Monika Spiekermann (Alfa.lt nuotr.)

Sėkmės istorija: studentė iš Austrijos į Lietuvą importavo protestų idėją

Sėkmės istorija: studentė iš Austrijos į Lietuvą importavo protestų idėją

Kai kovo viduryje Vilniuje pirmąkart vyko pasaulinio protestų judėjimo „Fridays for Future“ („Penktadieniai ateičiai“) renginys, garsiakalbį pirmiausia paėmė užsienietė. „Laba diena, mano vardas Monika. Aš esu iš Austrijos“, – sakė ji lietuviškai, prieš pradėdama kartoti demonstracijos šūkius anglų kalba.

22-ejų Monika Spiekermann yra viena iš organizatorių, tačiau tuo jos vaidmuo neapsiriboja. Būtent jai metų pradžioje kilo mintis Vilniuje pritaikyti kitur Europoje ir visame pasaulyje pasiteisinusį penktadienio protestų prieš klimato kaitą formatą. Viso to nebūtų buvę, jei ne ES valstybių sienas peržengianti „Erasmus“ studijų programa.

„Aš tik truputį kalbu lietuviškai“, – geografijos ir kultūros studijų studentė tai sakydama sunkiai tramdo juoką. Į Vilnių ji atvažiavo iš Pasau universiteto Vokietijoje ir čia įpusėjo jau antrąjį semestrą. Per šį laiką M. Spiekermann veltui laiko negaišo. Per pirmąjį semestrą įsitraukė į daugelio studentų grupių, nuo žygeivių ir aplinkosaugos klubų iki tautinių šokių ratelio, veiklą. Be to, pradėjo mokytis lietuvių kalbos. O ir gyvena ji lietuvių šeimoje – tai esą padeda dar giliau pasinerti į vietos kultūrą.

Vilniuje užmegztos pažintys merginai, kilusiai iš seniausio Austrijoje miestelio Enso, padėjo atėjus laikui sulaužyti ledus visuomenėje, šiaip jau nepasižyminčioje dideliu pilietiniu aktyvumu. Lemiamas tapo sugrįžimas į gimtinę per Kalėdų atostogas.

„Pirmą dieną man grįžus Vienoje vyko pirmasis „Klimato streikas“, ir aš jame dalyvavau, – pasakojo Monika. – Mane labai įkvėpė tai, ką mano draugai ir visi tie žmonės ten darė. Aš daug kalbėjau su draugais, būdama namie per atostogas, ir daug sužinojau apie jų idėjas, šį judėjimą, apie Gretą Thunberg.“

„Erasmus“ studentė į Vilnių sausį grįžo jau žinodama, kad norėtų toliau dalyvauti protestuose. Tačiau susidūrė su problema – Lietuvos sostinėje nieko panašaus nevyko. „Aš pagalvojau: galiu liūdėti, kad nėra demonstracijų, arba tiesiog pati jas pradėti, suburti žmones. Būtent tai aš ir padariau“, – prisiminė M. Spiekermann.

Jos sukviesti, į pirmąjį susirinkimą atėjo daugiau nei dešimt žmonių – daugiausia jos bičiuliai, aplinkosauga besidomintys asmenys. „Kartu mes nusprendėme, kad norime kažką daryti, norime veikti, pasiekti, kad mūsų balsas būtų girdimas, išeiti į gatves ir demonstruoti už klimatą, – sakė protesto įkvėpėja. – Aš, kaip užsienietė, Vilniuje susidurčiau su daugybe sunkumų, viena pati organizuodama demonstracijas. Mes turime gauti savivaldybės leidimą, turime kalbėtis su žiniasklaida, turime kalbėtis su praeiviais, kurie per demonstracijas prieina arčiau.“

Studentė iš Austrijos pripažįsta, kad lietuviai nėra lengvai išjudinami žmonės – daugeliui esą vis dar nedrąsu viešai reikšti savo poziciją. „Tačiau aš išmokau, kad vos tik lietuviai kuo nors susidomi, jie labai įsitraukia ir remia idėją“, – sakė M. Spiekermann ir pabrėžė, kad labai didžiuojasi susibūrusia organizatorių komanda.

Kaip ir pasaulinį judėjimą įkvėpusią švedų moksleivę G. Thunberg, lietuviškųjų protestų iniciatorę pirmyn stumia baimė ir nerimas dėl planetos ir žmonijos ateities. Ji pasikliauja daugumos mokslininkų išvadomis, kad globalų atšilimą kelia žmonių veikla, ir mano, kad jį būtina stabdyti visomis įmanomomis priemonėmis.

„Ką mes, jauni žmonės, dabar darome – mes sakome politikams, verslininkams, kitiems piliečiams, nevyriausybinėms organizacijoms, kad reikia iš tiesų veikti, o ne vien kalbėti apie problemas, – sakė aktyvistė, nepritarianti minčiai, kad europiečiai jau yra pakankamai nuveikę kovoje su klimato kaita. – Tiesa, kad Europoje daugelis žino apie klimato kaitos keliamą pavojų ir jos pasekmes, tačiau vis tiek dar ne kiekvienas. Ir daugelis žmonių žino, tačiau jiems nelabai rūpi, nes jie galvoja, kas pasižiūrės, kas nutiks, ir tikisi, jog viskas bus gerai.“

Kritiškas M. Spiekermann požiūris į ligšiolinius ES institucijų ir valstybių veiksmus kovojant su klimato kaita anaiptol nereiškia euroskepticizmo. Bendriją ji labiausiai vertina dėl galimybės keliauti be sienų ir naudotis jauniems žmonėms atsiveriančiomis galimybėmis.

„Tai nereiškia, kad aš praradau savo austriškas šaknis: ir toliau sakysiu, kad esu austrė, nes man atrodo labai svarbu žinoti, iš kur tu esi, – teigė klimato aktyvistė, šiuo metu gyvenanti jau ketvirtoje ES šalyje. – Man ES yra labai geras dalykas, ir aš esu labai dėkinga dėl to, kad čia gyvenu ir kaip jaunas žmogus galiu pasinaudoti visais tais privalumais.“

Bene didžiausias privalumas – ta pati „Erasmus“ programa, leidusi M. Spiekermann pasiekti Lietuvą, apie kurią iki tol nedaug težinojo. „Tai tikrai atveria akis ir išplečia horizontus. Susipažinti su nauja kultūra, naujais žmonėmis, su draugais bendrauti naujomis kalbomis – tai labai padeda tapti savarankiškesnei, įsivertinti, kur nori eiti ir ką daryti“, – sakė studentė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų