Į šienapjūtę – lyg į atlaidus

Į šienapjūtę – lyg į atlaidus

Jau nuo senovės aukštaitės buvo tikros puošeivos ir net į šienapjūtę neidavo prastais drabužiais. Turtingesni vyrai savo dukroms ir žmonoms iš Rygos atveždavo brangiausių audinių, sidabrinių papuošalų, nusileisti nenorėdavo ir vargingesnių šeimų atžalos.

Įvairiuose renginiuose tautiniais kostiumais pasipuošusios lietuvės dabar jau nieko nebestebina. Tačiau retas žinome tikrąją šio svarbaus drabužio istoriją ir kuo jis skiriasi įvairiuose šalies regionuose.

2017-uosius paskelbus Tautinio kostiumo metais, kupiškėnai pasiūlė prisiminti senąsias aukštaičių drabužių dėvėjimo tradicijas. Itin daug dėmesio joms dar praeito amžiaus viduryje skyrė šio krašto kraštotyrininkės seserys Stefanija, Mikalina ir Elvyra Glemžaitės.

Jų sukauptas neįkainojamas turtas – gausi aukštaitiškų drabužių kolekcija – neseniai sugulė į išskirtinį Lietuvoje mokslinį leidinį „Seserų Glemžaičių rinkinys Kupiškio etnografijos muziejuje: tradiciniai lietuviški drabužiai ir jų priedai. XIX a.–XX a. I pusė“.

Pasak šio rinkinio sudarytojų, tai pirmas toks katalogas, pristatantis muziejuje sukauptus eksponatus. Jis esą turėtų padėti suprasti, kad kiekvienas Lietuvos kraštas turėjo savo madas, ir tai, kas dabar vadinamas tautiniu kostiumu, nėra tikras senųjų drabužių atvaizdas.

Didelis palikimas

Valstybė dienos proga katalogas pristatytas Kupiškio etnografijos muziejuje. Renginyje taip pat dalyvavo iš Panevėžio kilusi knygos sudarytoja, Lietuvos nacionalinio muziejaus etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė, daktarė Miglė Lebednykaitė.

Kupiškio kraštotyrininkės seserys Glemžaitės sukaupė daugiau kaip 6000 įvairių eksponatų ir beveik 700 jų perdavė muziejui pirmaisiais jo atkūrimo metais. Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.

„Esu panevėžietė, todėl man buvo aktualu tyrinėti aukštaitiškų drabužių istoriją nuo XIX amžiaus“, – apie savo indėlį į katalogą sakė mokslininkė. Kartu su ja darbavosi Kupiškio ir Lietuvos dailės muziejaus specialistai bei žinomi dailininkai ir fotografai

Senovinis Aukštaitijos krašto kostiumas, pasak sudarytojos, turėtų būti įdomus ir paprastam skaitytojui. Šią sritį projekto rengėjams padėjo atskleisti ilgametis praeityje garsių kupiškėnių seserų Glemžaičių darbas dar XX a. Savo krašto kultūrą ir tradicijas puoselėjusios ir itin vertinusios moterys išsamiai ištyrė Kupiškio ir jo apylinkių kultūros palikimą.

„Ir paties Kupiškio etnografijos muziejaus istorija neatsiejama nuo minėtų seserų. Jų iniciatyva čia saugoma daug įvairių senų rakandų, audinių, drabužių, papuošalų ir kitų daiktų. Dar 1961 metais Kupiškio vidurinėje mokykloje surengta etnografinė seserų paroda sulaukė didelio susidomėjimo. Todėl po metų atkurtame muziejuje dalis pristatytų eksponatų nukeliavo į naująją įstaigą“, – aiškino M. Lebednykaitė.

Atsidavusios tyrinėtojos

Kupiškio kraštotyrininkės seserys Glemžaitės sukaupė daugiau kaip 6000 įvairių eksponatų ir beveik 700 jų perdavė muziejui pirmaisiais jo atkūrimo metais. Tarp dovanotųjų buvo senų knygų, nuotraukų ir, žinoma, drabužių.

Pasak M. Lebednykaitė, pastaruosius Glemžaitės rinko važinėdamos po kaimus, pirko mugėse, pačios bandė atkurti.

„Mūsų katalogui atrinkta 155 seniausi aukštaičių drabužiai, 98 muziejuje rasti batai. Visas šis turtas atkeliavęs dar iš XIX a. Tokius daiktus seserys gaudavo iš senų kaimo žmonių“, – „Sekundei“ pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus specialistė.

Viena seserų Stefanija Glemžaitė (1885–1974), įgijusi medicininį išsilavinimą Peterburgo imperatorienės Marijos Fiodorovnos akušerijos mokykloje, 1919 m. grįžo į Kupiškį ir čia dirbo akušere. Dėl savo pareigų moteris daug bendravo su nėščiosiomis ir gimdyvėmis, o šios už pagalbą medikei atiduodavo savo seną tautinį kostiumą.

Senoviniai drabužiai itin domino ir kitą seserį – Mikaliną Glemžaitę (1891– 1985). Ji buvo pedagogė, nuolat rinko ir kaupė etnografinius eksponatus, dalyvavo ekspedicijose, užrašinėjo tautosaką, rengė tautodailės ir rankdarbių parodas.

Pokariu M. Glemžaitė surinko daug medžiagos apie linų auginimą, apdirbimą ir lininę aprangą. Kraštotyrininkė sukaupė gausų archyvą apie įvairių Lietuvos etnografinių regionų audinius, jų marginimą, audimo techniką, drabužius.

Ir dabar kultūros tyrinėtojai pripažįsta, kad šios moters nuopelnai lietuviškam nacionaliniam kostiumui įamžinti per menkai įvertinti. Dėl to galbūt kalta jos biografija – aukštojo mokslo nebaigusi kupiškėnė dažnai likdavo savo gausios šeimos ir žymesnių specialistų šešėlyje.

Tačiau per kraštotyros ekspedicijas M. Glemžaitė sugebėjo surinkti nepaprastai didelę audinių pavyzdžių kolekciją. Ji dabar saugoma Nacionaliniame muziejuje.

„Visos Glemžaitės itin domėjosi tradiciniais lietuvių drabužiais, audiniais, raštais. Joms įtaką tikriausiai darė mama Ona, nes ji nuo mažens dukteris ragino saugoti savo tradicijas, be to, itin mėgo stebėti moterų aprangą“, – paaiškino M. Lebednykaitė.

Tačiau tais laikais literatūros apie lietuviškas madas ir jų tradicijas nebuvo. Tad Glemžaitėms teko pasitelkti sukauptas šeimoje žinias, žiūrėti, kaip rengiasi kitos moterys.

Išpildė seną svajonę

Gimtajam Kupiškiui seserys 1957 metais išleido itin svarbią knygą „Kupiškėnų senovė“. Apie šio krašto etnografinius bruožus, tautosaką, papročius, tradicijas, istoriją parengtas leidinys, mokslininkų vertinimu, prilygo tuometei daktaro disertacijai.

Į specialų albumą Glemžaitės svajojo sudėti ir savo surinktą medžiagą apie tautinį aukštaičių kostiumą. Pasak M. Lebednykaitės, seserys pačios komplektavo autentiškus drabužius ir jų priedus. Tokius derinius tada fotografavo žinomas Kupiškio fotografas Balys Buračas.

Taip pat planuota panaudoti autentiškas Juozo Karazijos nuotraukas, kuriose įamžinti tautiniais drabužiais pasipuošę žmonės.

Viską turėjo pagražinti tautosakos elementai.

M. Lebednykaitė pabrėžia, kad per šienapjūtę ar rugiapjūtę moterys dabindavosi ne mažiau nei per šventadienius.

„Seserų svajonė nebuvo įgyvendinta dėl lėšų stokos. O dabar galima sakyti, kad mes prikėlėme tą svajonę“, – džiaugėsi naujo katalogo sudarytoja.

Minėtoje knygoje, anot jos, daugiausia dėmesio skiriama XIX a. Aukštaitijos moterų drabužiams. Tautinį kostiumą, specialistės tvirtinimu, tada turėjo kiekviena dailiosios lyties atstovė. Žinoma, skurdesnių šeimų atžalos neturėdavo tokių prabangių drabužių kaip turtingųjų dukterys.

Ryškios ir puošnios

„Turtingesnių aukštaičių drabužiams netrūko prabangos. Šio krašto žmonės augino linus. Juos ūkininkai veždavo parduoti į Rygą ir ten pirkdavo brangių audinių savo žmonoms ar dukroms“, – pasakojo M. Lebednykaitė.

Todėl tik Aukštaitijos moterys gali pasigirti įspūdingomis, itin puošniomis liemenėmis. Dažniausiai jos būdavo raudonos, kartais – su sidabrinėmis kilputėmis ir įvairiausiais siuvinėtais raštais.

„Šio krašto moterų kostiumą sudarė labai balti lininiai marškiniai, pasijonis, sijonas, balta prijuostė, marginta raudonais raštais, su pinta juosta”, – aiškino M. Lebednykaitė.

Tokius derinius aukštaitės rindavosi šventėms, šventadieniams ir eiti į bažnyčią. Moterys puošdavosi sidabriniais karoliais, tokių kituose regionuose tada nebuvo.

Aukštaitijos gyventojos galvas dabindavo pagal savo šeiminį statusą. Moterys nešiojo baltus nuometus, juos užsidėdavo, kai tik ištekėdavo. Merginos puošdavosi karūnomis su kaspinais, jos buvo vadinamos galionais.

Kupiškėnės, skirtingai nuo kitų kraštų panelių, plaukus puošė vadinamaisiais kalpokais – dekoratyvine juosta iš kaspinų ir dirbtinių gėlių. Tokias ypač mėgo pamergės per vestuves. Jas itin girdavo vietos dvasininkai, todėl ši tradicija gyvavo gana ilgai.

„Žmonės sakydavo, kad kupiškėnių, kai jos eidavo į bažnyčią, kalpokai linguodavo kaip gėlės darželiuose“, – šypsojosi muziejininkė.

Gyvomis gėlėmis lietuvės tais laikais puošdavosi rečiau. Kelias iki bažnyčios būdavo ilgas ir žiedai nuvysdavo. Dirbtinių gėlių merginos nusipirkdavo turguose ar mugėse.

Šaltesniu metu moterys apsigobdavo brangiomis šilkinėmis ar kašmyro (itin plonos vilnos) skaromis.

Aukštaitiškame kostiume vyravo ryškios spalvos. Dažniausiai tai būdavo raudona, žalia ir geltona.

Į šienapjūtę – pasipuošusios

Įprastomis dienomis šio krašto moterys rengdavosi paprasčiau. Jų prijuostės nebuvo taip kruopščiai išbalintos, nes susitepdavo dirbant ūkio darbus. Tada panelėms nereikėjo ir galvos ar kaklo papuošalų.

Tačiau M. Lebednykaitė pabrėžia, kad per šienapjūtę ar rugiapjūtę moterys dabindavosi ne mažiau nei per šventadienius. Mat visos žinojo, kad po sunkių darbų laukia smagi vakaronė ir galbūt bent vienas jaunikaitis jas bus nusižiūrėjęs lauke.

Pasak muziejininkės, tai liudija to laiko fotografijos. Jose įamžinti ir vyrai, ir moterys tiesiog spindi baltumu ir švara.

Kupiškėnų bei jų talkininkų surinkto senovinių kostiumų katalogo nedidelę dalį sudaro vyrų apranga. Tačiau šiai lyčiai nėra būdingas puošnumas, tad ir tokių eksponatų muziejus daug neturi.

Minėtoje knygoje galima rasti aukštaičių dėvėtų skrybėlių, bitininko dangalų, apavo pavyzdžių.

„Lietuvoje apskritai iki šiol nebuvo leidžiami seniems drabužiams skirti katalogai. Todėl tikimės, kad šis leidinys žmonėms pravers, nes tai patogiau, nei viską apžiūrėti muziejuje“, – vylėsi sudarytoja.

Kaip tikino M. Lebednykaitė, pavartę katalogą savo aprangą galėtų pakeisti etnografinių kolektyvų, ansamblių dalyviai.

Mylėti savo kraštą ir jo kultūrą Glemžaites išmokė tėvai. Kupiškio etnografijos muziejaus nuotr.

Iškraipoma istorija

Kraštotyros ekspertai pabrėžia, kad lietuviams trūksta žinių apie tautinio kostiumo raidą. Gal todėl, kad jo populiarumas smarkiai nukentėjo sovietmečiu. O ir praeito amžiaus pradžioje pačios moterys nustojo juo žavėtis.

Ilgiausiai tokia apranga išliko ten, kur puoselėta lietuvybė. Vėliau šio drabužio vaizdas buvo iškraipomas. Kai kas norėjo tokį kostiumą pernelyg stilizuoti, todėl jis buvo tarsi blogo skonio pavyzdys. Sovietmečiu perkrautos atrodė lietuvių tautinės karūnos, galvos apdangalai, senovėje nebuvo populiarūs ir gintaro papuošalai.

Tokias klaidas dažniausiai darydavo masinės gamybos fabrikai, kuriems reikėdavo aprengti daug dainų ar kitų švenčių dalyvių.

Šiais laikais ne vienas dizaineris atsigręžia į tautinį paveldą. Senovinė apranga prikeliama naujam gyvenimui – žinoma, šiek tiek kitokia, priderinta dabartiniam vartotojui.

Istorikai tvirtina, kad tautinis kostiumas – Lietuvos kultūros dalis. Tai kažkada buvo kiekvienos lietuvės pasididžiavimas – labai vertintas ir saugotas.

Komentarai

  • Ar teko grožėtis gėlių puokštėmisant nuorodos ? Man dirbtinės gėlės atrodo, kaip tikros.Tikrai nesiskiria niekuom.Tai kam pirkti tikras?

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų