Arūno Astramsko teigimu, Pranas Dauguvietis buvo žinomas ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas. Jis dalyvavo ir Panevėžio inteligentų visuomenės klubo, ir sodininkystės draugijos, ir liaudies blaivybės globos komiteto veikloje. „SEKUNDĖS“ ARCHYVO nuotr.

Šimtmetis nenugramzdino užmarštin

Šimtmetis nenugramzdino užmarštin

Tarp tūkstančių amžino poilsio atgulusių panevėžiečių ilsisi ir garbingiausi, kraštui daug nusipelnę nepriklausomos Lietuvos kūrėjai.

Tai jie prieš šimtą metų žengė pirmus svarbius ir atsakingus žingsnius naujos, laisvos valstybės kelyje. Jų sprendimai, darbai, ryžtas, atsakomybė dėjo pamatus dabartiniam mūsų gyvenimui.

Amžino poilsio vietoje

Vienas iš tokių garbingų Panevėžio žmonių – pirmasis nepriklausomos Lietuvos Panevėžio apskrities viršininkas, pirmasis taikos teisėjas Pranas Dauguvietis (1854–1943).

Dirbęs Panevėžyje jis čia ir liko amžiams – palaidotas miesto centre esančiose stačiatikių kapinėse. Šalia ilsisi ir jo žmona Nadežda.

Prieš keletą metų spaudoje skaitėme, kad Vėlinių išvakarėse pirmojo Panevėžio taikos teisėjo P. Dauguviečio kapą aplankė ir žinomo kraštiečio atminimą pagerbė šių laikų Panevėžio teisėjai.

Apylinkių teismų teisėjų sąjungos ir Panevėžio miesto apylinkės teismo iniciatyva kapavietė buvo sutvarkyta. Šis poelgis iš tikrųjų vertas pagarbos – juk P. Dauguvietis Lietuvai tokiais svarbiais 1918–1926 metais ėjo Panevėžio pirmos taikos teisėjų nuovados teisėjo pareigas.

Iš pradžių teisininkai kreipėsi į P. Dauguviečio anūkę, televizijos režisierę Galiną Dauguvietytę, ir prašė leidimo sutvarkyti kapavietę. Kadangi Panevėžio stačiatikių kapinės įrašytos į kultūros paveldo objektų sąrašą, teko gauti ir Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros paveldo skyriaus leidimą.

Suderinę kapo tvarkymo planą, teisėjai ėmėsi darbo. Tvarkyta atsižvelgiant į G. Dauguvietytės pageidavimą, kad kapavietė atitiktų to meto laidojimų vaizdą. Taip ir buvo padaryta. O paminklo išblukusio užrašo vietoje pritvirtinta pilko marmuro lentelė su pavardėmis ir datomis bei įrašu „Taikos teisėjas 1918–1926“.

Panevėžio stačiatikių kapinėse  palaidota ir daugiau kraštui nusipelniusių žmonių. Daugelio jų artimųjų seniai nebėra ir kapai apleisti. Kartais juos sutvarkyti pasisiūlo savanoriai, suprantantys, kaip svarbu išsaugoti atminimą, pagerbti išėjusiuosius.

Panevėžio rusų kultūros centro vadovė Valentina Vatutina yra pasakojusi, jog niekaip negali pamiršti dviejų vaikinukų, atėjusių ir paprašiusių leisti sutvarkyti kokį nors kapą. Jie buvo nuvesti prie vieno iš apleistų kapų ir jį per porą valandų gražiai sutvarkė.

Šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį, tokių savanorių galbūt atsiras ir daugiau – juk pagarba valstybę kūrusiesiems neturi būti vienadienė.

Pranas Dauguvietis – pirmasis Panevėžio taikos teisėjas, dirbęs 1918–1926 metais. PKM archyvo nuotr.

Pranas Dauguvietis – pirmasis Panevėžio taikos teisėjas, dirbęs 1918–1926 metais. PKM archyvo nuotr.

Teismų istorija

Ryški asmenybė, garsus kraštietis P. Dauguvietis prisimenamas iki šiol. Įdomu žinoti, kaip šis žmogus gyveno, ką mėgo, kokias mintis, svajones puoselėjo.

Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas pasakoja, jog P. Dauguvietis, baigęs Sankt Peterburgo universiteto teisės fakultetą, iš pradžių dirbo Kauno Apygardos teismo tardytoju Panevėžio apskrityje, Biržuose. Šias pareigas jis ėjo nuo 1888 metų, o vėliau tas pačias pareigas ėjo Panevėžyje.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę jis tapo Panevėžio taikos teisėjo nuovados teisėju. Jam pavesta eiti ir teismo tardytojo pareigas.

Remiantis Panevėžio kraštotyros muziejaus turima medžiaga žinoma, kad teisinė valdžia Lietuvoje buvo pradėta kurti priėmus laikinąjį Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo įstatymą.

Tuo metu įsteigiamas Vyriausiasis Tribunolas, apygardų teismai ir paskiriami taikos teisėjai. Apygardos teismai įkurti buvusiuose gubernijos centruose. Kiekviename mieste ir apskrityje, kur gyveno daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių, buvo skiriamas taikos teisėjas.

Panevėžio miestui taip pat toks buvo paskirtas – juo ir tapo P. Dauguvietis.

Teisinė sistema plėsta ir stiprinta – 1921 metais priimtas laikinasis Lietuvos teismų ir jų darbo sutvarkymo, civilinio ir baudžiamojo proceso įstatymų pakeitimo ir papildymo įstatymas. Pagal jį kelioms apskritims buvo skirti ir apygardos teismai.

Panevėžio miesto taryba ėmė rodyti iniciatyvą, kad ir Panevėžio mieste būtų įkurtas apygardos teismas. 1924 metų vasario 11 dieną Panevėžio miesto savivaldybė kreipėsi į teisingumo ministeriją, kad toks teismas būtų įkurtas.

Tų pačių metų rugsėjo 3 dieną Kauno apygardos teismas Panevėžyje įkūrė savo skyrių. Apygardos teismas įkuriamas Respublikos gatvėje Nr. 3. Teisėjai į Panevėžio apygardos teismą atvyko nuo gegužės 5 dienos. Ši data ir laikoma Panevėžio apygardos teismo įkūrimo data.

Panevėžio apygardos teismo veikimo ribos buvo ne tik Panevėžio miestas ir apskritis, bet ir kitų apskričių rajonai. Apygardos teismas, be kitų, nagrinėjo ir bylas, išspręstas taikos teisėjo, kai šalys nesutikdavo su sprendimu.

Panevėžio miesto apylinkės teismo taikos teisėju P. Dauguvietis išdirbo iki pensijos – 1926 metų gegužės 1 dienos. Apie jo atleidimą parašė miesto laikraštis, pranešęs, jog atleidžiamas Panevėžio 1-osios nuovados taikos teisėjas P. Dauguvietis, išdirbęs teisės sistemoje 40 metų.

Išsilavinęs žmogus

A. Astramsko teigimu, P. Dauguvietis buvo žinomas ir kaip aktyvus visuomenės veikėjas. Jis dalyvavo ir Panevėžio inteligentų visuomenės klubo, ir sodininkystės draugijos, ir Panevėžio apskrities liaudies blaivybės globos komiteto veikloje.

P.Dauguvietis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Mokėjo rusų, lenkų, žydų, vokiečių kalbas, griežė smuiku, turėjo gražų balsą. Ypač sudėtingu metu jis dirbo ir Panevėžio apskrities viršininku.

Dauguviečių giminė žinoma visoje šalyje. P. Dauguviečio sūnus Borisas Dauguvietis – Lietuvos režisierius, aktorius, pedagogas, dramaturgas, jo anūkė Galina Dauguvietytė – televizijos režisierė, scenaristė, aktorė.

O pirmasis plačiai išgarsėjęs šios giminės atstovas ir buvo P. Dauguvietis. Gimė jis Dauguviečių vienkiemyje netoli Nemunėlio Radviliškio. Jo tėvų ūkis buvo gana didelis, šeima vertėsi žemės ūkiu.

Išvykęs studijuoti į Peterburgo universitetą Pranas vedė. Jo pirmoji žmona – olandė Van der Flas. Žinoma, kad jos tėvas buvo Napoleono armijos kareivis, po Napoleono žygio pasilikęs Rusijoje, ir Peterburge vertėsi gydytojo okulisto praktika.

Pranas Dauguvietis buvo visapusiškai išsilavinęs žmogus. Mokėjo rusų, lenkų, žydų, vokiečių kalbas, griežė smuiku, turėjo gražų balsą.

Su pirmąja žmona P. Dauguvietis susilaukė penkių vaikų – keturių dukrų ir sūnaus. Visi jie savo pasirinktose srityse nemažai pasiekė. Dukra Jekaterina buvo Peterburgo konservatorijos profesorė, Lidija tapo Vilniaus konservatorijos profesore, Nadežda – agronomė, Zinaida – mokytoja, vėliau emigravusi į Australiją.

Sakoma, jog tik dėl sūnaus Boriso tėvas turėjo daugiausia rūpesčių. P. Dauguviečiui jau dirbant taikos teisėju Panevėžyje sūnus krėsdavo įvairias eibes, pridarydavo nemalonumų. Tačiau vėliau taip pat surado pašaukimą, išgarsėjo.

Pagimdžiusi penkis vaikus P. Dauguviečio žmona mirė ir jis vedė antrą kartą. Jo antroji žmona buvo pirmosios netikra sesuo – prancūzė Nadin Žiko. Su Nadin P. Dauguvietis  atvyko į Panevėžį ir kartu užaugino visus penkis vaikus.

Išėjęs į pensiją P. Dauguvietis daug laiko praleisdavo Dauguvietynėje. Ten buvo jo ūkis. Žemės pats nedirbdavo, bet ją nuomodavo.

Teisėjas labai mylėjo gamtą, tausojo mišką, labai mėgo grybauti. Amžininkai jį atsimena einantį grybauti visada su lazda.

Kraštotyros muziejaus direktorius sako, kad paskutiniais metais P. Dauguvietis gyveno Panevėžyje, Topolių gatvėje. Jo anūkės Galinos prisiminimuose senelio namai buvo apsupti rožynų, šių gėlių auginta labai daug.

Mirė P. Dauguvietis 1943 metų gruodžio 28 dieną, jo žmonos gyvenimo siūlas nutrūko 1951 metų birželį.

Stačiatikių kapinėse ilsisi Prano Dauguviečio ir jo žmonos Nadeždos palaikai.

Stačiatikių kapinėse ilsisi Prano Dauguviečio ir jo žmonos Nadeždos palaikai.

Garsi giminė

Vaikystėje neklaužada buvęs P. Dauguviečio sūnus Borisas, tapęs žinomu režisieriumi, taip pat garsino giminę.

1908 metais baigęs Peterburge imperatoriškąją teatro mokyklą, vaidino Petrapilio mažajame teatre, o nuo 1924 metų – Kauno teatre. Dirbo ir kituose teatruose. Prieškaryje jo pastangomis įkurtas meno žurnalas „7 meno dienos“. Iki šiol dar žinomas jo sukurtas spektaklis „Žaldokynė“.

Su pirmąja žmona B. Dauguvietis susilaukė penkių dukterų, o su antra – Petronėle Vosyliūte-Dauguvietiene vienintelės – Galinos Dauguvietytės (1926–2015).

Ši Dauguviečių giminės atstovė taip pat ryškiai švytėjo Lietuvos kultūroje. Populiarumo sulaukė jos kurti televizijos serialai, o jos knygos „Perpetuum mobile“, „Post Scriptum“, „Dialogai su savimi“, kaip ir pati autorė, buvo labai mėgstamos.

Po G. Dauguvietytės mirties žurnalistė Inga Liutkevičienė išleido jai skirtą knygą – „15 metų su Galina Dauguvietyte. Kas liko nutylėta?“

Per penkiolika darbo ir draugystės metų pažinusi režisierę iš arti, mačiusi ją įvairiose gyvenimo situacijose, I. Liutkevičienė pelnytai vadinama G. Dauguvietytės biografe. Visoje šalyje mylėta ir gerbta už neįtikėtiną humoro jausmą, gebėjimą bet kokioje situacijoje išlikti savimi G. Dauguvietytė ir po mirties nepamiršta – daugeliui suprantama ir sava.

Šios knygos pristatymas vyko ir Panevėžyje. Į renginį atėjusieji galėjo pamatyti niekur iki šiol nedemonstruotas archyvines G. Dauguvietytės, jos šeimos narių nuotraukas. Taip pat sužinojo Dauguviečių giminės istorijos faktų, apie jos tėvą Borisą Dauguvietį, jo kitas dukras.

Iš įrašo sklido ir G. Dauguvietytės balsas.

Aktorės valia jos ir prieš dešimt metų mirusio vyro urnos su pelenais palaidotos Biržų rajone, Dauguviečiuose.

I. Liutkevičienė pasakojo, jog iš pradžių Galina kalbėdavo norinti, kad jos pelenai būtų išberti į Nemunėlį. Bet paskui apsigalvojo, pradėjo sakyti: „Štai subers mane į Nemunėlį, aš nuplauksiu į Lielupę, paskui jau ir jūrą pasieksiu. Tai ar aš turistė kokia? Geriau tegul pelenai Dauguviečiuose ilsisi.“

Rašydama knygą I. Liutkevičienė siekė užpildyti nežinomus Dauguviečių giminės puslapius. Pati Galina nelabai mėgo apie giminaičius kalbėti, ypač apie pirmąją tėvo šeimą, joje augusias savo seseris.

Svarbiausias, mylimiausias žmogus jos gyvenime buvo tėvas – režisierius B. Dauguvietis. „Bendraujant su Galina kartais atrodydavo, lyg ir pats Dauguvietis pokalbyje dalyvauja. Dukra jį nuolat prisimindavo, svarstydavo, ką jis pasakytų vienu ar kitu atveju, kaip jam atrodytų, ar patiktų. Nors po tėvo mirties buvo praėję ilgi dešimtmečiai – jis mirė, kai jauniausiai dukrai buvo 23 metai – jis vis dar buvo labai svarbus“, – prisiminė knygų autorė.

B. Dauguvietis buvo talentingas menininkas, režisierius. Jis turėjo puikų humoro jausmą ir, kaip sako dukra, buvo moterų numylėtinis.

Rašydama biografinę knygą autorė medžiagos apie Dauguviečių giminę ieškojo ir Biržuose. Biržų krašto muziejuje „Sėla“ ji rado 1979 metais vykusios Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos Biržų skyriaus ekspedicijos dalyvių užrašytus 43 žmonių atsiminimus, surinktus šimtus eksponatų. Buvo kalbinti kaimų gyventojai, pažinoję Praną Dauguvietį, jo sūnų Borisą bei pirmąją Boriso žmoną rusę aktorę Olgą Kuzminą-Dauguvietienę.

Pati G. Dauguvietytė taip pat žinojo, kad jos senelį žmonės mylėjo ir gerbė, nes matė, kad jis buvo teisingas, doras, neėmęs jokių kyšių. Pradėjusi dirbti televizijoje, G. Dauguvietytė kartą Panevėžyje filmavo senjorų choro pasirodymą. Ir pasakojo, jog keli garbaus amžiaus žmonės jos senelį atsiminė, geru žodžiu jį minėjo.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų