Šeimos versle darbo valandų neskaičiuoja

Šeimos versle darbo valandų neskaičiuoja

Pramonės miestu tituluojamame Panevėžyje nišą randa ne tik verslo banginiai, bet ir nedidelės šeimos įmonės. Nors oficiali statistika, kiek mieste ir rajone veikia artimųjų – sutuoktinių, tėvų ir vaikų – įkurtų mažųjų ūkių, nevedama, specialistai pastebi, jog susidomėjimas šeimos verslo steigimu auga. Kokie specifiniai verslai klesti Aukštaitijos sostinėje?

Tiek pasaulyje, tiek pirmuosius Nepriklausomybės dešimtmečius skaičiuojančioje Lietuvoje didžiąją dalį smulkiųjų įmonių sudaro šeimos verslas. Ne išimtis ir Aukštaitijos sostinė. Juk kas kitas, jei ne artimieji padrąsins, įtikės verslo sėkme, sutiks jam skirti didžiulę dalį šeimos biudžeto ir dirbs dieną naktį, neskaičiuodami atlygio.

Panevėžio verslo konsultacinio centro direktorė Akvilė Žiaunienė sako pastebinti tendenciją, jog vis daugiau žmonių kurdami verslą atsakomybe nori dalytis ne su svetimais, o su artimaisiais. Nors duomenų apie tai, kiek šeimų – sutuoktinių, brolių, seserų, tėvų – savo šeimos ūkiuose darbuojasi petys į petį, nėra fiksuojama, asmeninė specialistės patirtis ir surinkta informacija parodė, jog jei artimieji yra pasiryžę imtis verslo kartu, jie tą ir padarys.

„Mes patys darėme tyrimą, kaip vaikus reikėtų paruošti šeimos verslo perdavimui, tačiau bėda, jog ne visi vaikai noriai to verslo imasi. Dažnai išsiskiria nuomonės, tėvai tiesiog nenori primesti savo verslo idėjos, tad atžalos mieliau imasi visai kito darbo“, – sako A. Žiaunienė.

Kad sėkmingo verslo esmė – gera idėja, įrodė panevėžietis Henrikas Viduolis. Prieš daugiau nei aštuonerius metus netekęs darbo, vyras buvo priverstas ieškoti naujos veiklos, kuri užtikrintų stabilias šeimos pajamas. Nors šalį purtė ekonominė krizė, atkaklus panevėžietis surizikavo ir stačia galva nėrė į tuomet Lietuvoje neatrastą ir gan neįprastą žuvų auginimo verslą.

H. Viduolis tapo vienu pirmųjų Lietuvoje, pradėjusių pramoniniu būdu auginti lietuvių stalui ir skrandžiui egzotiškas ir, pasak pašnekovo, vis dar nepakankamai vertinimas, bet labai maistingas žuvis – afrikinius šamus ir eršketus.

Beveik dvi dešimtis tonų šamų per metus parduodavęs panevėžietis džiaugėsi, kad žuvų auginimas dirbtinėmis sąlygomis per keletą metų tapo puikiu šeimos verslu, kuriame savo vietą atrado ir vaikai. Dabar jis pripažįsta, jog užvirusi arši konkurencinė kova išstūmė šeimą iš žuvų auginimo verslo.

„Šiais laikais europiniais pinigais pristatyta tiek žuvų fermų, jog konkuruoti būtų tiesiog beprasmiška. Dabar rinka užkišta šamais, tačiau tuomet, kai buvau vienas tokio verslo pradininkų, gyvenimas iš tikrųjų ėjosi puikiai“, – sako H. Viduolis.

Paties užaugintos žuvies kokybe ir skoniu verslininkui pavykdavę įtikti net ir didžiausiems gurmanams.

H. Viduolis atrado nišą, kurioje dabar jaučiasi it žuvis vandeny – vyras jau kurį laiką užsiima afrikinių šamų veisimu.

Verslą pakoregavo konkurencija

Susidūręs su milžiniška konkurencija, verslus panevėžietis atrado kitą nišą, kurioje dabar ir pats jaučiasi it žuvis vandeny. Didžiąją H. Viduolio laiko dalį atima afrikinių šamų veisimas, kuris, pasak pašnekovo, leidžia uždarbiu džiaugtis kur kas greičiau, nei šias žuvis auginant. Užaugintas žuvis vyras galėdavo parduoti užsakovams tik po gero pusmečio, o užsiimdamas jų veisimu – kiek paūgėjusius šamukus realizuoja jau vos po trijų mėnesių.

Viename iš Panevėžio mikrorajonų, savo individualaus namo kieme įrengtose patalpose išveistais šamais panevėžietis aprūpina ne tik Lietuvos žuvų augintojus, bet ir užsienio užsakovus.

Tiesa, pasak H. Viduolio, jeigu nori skaičiuoti uždarbį, pasiryžk sunkiai dirbti. Vos prašvitus panevėžietis skuba į savąją šamų veisyklą ir jos duris užveria jau gerokai po vidurnakčio.

„Gali pamiršti visas atostogas, laisvadienius, nes dirbti turi sunkiai ir kiekvieną dieną. Įsidarbink valdiškame darbe, tuomet galėsi po darbų gulėti ant sofutės ir žiūrėti televizorių, o nuosavame versle privalai nuolatos lėkti, nes niekas už tave darbų neatliks. Pinigai taip paprastai neateina, tik iš šalies žiūrint gali pasirodyti, jog viskas čia labai gražu ir paprasta“, – sako H. Viduolis.

Anot jo, imtis nuosavo verslo ir neskaičiuoti alinamo darbo valandų verta tik tada, jei šis užsiėmimas pačiam teikia malonumą.

„Jeigu žmogui visai neįdomu, o tu vis tiek versi dirbti, jis, ko gero, jausis kaip katorgoje. Kam save kankinti?“ – klausia šamų veisėjas.

Galerija

Rizika su svetimais dalytis nelinkęs

Žuvų veisimu H. Viduolį sudomino vienas iš sūnų. Veterinarijos gydytoju dirbančio, intensyviai akvariumo žuvų veisimu besidominčio sūnaus padrąsintas panevėžietis ryžosi į šeimos verslą investuoti sunkiai uždirbtus pinigus – kiek daugiau nei 125 tūkstančius litų.

100 kvadratinių metrų patalpas dirbtiniam žuvų auginimui nagingas vyras įrengė savo rankomis, tačiau tikrai nepigiai atsiėjo specialūs įrenginiai, užtikrinantys vandens kokybę bei žuvies prieaugį.

H. Viduolis puikiai žinojo, jog šeimos narių kuriamas verslas turi ne tik savų privalumų, bet ir jam būdingų rizikų. Tačiau verslo imtis su nepažįstamu žmogumi, kuris sutiktų investuoti savo pinigus, H. Viduolis, ko gero, nesiryžtų.

„Turiu sūnų, kuris tikrai daug išmano apie žuvis ir jų auginimą. Galiu juo pasitikėti, pasitarti“, – šeimos verslo privalumą įvardija Henrikas.

Išgyveno klaidų etapą

Nors daugelis nustebdavo, jog H. Viduolio žuvys auga ne natūraliuose tvenkiniuose, o specialiai tam sukurtose talpose, gerai veikianti technologijų sistema ir tik pačiam Henrikui žinomos auginimo subtilybės leisdavo jam aprūpinti žuvimi ne tik vietos gyventojus, bet ir pajūrio bei kone visos Lietuvos žuvies mėgėjus.

H. Viduolis prisimena, jog į jį dažnai kreipdavosi šamų augintojai, susidūrę su tam tikromis specifinėmis tokio verslo nesėkmėmis, tačiau savo auginimo paslaptimis vyras juokauja nesidalysiantis net jeigu jam kas nors kapotų nagus.

„Juk aš iš to uždirbu duonos kąsnį!“ – sako H. Viduolis.

Visgi ir sėkmingai šamų auginimo verslą rutuliojusio panevėžiečio neaplenkė klaidos. Verslininkas mena, jog būta atvejo, kai, pakirsti ligos, aukštyn pilvais krito daugiau nei keturios tonos šamų. Tąsyk verslininkas skaičiavęs didžiulius nuostolius.

Atvykėlių nepageidauja

100 kvadratinių metrų užimančiame kiemo statinyje surikiuotose vandens talpyklose teliūškuoja ūsuotos H. Viduolio veisiamos žuvys. Ūkyje šiuo metu pats darbymetis. Kas keletą valandų Henrikui pačiam rankomis tenka šamus melžti tarsi karvutes tam, jog galėtų surinkti ikrus ir iš jų vėliau išaugintų prieaugį, kurį sėkmingai parduos užsakovams.

Augindamas šamus panevėžietis suprato, kad tai – itin jautrios žuvys. Jos nepakenčia keliamo triukšmo ir net svetimų žmonių, kurie skleidžia joms neįprastą kvapą. Pakanka į patalpą, kur veisiami šamai, užsukti atvykėliui, ir žuvys kaipmat puola slėptis giliausiame vandens talpyklos kampelyje. Tačiau H. Viduolį jos lengvai prisileidžia ir maistą gali ėsti tarsi naminiai augintiniai iš savo šeimininko rankų.

Panevėžiečio galvoje vėl bręsta idėjos, kaip ūkį patobulinti ar net plėsti. Žuvų veisėjas prasitaria, jog labai norėtų, kad vietos jame atsirastų ne tik šamams, bet ir eršketams.

J. Krikštaponienės ūkyje užaugintų sraigių produkcija pasiekia ir užsienio gurmanus.

Renkasi gurmanai

Panevėžio rajone įkurtame trakiškietės Janinos Krikštaponienės sraigių ūkyje šiuo metu karaliauja tūkstančiai neįprasto dydžio ir įmantrių raštų afrikinių sraigių. Vienos jų jau ruošiamos gamybai perdirbimo ceche, kitos vis dar šliaužioja aptvaruose ir rengiasi žiemos miegui.

Sraigių ūkį kartu su vyru įkūrusi Janina ne tik puikiai išmano auginimo, bet ir burgundiško jų ruošimo subtilybes.

Daugiausia dėmesio sraigės reikalauja pavasarį. Joms pabudus prasideda didysis poravimosi ir veisimo metas. J. Krikštaponienė pati veisia sraiges. Procesas, kad iš skrupulingai dėžutėse sudėtų ikrų užaugtų sraigutė, reikalauja tikrai nemažai įdirbio, priežiūros bei šeimos pastangų.

Kai ūkio šeimininkai mažų sraigučių prisiveisia pakankamai, reikia rinkti ikrus. Šie taip pat vertingi, kaip ir žuvies ikrai, o ir skoniu mažai kuo jiems nusileidžia.

Gurmanai iš įvairių Lietuvos kampelių atvažiuoja į Trakiškį nusipirkti ne tik burgundiškai paruoštų, lietuviškam skrandžiui egzotiškų sraigių, bet ir termiškai neapdorotos jų mėsos, kuri šeimininkų fasuojama ir saugoma šaldikliuose. Dalis šiame ūkyje užaugintų sraigių produkcijos pasiekia ir užsienio gurmanus.

„Iš sraigių mėsos galima gaminti viską, ką ir iš įprastos. Ją galima kepinti, ruošti skaniausius paštetus ar kitus delikatesus“, – aiškina J. Krikštaponienė.

Jausti sraigę

Šeimos verslo pradžia, pasak Janinos, nebuvo lengva. Būta apgaulių, bandymo pasipelnyti, neišvengta ir didelių brangiai kainavusių klaidų. Tačiau dabar verslininkė džiaugiasi, jog sraigės ne tik tapo jos papildomu pragyvenimo šaltiniu, bet ir gyvenimo būdu.

„Norėjome tiesiog išmokti auginti afrikines sraiges lietuviškomis sąlygomis, o ne daryti iš to verslą. Atlikome įvairius bandymus, skaičiavome po vieną sraigę, plovėme mažus sraigiukus, per naktis nemiegojome, nes niekas tuomet iš tiesų ir nežinojo, kaip tas sraiges auginti. Norėjome surasti tinkamą auginimo modelį Lietuvai. Dabar patys stebimės, kaip pirmaisiais metais šito darbo nemetėme“, – juokiasi Janina.

J. Krikštaponienė sako, jog vis dar atsiranda manančiųjų, jog įkurti sraigių ūkį – vieni juokai. Esą nusipirksi būrį sraigių ir jau skaičiuosi didžiulį pelną, tačiau tokius verslo entuziastus moteris stengiasi paprotinti ir bent šiek tiek pakirpti sparnus.

„Norintiesiems iš karto auginti daug sraigių siūlau nepulti stačia galva. Reikėtų pradėti nuo nedaug, užsiauginti motininę bandą, pamatyti, kaip ta sraigė auga, galiausiai, suprasti, ar ji tau patinka. Jeigu sraigės bijai, ji šlykšti ir jos nemyli, nesiryžk tokio verslo imtis. Kad sraigės sėkmingai augtų, reikia jas jausti“, – sako Janina.

Prieš aštuonerius metus įkurtas sraigių ūkis dabar traukia ne tik gurmanus, bet ir sraigių auginimu bei veisimu besidominčius žmones. J. Krikštaponienė jau rengia ekskursijas, yra įkūrusi ir savotišką sraigių muziejų, kuriame vietą randa ir pačių šeimininkų iš sraigių kiautų gaminami suvenyrai.

Galerija

Pamatuota rizika

Vos keletas kilometrų už Panevėžio, Paliūniškio gyvenvietėje plyti jau dešimtą sezoną puoselėjamas Milnoros ir Lino Pšibišauskų aromatinių ekologinių žolynų ūkis. Jo idėją šeima brandino ilgai, tačiau, pasak Milnoros, viskam turi ateiti savas metas.

Būta minčių laisvą kelių hektarų plotą užsėti javais, daržo gėrybėmis ar įrengti šiltnamius, tačiau tokioms kultūroms sklypas pasirodė tiesiog per menkas.

Pradėjusi vos nuo kelių arų ir keletos rūšių auginamų paprasčiausių aromatinių vaistažolių, šeima sėkmingai skynėsi kelią ir šiuo metu jų aromatinių ekologinių žolynų ūkis gerokai išsiplėtęs.

Pšibišauskai augina medetkas, lietuvių mėgstamas mėtas, raudonėlius bei daugybę kitų prieskoninių aromatinių augalų. Sėkmingai savo verslą plėtojanti šeima jau įrodė, jog jų žolelių kokybė nepriekaištinga, tad sulaukia vis daugiau užsakymų. Savo produkciją šeima realizuoja ir didžiųjų prekybos centrų ekologinių prekių skyriuose, ir specializuotose parduotuvėlėse.

Milnoros ir Lino ekologiškai užaugintomis žolelėmis taip pat domisi kosmetikos gamintojai, šią žaliavą naudojantys natūralios produkcijos gamyboje.

Šeimininkai džiaugiasi užsakymų stygiumi skųstis negalintys.

Žolynų ūkyje triūsia pati Milnora ir jos vyras Linas. Visus darbus jiedu nudirba savo rankomis. Auginant specifinius žolynus itin praverčia M. Pšibišauskienės studijuojant agronomiją įgytos žinios.

Pradėjusi vos nuo kelių arų ir keletos rūšių auginamų aromatinių vaistažolių, M. Pšibišauskienė su vyru Linu ūkį gerokai išplėtė.

Gyvenimas darbe

M. Pšibišauskienė svarsto, jog tiek nuosavas verslas, tiek samdomas darbas turi savų minusų ir pliusų.

„Jeigu yra užsakymas, privalai jį padaryti čia ir dabar. Visiškai nesvarbu, kokia savaitės diena ar kokių planų turėjai. Tiesiog dirbi kiaurą savaitę, dvidešimt keturias valandas per parą. Nebėra taip, kaip dirbant samdomą darbą, kai penktą valandą uždarai duris ir gali mėgautis laiku sau, planuoti savaitgalius. Dabar mes tiesiog gyvename darbe“, – juokiasi M. Pšibišauskienė.

Milnora sako, jog ankščiau, kai abu su vyru dirbo samdomą darbą, buvo įprasta, jog už visas klaidas turėjęs atsakyti vadovas. Nuosavame versle vadovas esi pats, tad dėdamas parašą prisiimi atsakomybę už visas nesėkmes.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų