Kiek šalių apkeliavo, beveik tris dešimtmečius gide dirbanti E.Likaitė nebesuskaičiuoja.

Šeimai ir namams klajūnės gyvenime vietos nėra

Šeimai ir namams klajūnės gyvenime vietos nėra

Visiems žinoma amžinojo žydo legenda pasakoja, kaip žmogus visą amžinybę pasmerktas keliauti po pasaulį. Tokį gyvenimo kelią tik jau savanoriškai pasirinko panevėžietė Eglė Likaitė. Gide dirbanti moteris išmaišė visą pasaulį, tačiau į gimtąjį miestą užsuka labai retai.

Vis populiaresnės Lietuvoje tampa išvykos šaltuoju metu. Kelionių agentūros pastebi, kad pasiilgę šilumos tautiečiai į tolimesnius kraštus ima dairytis jau nuo rudens, o žiemą turistų srautai tampa itin gausūs.

Darbymetis šiuo metu ir 49-erių Eglei Likaitei. Profesionali kelionių gidė neseniai į Maroką lydėjo ir panevėžiečių grupę. Su šiais turistais ji turėjo nemažai kalbos ir apie patį Panevėžį. Tai – jos gimtasis miestas, kurį gidė paliko dar 1986 m.

„Panevėžys buvo šviesus, gražus mano vaikystės miestas. Išminti takai per Senvagę keliaujant nuo Juozo Miltinio teatro iki namų Liepų alėjoje. Atmintyje liko 5-oji vidurinė, Muzikos mokyklos, kurias lankiau, baseinas“, – prisiminė E. Likaitė.

Likų šeima Panevėžyje buvo gana gerai žinoma ir palaikė ryšius tiek su šio krašto pramonės, tiek su kultūros elitu.

Eglės tėtis Kęstutis Likas visą savo gyvenimą atidavė cukraus fabrikui ir karjerą čia baigė tik apie 1997 metus. Todėl jo dukra juokauja, kad apie cukraus pramonę žino viską: nuo runkelių apdorojimo iki rudojo cukraus gamybos.

Tačiau šiandien pašnekovė itin apgailestauja, kad toks pramonė gigantas Panevėžyje beveik nebegyvas. O jo istorija esą puikiai galėtų pasitarnauti net ir turizmui. Čia buvo 1938 metais įrengta įspūdinga fabriko kontora, senovinė aparatūra ir unikalus muziejus.

„Cukraus pramonę išmanau puikiai – daug laiko praleista tame fabrike su tėveliu. Liūdna, kad viso to nebeliko. O juk tai galėjo pasitarnauti net ir Panevėžio turizmui. Puikų pavyzdį esu mačiusi Mauricijaus saloje. Čia nerealiai išnaudota cukraus gamyba. Visa salos istorija, turizmas persipina su saldėsiais ir net yra restoranas, kur visi valgiai – nuo desertų iki mėsos – gaminami su cukrumi“, – „Sekundei“ pasakojo gidė.

Kelionių profesionalės nuomone, Panevėžys neišnaudoja ir kitų kadaise garsėjusių savo gamyklų. Daug idėjų esą buvo galima sugalvoti pasinaudojant nuostabia buvusio spirito fabriko architektūra bei pačia gamyba, stiklo fabriko veikla.

„Galima gerokai daugiau sugalvoti turistinių idėjų Panevėžyje. Juk tai – miestas ant paties Baltijos kelio. Dabar jis neįtrauktas nė į vieną pagrindinį Lietuvos kelionių maršrutą. Turistų pritraukti sugeba tik Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Neringa, dar kiek Palanga ir Šiauliai su Kryžių kalnu. O Panevėžyje nėra net ką pamatyti. Įdomus buvo senas malūnas ir tas uždarytas. Trūksta gerų apgyvendinimo sąlygų – veikia vienas didelis viešbutis…“ – nuogąstavo E. Likaitė.

Eglei mieliausia Afrika, tad ji mielai leidžiasi į jos beribes dykumas.

Teatre ir su teatru

Todėl ir savo gimtajame mieste moteris apsilanko gana retai. Čia liko tik keli jos draugai, kurie su buvusia panevėžiete susitinka dabartiniuose jos namuose Vilniuje.

Į sostinę dukra su mama Danute persikraustė po tėvo mirties, iki šiol čia ir gyvena.

„Mano mama jaunystėje artimai bendravo su Panevėžio aktore Eugenija Šulgaite. Mūsų namuose dažnai svečiuodavosi ir pats režisierius Juozas Miltinis. Tėvai su juo diskutuodavo, o aš, kad ir labai mažan klausydavau jo filosofijos. Nors nieko nesuprasdavau, klausydavau… Apskritai šio žmogaus daugiau visi klausydavo, nei su juo kalbėdavo“, – savo vaikystę prisiminė E. Likaitė ir pridūrė, kad jos šeimos gyvenimas Panevėžyje visą laiką tekėjo šalia kultūros ir teatro.

Pati Eglė matė visus J. Miltinio spektaklius. O mėgstamiausioji „Sniego karalienė“ būdavo kiekvieno jos sekmadienio dienotvarkės dalis.

„Sekmadieniais po choro repeticijos Muzikos mokykloje būdavo šis spektaklis. Dabar dar galiu papasakoti, kaip kurioje salėje kas vyko. Visi J. Miltinio spektakliai Panevėžio teatre matyti po daug kartų. Iki šiol galiu mintinai cituoti „Mirties šokį“, – tvirtino gidė.

Tačiau dabar jau daug metų praėjo nuo paskutinio jos apsilankymo vaikystėje mylėtame teatre. Nuo jo Eglė nusisuko, kai po J. Miltinio mirties nuėjo pažiūrėti naujos kartos režisierių darbo. Pasak teatro gerbėjos, spektaklis buvo toks baisus, kad nebesinorėjo grįžti.

Mieliausia Afrika

Paklausta, ar nesinorėjo po mokyklos savo gyvenimo ir pačiai sieti su teatru, pašnekovė patikino, kad buvo tik lojali žiūrovė, bet ne kūrėja. Tiesa, jos giminėje buvo ir šios srities atstovų. Likų giminė didžiuojasi aktore Eugenija Bajoryte – aktoriaus Regimanto Adomaičio žmona.

„Mane traukė ir muzika, ir sportas, bet viską nugalėjo kelionės. Tam įtaką padarė vaikystės ekskursijos su tėvais. Keliauti pradėjau nuo dvejų metų. Penkerių metų aplankiau Gruziją. Vėliau su tėvais išmaišėme visą tuometę Tarybų Sąjungą: nuo Kamčiatkos, Uzbekijos iki Baikalo“, – vardijo gidės ir istorikės profesiją Vilniaus universitete pasirinkusi panevėžietė.

Savo specialybę moteris vadina įdomiu, bet ir nelengvu darbu. Nors daugeliui tai atrodo nesibaigiantis kelionių malonumas, E. Likaitė prisipažįsta, kad būna akimirkų, kai nuo nuovargio nesinori niekur eiti iš viešbučio.

Bet savo gyvenimo be kelionių moteris vis dėlto neįsivaizduoja. Jos bagaže daugybė Azijos, Pietų ir Centrinės Amerikos, Europos bei visos Afrikos valstybių. Pastarasis kontingentas – mieliausias gidei.

„Man artimiausi Afrikos kraštai. Daugiausia dirbu su Maroku, Jungtiniais Arabų Emyratais, Iranu, Tunisu, Omanu. Vedu ekskursijas ir į safarių, laukinę Afriką: Tanzaniją, Keniją, Zimbabvę, Pietų Afriką, Namibiją ir kitas šalis“, – vardijo keliautoja.

Gidui privalu keliauti

Apie kiekvieną minėtų šalių gidė gali rašyti knygas. Tačiau labiausia ją žavi Omanas. Lietuvės žodžiais, tai – unikalių kraštovaizdžių, kvapų, musonų kraštas.

Keliautoja jį pervažiavo skersai nuo Saudo Arabijos iki Jemeno sienų. Su palapinėmis keliavo Rub al Khalil dykuma ir regėjo didžiausias 455 m kopas pasaulyje. Jų rekordinis aukštis nustatytas tik šiais metais. Iki šiol didžiausiomis laikytos Namibijos kopos.

Savo spalvomis, virtuve ir katinais gatvėse E. Likaitę žavi Marokas. Gamta užburia Tanzanija ir visa Namibija. Pati fotogeniškiausia, nes čia neįmanoma padaryti prastų nuotraukų, Pietų Afrika.

Po krizių atsigauna, gidės akimis, prancūzų įtakos persmelktas Tunisas. Čia anksčiau 11 metų gyveno ir pati pašnekovė. Todėl puikiai moka arabų (taip pat anglų, rusų, lenkų, italų, ispanų) kalbą ir pažįsta musulmonų kultūrą.

Galerija

„Apskritai geras gidas – daug keliaujantis gidas. Greitai atpažįstu jauną ir nepatyrusį kelionių vadovą. Visai neseniai teko matyti tokį pavyzdį, kai Stambule sutiktas gidas aiškino, kodėl šiitai peiliais pjaustosi galvas. Suvedusi su zoroastristais jis leptelėjo, kad taip šie garbina saulę. O kas yra buvęs Irane, žino, kad šiitai taip liūdi dėl nužudyto savo pranašo Mohamedo anūko imamo Huseino mirties“, – pasakojo lietuvė.

Gidaujant, anot jos, labai svarbus ir bendravimas su vietiniais žmonėmis. Paprastam turistui jie retai parodo tikrąjį savo gyvenimą. Ypač savo namus nuo viešumos slepia arabai.

„Jie laikosi taisyklės, kad mano namai – mano tvirtovė. Tikra sėkmė patekti toliau nei svečių kambarys. Kartą keliaujant Omanu mūsų draugų grupelė pastebėjo lakstantį ožiuką. Nugabenome jį į artimiausius namus, pasirodo, čia žmonės gyvuliuko ieškojo dvi dienas. Dėkingi šeimininkai mums aprodė viską, kas gali būti įdomu kitos kultūros žmogui. Matėme jų moterų patalpas ir net šeimos mečetę, ko iš viso nepamatysi. Vaišinomės datulėmis, gėrėme arbatą, išbandėme iš šafrano gamintą eterinį aliejų, kuriuo jų moterys tepasi vietas virš antakių ir po akimis. Tai, pasirodo, padeda nuo slogos, kurią sukelia kondicionieriai. Taigi bendravimas davė gausybę informacijos mano darbui“, – džiaugėsi klajūnė.

Tikslas – Kongas

Paklausta, ar tokia plati patirtis reikalinga lydint lietuvius į kitas šalis, gidė teigė, kad mūsų tautiečiai moka ne tik prie baseino gulėti. Jos įsitikinimu, turistai iš Lietuvos – puikūs keliautojai, palyginti su kai kurių kitų valstybių gyventojais. Itin prastai į ekskursijas pavyksta pritraukti vengrus.

Dabar E. Likaitės darbovietės būstinė Lietuvoje ir moteris džiaugiasi, kai jos klientai nori pamatyti kuo daugiau kitų pasaulio kultūrų.

Ir pati ekskursijų vadovė dar turi kur nukeliauti ir ką naujo pamatyti. Artimiausias jos kelionės tikslas – pavasarį pasiekti Kongo Demokratinę Respubliką. Lietuvė nori pažinti jos laukinę gamtą, pamatyti saugomas šimpanzes.

Tačiau ilsėtis nuo darbo buvusi panevėžietė važiuoja tik į miestus. Ypač ją nuramina ir darbui jėgų suteikia Italijos senamiesčiai.

Kelionės nugalėjo

Prakalbus apie sėslesnį gyvenimą E. Likaitė prisipažįsta tik kartą bandžiusi kurti ilgesnius santykius su vyru. O daugiau šeimyniškai gyveno tik vaikystėje.

E. Likaitė šeimos nesukūrė. Santuoka ir gidės darbas, anot jos, nesuderinami.

„Neištekėjau, bet esu gyvenusi su vyru aštuonerius metus. Viską nugalėjo mano amžinojo žydo gyvenimo būdas ir čigoniškas charakteris. Gido darbo ir šeimos suderinti neįmanoma. Arba blaškaisi po pasaulį, arba sėdi namie – kitaip būti negali“, – atviravo keliautoja.

Dėl pasirinkto gyvenimo kelio tėvai Eglei jaunystėje esą dar priekaištavo, bet greit priprato. Pasiilgę savo dukros jie patys atvažiuodavo pas atžalą į arabų kraštus.

„Būdavo laikas, kad kelis mėnesius namų nematydavau, atostogų vos savaitę turėdavau. Dabar jau ir ilgiau pabūnu Lietuvoje, čia gyvena mama“, – sakė pašnekovė.

Tačiau gidė nėra tikra, kad norėtų ilgam užsibūti savo gimtinėje. Prie šiltųjų kraštų pratusi moteris pasiilgsta saulės ir linksmesnių veidų. Tautiečiams, anot jos, to labai trūksta.

„Atrodo, kad kažkas baisaus nutiks, jei lietuvis nusišypsos, pasakys „labas“ ar „ačiū“. Gal ir niūrus oras Lietuvoje nebūtų toks liūdnas, jei mes patys turėtume daugiau optimizmo“, – savo nuomonę išsakė Eglė ir pridūrė, jog dar net nežino, kur praleis savo senatvę.

Visi geriausi sprendimai, pasak keliautojos, jos gyvenime gimsta ekspromtu. Tad ji ir neplanuoja, kur gyvens: Lietuvoje ar kažkur Afrikoje.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų