dabar apie 1940–1941-ųjų sovietinės okupacijos metus parašyta gausybė knygų, mokslinių darbų. O tada mums viskas buvo nauja, nesuvokiama, įvykiai klostėsi kasdien pagal naują scenarijų“, – prisimena A. Palujanskienė.

Vieną tos pačios vasaros rytą žmones pažadino siaubingas dundėjimas – aplink sproginėjo, gaudė, krito bombos.

„Sekmadienio rytą iš tėčio išgirdome žodį: „Karas“. Nors buvau 11 metų, supratau, kad į Sibirą dabar turbūt nebeveš“, – pasakoja moteris.

Po trijų dienų į kiemą įvažiavo trys vokiečių motociklininkai, paklausė, ar nėra rusų, ir išvažiavo. O kelyje susitiko su pro šalį sunkvežimiu važiavusiais rusų kariais, – įvyko susišaudymas. Daugiau mūšių matyti ir neteko – frontas Mediniškių nesiekė.

Su tėvais išskyrė dešimtmečiams

1942–1943 mokslo metais Ausma mokėsi Šeduvoje, tėvai išnuomojo butą, atveždavo maisto, sekmadieniais parsiveždavo namo. Kitais metais vėl mokėsi Smilgiuose, nes ir ten įkūrė progimnaziją.

1944 metais vėl patrankos pradėjo gausti, langai drebėti dieną naktį – frontas artėjo. Į kraštą sugrįžo sovietų armija.

Raudonomis vėliavomis, orkestrais, linksmybėmis paminėta 1945 m. gegužės 9-oji – pergalės diena.

Tais metais Ausma vėl pradėjo mokytis Šeduvos gimnazijoje, 5-oje klasėje, jos brolis Osvaldas – pirmoje.

Ir taip nešdami permainas, keistas naujoves atėjo 1948-ieji. Tuomet pavasarį su klasės draugais Ausma buvo atvažiavusi pas tėvus – visi smagiai pasibuvo, buvo pavaišinti.

„Kitą šeštadienį tėveliams prižadėjau vėl atvažiuoti su draugėmis ir išplauti grindis, primintas šokant. Maisto pasiėmiau savaitei ir išvažiavau su viena suknute. Nenujaučiau, kad į namus sugrįšiu tik… po 45 metų“, – prisimena A. Palujanskienė.

1948 metų gegužės 28 dieną jos tėveliai Paulina ir Karolis Krūminai kaip „liaudies priešai“ iš savo ūkio Mediniškiuose ištremti į Krasnojarsko krašto Manos rajono Narvos gyvenvietę.

Brolis Osvaldas, mamos pamokytas, sėdo ant dviračio ir išvažiavo į mokyklą Smilgiuose. Šeimą vežę kareiviai to nepastebėjo. Berniukui mokytojai, žinodami, kas vyksta, liepė nebūti klasėje, slėptis.

O tėvus įsodino į vežimą ir su vargana manta išvežė į Panevėžio geležinkelio stotį.

Ausma tuo metu Šeduvoje pradėjo laikyti brandos egzaminus. Žinios apie trėmimus greitai pasiekė. Ji su draugais, kuriems taip pat grėsė pavojus, pradėjo slapstytis. Į Šeduvą pas seserį pėsčias iš Mediniškių atėjo ir trylikametis brolis.

Jie – likę vieni, be tėvų, be namų, pavojaus akivaizdoje tiesiog nežinojo, ką daryti.

Tris dienas prasislapstę Šeduvoje, brolis ir sesuo per Šiaulius, Joniškį patraukė į Žičiūnus pas tetą.

„Lyg našlaičiai glaudėmės prie tetos eilę metų, buvom mylimi, laukiami kaip tikri vaikai. Nežinią kėlė ateitis: kaip gyventi, baigti gimnaziją, kaip susirasti tėvus, jiems padėti“, – pasakoja A. Palujanskienė.

1937 metais prie Mediniškių dvaro – Karolis ir Paulina Krūminai, jų giminaitė ir vaikai Ausma ir Osvaldas.

Saugoma Dievo

Tremtinių vaikams reikėjo ir patiems saugotis, nekliūti kam nereikia į akis. Tik per gerus žmones susiveikus pažymą, kad Ausma Krūminaitė gimė neturtingų valstiečių šeimoje, visai kitame rajone, pavojus kiek atsitraukė.

Paskui sekė darbas Šiaulių miškų ūkio treste, iš kur vėl teko bėgti. Baigusi laikyti vidurinės mokyklos baigimo egzaminus eksternu, dirbo Joniškio švietimo skyriuje, devyniolikos sulaukusi pradėjo mokytojauti Dvelačių mokykloje. Paskui – studijos Šiaulių pedagoginiame institute, vėliau – Vilniaus pedagoginiame.

1952 metais ištekėjo, pagaliau sulaukė iš Sibiro grįžusių tėvelių, užaugino dukrą ir sūnų.

Dvidešimt metų šeimoje buvo laiminga, paskui – skausmingas atsisveikinimas su sunkios ligos palaužtu vyru. Sunki liga pasiglemžė ir mylimą sūnų, daug padėjusį atstatant senelių Krūminų namus.

Ši sodyba Žvalgų kaime, savųjų vis dar vadinama Mediniškiais, giminės nuolat lankoma, puoselėjama.

Prisimindama savo gyvenimo įvykius moteris sako nuolat jautusi ją saugojančią ir globojančią Dievo ranką.

Komentarai

  • Ir „Sekundė“ kartais kažką pozityvaus parašo!

Rodyti visus komentarus (1)

Atsakymas į :-D komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų