V. Bulaičio nuotr.

Šimtametei valstybei gerbtini savi simboliai

Šimtametei valstybei gerbtini savi simboliai

Kol Vilnius ir Kaunas pešasi dėl Vyčio, šis Lietuvos simbolis jau dvylika metų puošia mažą Panevėžio rajono miestelį – Vadoklius. Be to, čia žmonės turi net ir savo Karalių. Tiesa, jo šaknys ne iš monarchų kilusios, bet Vytį gimtinei padovanojęs skulptorius Gediminas Karalius didingas savo pilietiška sąmone ir jausmais.

Savaitę derinęs interviu su „Sekunde“ žinomas Lietuvos profesorius G. Karalius pokalbį žurnalistams paskyrė šeštadienį prieš Vasario 16-ąją vienoje Panevėžio kavinių. Į miestą iš Vadoklių, kur dabar gyvena, 75-erių vyras atvažiavo autobusu. Menininkui savo darbams prireikė rudos spalvos žymiklio, tad jis tiesiog sėdo į pro Vadoklius kursuojantį viešąjį transportą.

„Pro mano namus autobusas tris kartu per dieną pravažiuoja. Pigiau išeina net ir papietauti Panevėžyje“, – džiaugėsi pašnekovas, savo rytinę kavą gerdamas kavinukėje.

Į ją vyras užsuka dažnai, nes, jo teigimu, malonu žinoti, kad čia verslą kuria iš emigracijos grįžę lietuviai. Tokius tautiečius už drąsą profesorius itin palaiko ir giria jų pilietiškumą.

Pats G. Karalius panašiai pasielgė prieš dvidešimt metų. 1997-aisiais ruošdamasis pensijai jis pateikė Panevėžio rajono savivaldybei prašymą leisti statyti Vyčio paminklą Vadokliuose.

Išgąsdino bobutes

Tuo metu skulptorius su šeima gyveno Vilniuje. Čia buvo žinomas savo kūryba ir akademine veikla – dirbo Vilniaus dailės akademijoje. 1995 m. jam suteiktas profesoriaus vardas. G. Karalius – vienas pirmųjų Lietuvos menininkų, apdovanotų Nacionaline kultūros ir meno premija.

Vadokliuose liko G. Karaliaus šaknys – pora kilometrų nuo šio miestelio, Mikėnų (anksčiau Karalių) kaime gyveno jo tėvai. Garbinga šeimos pavardė, bet kilmė – ne iš monarchų dinastijos, paaiškino iš protėvių ją paveldėjęs skulptorius.

„Ši pavardė tikriausiai kilo nuo karališkųjų valstiečių titulo. Jie turėjo žemės ir buvo laisvi nuo baudžiavos“, – apie savo genealoginį medį pasakojo profesorius.

Kilus idėjai gimtinę papuošti skulptūra, karališkų valstiečių įpėdiniui prireikė daugiau žemės. Jis specialiai įsigijo sklypą ne tik Vyčiui, bet ir jo pylimui iš dirvožemio supilti.

„Pradėjus organizuoti visą šitą projektą, kaimo moterys už trijų kilometrų gyvenančios mano mamos pradėjo prašyti, kad pakeisčiau savo planus. Mat Vytis neva kėsinosi į jų daržus. Bet viską pabaigus nei žemės ūkis nukentėjo, nei žmonės mane kuo nors dar kaltino“, – prisimena menininkas.

Vyčio gimimą matė visi

Vyčio apygardos partizanams atminti paminklo gimimas Vadokliuose truko devynerius metus. Keturių metrų raitelio skulptūra buvo pritvirtinta ant šešių metrų kolonų.

„Dar nuo neolito laikų, nuo paskutinio ledynmečio pasitraukimo Lietuvos žemėse žmonės jodinėjo žirgais. Šis įvaizdis reiškia, kad žmogus apskritai prisijaukino gyvulį, o nuo jo neatsiejama ir didinga mūsų krašto praeitis.“ G. Karalius

„Kartu su Vyčio idėja atsirado proga įsigyti namą, visai prieš skulptūrai pasirinktą sklypą. Kad žmonės nemanytų, jog skulptūrą nusipirkau, dariau ją savo namuose Vadokliuose“, – kalbėjo G. Karalius ir prisiminė linksmą momentą, kai norėdamas įvertinti savo darbo vaizdą iš apačios, ją pakabino ant savo namo sienos ties antro aukšto langais.

„Pasikabinau ir žiūriu nuo žemės, jei ko trūksta, nulekiu, per langą pataisau. Šešių metrų aukštyje jis visai kitaip atrodo“, – pasakojo autorius.

Pokalbio dieną jis dar kartą apėjo savo darbą Vadoklių aikštėje ir atidžiai įvertino skulptūros būklę. Ši menininkui pasirodė jau prastoka – raitelis susipurvino nuo laiko, oro sąlygų ir dulkių, kurios kilo rengiant aikštę. Gavę G. Karaliaus dovaną vadokliečiai įsirengė itin gražią ir modernią vietą pasivaikščiojimams, renginiams ir tiesiog pasisėdėjimams.

Ir kalvelė, ir paminklas

Vyčio aikštėje vadokliečiai jau turi ir kalvelę. Šalia jos auga maži ąžuoliukai, o prie jų G. Karalius ruošiasi sudėlioti nuskeltus akmenis su Vyčio apygardos partizanų vardais.

Galima tik pajuokauti, kad šis miestelis daug anksčiau ir greičiau išsprendė savo aikštės įvaizdžio klausimą nei dabar dėl to tebediskutuojantis Vilnius. Tiesa, skulptorius G. Karalius siūlė savo pagalbą ir Lukiškių aikštei. Tik jo skriejantis Vytis konkurso komisijai neįtiko.

Tačiau menininkas yra tikras, kad niekas kitas Lietuvos valstybės negali atspindėti geriau nei jos simbolis – raitelis ant žirgo.

„Dar nuo neolito laikų, nuo paskutinio ledynmečio pasitraukimo, Lietuvos žemėse žmonės jodinėjo žirgais. Šis įvaizdis reiškia, kad žmogus prisijaukino gyvulį, o nuo jo neatsiejama ir didinga mūsų krašto praeitis. Vytis mums išliko iki šių laikų, su juo mes save supratome kaip valstybę“, – teigė pašnekovas.

Profesorius džiaugiasi, kad su savo herbu mes visai Europai primename mūsų ištakas ir istoriją. O ginčai dėl šio simbolio tik trypia pagarbą tautos pamatams.

PROBLEMA. Pilietiškumą kūryboje vertinantis skulptorius šiuolaikinėje visuomenėje pasigenda tikrųjų vertybių. V. Bulaičio nuotr.

Prarado vertybes

Kalbėdamas apie šiandieninę Lietuvą G. Karalius didžiausią Lietuvos problemą mato tik jos žmonėse. Ne ekonominės, ne teritorinės ar socialinės priežastys, anot jo, kuria niūrų dabartinės mūsų valstybės veidą – gyventojai, menininko pastebėjimu, prarado visas tikrąsias vertybes.

„Iki 1918 m. Lietuva sunkiai išlaikė savo tautiškumą, kalbą. Jos teritorija iki tol slenkant amžiams smarkiai keitėsi, o galiausiai lietuviškai bekalbėjo tik kaimo prastuomenė. Pats atsimenu, kad mano močiutė didžiavosi mokėdama lenkų kalbą. Tačiau iš užsienio universitetų grįžę inteligentai tautiniu pagrindu sugebėjo susivienyti ir atkurti Lietuvos valstybę. Deja, tremtis iš mūsų šalies atėmė tuos žmones, kurie vertino iškovotą laisvę. Todėl 1991 m. į laisvą Lietuvą atėjo tų vertybių nebepažinę ir nebeturėję žmonės“, – savo nuomonę dėstė skulptorius.

Jis piktinosi, kad dabar lietuviams nebereikia nei darbo, nei jie nori vaikus auginti. Savo laiką jie esą aukoja trumpalaikiams projektams, kurie ateityje neturės jokios išliekamosios vertės. Daugelis tuos viešus interesus pritaiko saviesiems.

Auka leidžia augti

Itin smerkia menininkas ir emigrantus. Jie, pašnekovo įsitikinimu, be jokios atsakomybės bėga kurti ir dirbti kitiems. O auka savo gimtinei, jo nuomone, gal ir neįvertinama kitų, bet tai leidžia ūgtelėti dvasiškai.

„Švenčiame Lietuvos šimtmetį, bet pavojus valstybėi – pačiuose mumyse“, – pabrėžė G. Karalius.

Dėl savo aukos Panevėžio rajonui ir Vadoklių miesteliui menininkas nė kiek nesigaili. Priešingai – nors jo žmona ir paburnoja dėl gyvenimo provincijoje, sutuoktinis turi krūvą planų, kaip pasitelkus meną prikelti gimtinę.

Gyvendamas dideliame name, dalį jo skulptorius pavertė meno dirbtuvėmis. Čia jau auga idėja Vadoklius kitais metais praturtinti nauja skulptūra – ant žemių pylimo turėtų atsirasti dideli vartai, primenantys Gedimino bokštus. Šis projektas vietos valdžios jau patvirtintas ir palaimintas.

Vadokliai tokio dėmesio, pasak menininko, nusipelnė dėl savo senos istorijos. Šis miestelis atsirado 1378 m. Jo pavadinimo kilmė liudija apie išsivadavimą nuo priešų.

Pašnekovas pastebėjo, kad ne vienas Panevėžio rajono kaimas turi itin militarizuotą vardą. Jotainiuose turėjo būti gerų raitelių, Stebeikiuose – žvalgybininkų, Geležiuose tikriausiai gaminti ginklai, o Vyčiai kalba patys už save.

Kvies svečius išgerti kavos

Skulptūromis ir kitais statiniais menininkas žada apstatyti ir nusipirktą žemę aplink savo namus Vadokliuose. Dabar juos juosia iš akmenų sumūryta didelė tvora, o vartus saugo nukaldintas kunigaikščio kalavijas. Šalia netrukus įsikurs geležiniai vilkai.

„Švenčiame Lietuvos šimtmetį, bet pavojus valstybei – pačiuose mumyse.“ G. Karalius

O savo namuose šeimininkas puoselėja mintį įkurti jaukią kavinukę. Jau dabar čia įrengtos didelės patalpos, stovi baras. Pas menininką pasivaišinti užsukę svečiai kartu galės apžiūrėti ir jo kūrybą.

„Idėjų ir planų dar turiu labai daug, bet iš anksto apie juos nenoriu kalbėti, kol neįgyvendinau“, – patikino G. Karalius.

Tačiau aišku, kad visi jo darbai paklūsta tik pilietiškumo temai. Ji autoriui – pati artimiausia.

1975 m. vadoklietis sukūrė žinomą paminklą Vilniuje „Rytas“. Tai buvo dar tarybinės valdžios užsakymas, tačiau lietuvis ir čia sugebėjo pritaikyti raitelio ant žirgo įvaizdį.

Nepagarba simboliams

Praeityje sostinei G. Karalius pastatė fontaną prie Seimo. Bet jis vieną dieną iš tos vietos iškraustytas.

„Mūsų valstybėje atsirado nepagarba kitų darbui ir kūrybai. Japonų menininkas ant nepriklausomos Lietuvos simbolio – garsiosios Juozo Zikaro „Laisvės“ statulos pastatė virtuvę. Nupjautas mano fontanas, nors autorius dar gyvas ir jis sėdi prieš jus“, – nuogąstauja pašnekovas.

Tokiu būdu, anot jo, naikinamas ne tik menininkų palikimas, bet tyčiojamasi ir iš pačių valstybės simbolių. Kalbintas skulptorius vis apgailestavo, kad šiems vietos Lietuvoje – vis mažiau ir mažiau.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų