Milžinišką sekėjų būrį turinti paslaptinga tinklaraštininkė nė nesvarsto atsisakyti įprastinės darbo vietos bei stačia galva nerti vien tik į populiaraus tinklaraščio rašymą. R. Alksnytės nuotr.

Savąjį „aš“ atrado internete

Savąjį „aš“ atrado internete

 

Vos 1,52 metro ūgio panevėžietės rankose ūžia ne tik kompiuterio klaviatūros klavišai, bet puikiai prigyja ir juodo rašalo pripildytas parkeris. Ji nemėgsta cirko, teatro, klounų, šokio spektaklių ir pantomimos, bet merginai nėra svetima muzika. Ir nors savo asmenybę kiek galėdama stengiasi išlaikyti paslapty, net ir būdama inkognito sėkmingai šturmuoja populiarumo viršūnes interneto platybėse.

Per 33 tūkst. sekėjų ratą turinti tinklaraštininkė, pasivadinusi Mahila, garsiai kalba apie tai, ką kitas tyliai palaidoja savyje neištaręs nė žodžio.

Spalvinga aukštaitės asmenybė

Akivaizdu, jog mįslingosios Mahilos asmenybė iš tiesų domina internautus. Į paiešką įvedus merginos slapyvardį, iš karto metami net keli variantai: „mahila kas ji“, „kaip atrodo mahila“. Nors, kaip pati tvirtina, mėgsta pakalbėti apie save ir kartais netgi mano tą daranti per dažnai, vis dėlto perprasti jos asmenybę nėra lengva.

Neaukšta, blondinė, filologė, kalendrų priešė, grupės „Depeche Mode“ gerbėja – tai jau galima tarp eilučių kabutėse įskaityti merginos įrašuose, tačiau apie save panevėžietė sako galinti pažerti gausybę papildomų faktų, kad būtų praskleistas paslapties šydas.

„Turiu kirpėjos diplomą, bet niekada ja taip ir nedirbau. Kai kažkur sėdžiu, einu ar guliu, visada turiu eiti žmogui iš kairės, nes kitaip man šakės. Turiu dvi tatuiruotes: širdelę ant peties ir skaičių 586 ant nugaros. Šie skaičiai reiškia dainos pavadinimą, o identišką tatuiruotę, tik kitoje kūno vietoje, turi dar vienas žmogus“, – pasakoja mįslingoji tinklaraštininkė.

Save vadina panevėžiete iki kaulų smegenų. Kai kas nors teiraujasi, iš kur kilusi, mergina su pasididžiavimu prisistato esanti iš Aukštaitijos sostinės ir tik vėliau priduria, jog šiuo metu gyvenimą kuria Vilniuje.

Į namus Mahila grįžta mažiausiai kartą per mėnesį, o kartais ir dažniau. Triskart po kelis mėnesius gyvenusi užsienyje – Austrijoje, Vokietijoje ir Kanadoje – Mahila liko įsimylėjusi gimtąjį Panevėžį. Be jo ir mergina nebūtų tokia, kokia yra dabar.

„Humoro jausmas, meilė muzikai, dėmesys detalėms – tai ne tik asmeninės, bet ir aplinkos – tėvų bei gimtojo krašto – išugdytos savybės“, – mano Mahila.

Ji tiki, jog ateityje Panevėžys taps stipriu robotikos centru. Širdis džiaugiasi dar ir dėl tiesiog akyse gražėjančio miesto.

„Vakarais einu pasivaikščioti su šunimi į Kultūros ir poilsio parką. Po atnaujinimo jis toks gražus ir jaukus, kad išėjusi pusvalandžiui užtrunku ilgiau nei valandą. Net ir vėlų vakarą čia šviesu, mistiškai ir jaukiai atrodo naujasis tiltas, vedantis į J. Janonio gatvę“, – žavisi panevėžietė.

Pasekė pramintu taku

Pirmasis populiaraus Mahilos tinklaraščio įrašas gimė dar 2005-aisiais metais, kai jai buvo vos šešiolika.

„Tuomet visi bendraamžiai namuose pamažu vedėsi internetą, kuo dabar turbūt sunku patikėti, ir visi mes ieškojome būdų save tame internete išreikšti“, – pamena mergina.

Ieškojimų būta visokių: pokalbiai pažinčių svetainėse, eilėraščių publikavimai įvairiose platformose ir panašiai. Galiausiai panevėžietės aplinkoje atsirado pora draugių, ėmusių vesti internetinį dienoraštį. Tokio paties įsireikė ir pačiai.

Apie jos tinklaraštį, kaip sako pati Mahila, kurį laiką mažai kas žinojo, o tokios sėkmės, kokios vėliau sulaukė, iš viso nesitikėjusi. Dabar jos patarimo, kaip susikurti įdomų bei populiarų tinklaraštį, klausia jau ne pirmas interesantas. Tačiau atskleisti sėkmės recepto panevėžietė neskuba, nes paprasčiausiai jo tiksliai nežino.

„Man viskas išėjo netyčia, visai to populiarumo nesiekiant“, – tvirtina Mahila.

Dabar jos slapyvardis lengvai atpažįstamas, o internete išsakytas mintis garsiai cituoja nemaža dalis socialinių tinklų vartotojų.

Prisimindama pradžių pradžią, autorė pasakoja, jog tinklaraščio pavadinimo kilmės istorija yra labai paprasta. Pradėjusi bendrauti internetinėse pokalbių svetainėse, turėjo susigalvoti slapyvardį, juk, kaip sako pati, ten nesivadinsi tikruoju vardu.

Intuityviai atėjęs suvokimas, jog jis turėtų būti iš „m“ raidės. Raktažodžiu tapo kadaise mamos turėti kvepalai „Mahila“, kurių jau seniai nebėra rinkoje. Jaunai merginai šis žodis pasirodė neįprastas ir gražus, tad netrukus ėmė juo pasirašinėti. Rusų kalba panašiai skambantis žodis reiškia „kapą“, bet hindi kalboje reiškia „moterį“, tai tinklaraštininkę maloniai džiugina.

„Kadangi aš tokia truputį lėtesnė, tai supratau tik prieš porą metų. Kuo populiaresnis tinklaraštis darosi, tuo daugiau žinučių gaunu iš įvairių indų, kurie kažko iš manęs nori“, – juokiasi Mahila.

Istorijų kolekcininkė

Savo tinklaraštyje panevėžietė deda šimtus nuotraukų, aprašo jai nutikusias ar iš šalies nugirstas istorijas.

„Esu linkusi giliai analizuoti viską, kas vyksta mano gyvenime. Daug istorijų, kurios man nutinka, nelieka pamirštos – pasidaliju jomis su skaitytojais. Esu baisiai smalsi ir norėčiau būti dar smalsesnė, tad jaučiu pareigą apie gerus dalykus pasakoti kitiems“, – sako Mahila.

Tinklaraštininkė tikina į priekį vedama intuicijos, tad ir įrašai internetiniame dienoraštyje dažniausiai gimsta neplanuotai.

Socialiniuose tinkluose savo tapatumo nenorinčios atskleisti iš Panevėžio kilusios 30-metės tinklaraštininkės veikla žavisi daugiau nei 30 tūkst. gerbėjų, o jų gretos ir toliau auga.

Atsakymo, kodėl toks pasikalbėjimas sulaukia šitiek grįžtamojo ryšio, Mahila ir nesiekia surasti.

Tikėtina, kaip sako pati, jog populiarumas aplankė dėl to, jog tikslingai to nesivaikiusi ir viską dariusi iš polėkio.

„Žmonėms smagu perskaityti mintis, kurios ir patiems yra anksčiau šovusios į galvą. Žmonės atpažįsta save, jaučiasi suprasti, ne vieni taip mąstantys. Nekuriu nebūtų istorijų, nes nemokėčiau. Jos tikros ir nuoširdžios. Ko gero, skaitytojai tai jaučia ir vertina“, – svarsto Mahila.

Save ji drąsiai priskiria juodojo humoro gerbėjams, tačiau su pastaruoju, patikina, reikia elgtis atsargiai. Tai ypač svarbu šiandieniniame pasaulyje, kai riba tarp pokšto ir įžeidimo labai trapi.

„Visuomet gerai pagalvoju prieš skelbdama tokį turinį. Dažniausiai tamsesnį humorą pasilieku siauresniam draugų ratui“, – atsargi panevėžietė.

Populiarumas nežavi

Tenka pripažinti, jog kartais tai, ką pati autorė mano esant verta skaitytojų dėmesio, jiems atrodo priešingai – menkavertiška. Retkarčiais nieko nesitikėdama ir publikuodama, rodos, paprastą nuotrauką, ji sulaukia gausių ir įvairių reakcijų.

Ir nors didžioji dalis panevėžietės įrašų yra smagūs bei komiški, atsvarą jiems randa ir rimtos, jausmingos, kalbančios apie opias visuomenės problemas mintys. Todėl tinklaraštyje mergina drąsiai skelbia: „Asmenybės susidvejinimas: kartais labai juokais, kartais labai rimtai“.

Nors Mahila internete dalijasi savo pačios išgyvenimais bei mintimis, vis tik jos pridengtos incognito kauke.

„Yra nemažai žmonių, kurie žino, kas aš, tačiau nenoriu, kad mano asmenybė būtų siejama vien tik su tuo, kas vyksta internete. Labiau už viską nenoriu būti atpažįstama gatvėje. Gali būti, kad sulaukti dėmesio ir populiarumo būtų kur kas lengviau neslepiant savo veido, bet šiuo keliu eiti nenoriu“, – svarsto pašnekovė.

Noras neatskleisti tapatybės jai atsirado ne vien dėl šių priežasčių. Mergina atvira: ji kompleksuoja dėl savo išvaizdos, tad panašus viešumas šiuos nesugyvenimus su savimi tik paaštrintų, nuolat lydėtų jaudulys, ar pakankamai gerai atrodo.

„Daug kalbu apie tai, kaip svarbu save mylėti tokį, koks esi. Šis raginimas kartu yra ir tam tikra terapija sau. Šito vis dar mokausi ir nežinau, ar kada iki galo išmoksiu. Daug skaitytojų skirtingai įsivaizduoja, kokia iš tiesų esu ir kaip atrodau, ir šis aspektas tapo visai svarbia mano susikurto personažo dalimi“, – prisipažįsta panevėžietė.

Mahilai nesinori akcentuoti to, kaip pati rengiasi ar dažosi, nesinori ir būti dar viena tinklaraštininke, kalbančia apie madą, kosmetiką ar aptarinėjančia įžymybes.

„Vieni kalba apie sportą, kiti – automobilius, dar kiti – apie maistą ir taip toliau. Formatas rašyti apie viską po truputį net ir šiuolaikinės internetinės komunikacijos vadovėliuose smerkiamas. Tai aš čia tokia iš konteksto iškritusi“, – sako diskutuoti apie įkvėpimą, protą ar juoko galią mėgstanti autorė.

Hobio darbu nepavers

Be dienoraščio rašymo, panevėžietė užsiima dar ne viena veikla: turi mėgstamą darbą, kuris užima didžiąją dalį jos laiko, organizuoja Nacionalinę viktoriną, lietuviškos muzikos protmūšius, pati juose dalyvauja, taip pat yra aktyvi Panevėžio alumnų klubo narė.

„Nenorėčiau, kad mane apibūdintų viena ir ta pati etiketė „ai, tai čia ta blogerė“. Kur kas smagiau, kai žmonės jau susipažinę sužino, kad tai aš dar ir tą blogą rašau“, – šypteli Mahila.

Laiko sekti kitų tinklaraštininkų veiklą ji turi nedaug, tačiau kartais peržvelgia kai kurių lietuvaičių mintis. Jos favoritai – Lukas Ramonas, Paulius Ambrazevičius, Liudvikas Andriulis, Ramūnas Zilnys bei Aušra Kaziliūnaitė. Užsienio autoriai į Mahilos regėjimo lauką nepatenka.

Dabar mada rašyti tinklaraštį, anot jos, jau kiek priblėsusi. Tai buvo kur kas populiariau prieš dešimtmetį ir sėkmingiausieji pasinaudojo susiklosčiusia situacija – hobį pavertė ir verslu, pavyzdžiui, kulinarinių knygų autorė Beata Nicholson.

„Gyventi vien tik iš rašymo vargiai įmanoma, nebent esi pasirengęs savo tinklaraštį paversti reklamos lenta“, – įsitikinusi Mahila.

Pragyventi iš hobio, kuriuo nuoširdžiai domisi, sako niekada ir netroškusi. Gal ir pavyktų, bet tam neturi noro. Ir nors tinklaraštis yra užtektinai populiarus, iš jo mergina negauna jokio pelno.

„Būna, jog kartais galiu renginiuose apsilankyti nemokamai, nes apie juos rašau. Kartais gaunu dovanų knygų ar bilietų į renginius, tačiau ir juos pačius dažniau pralošiu konkursuose, negu pasinaudoju pati“, – pasakoja mergina.

Gryno, pirštuose šlamančio pinigo už reklamuojamą paslaugą ar produktą ji nė karto negavusi, o po kelių atsisakymų tai daryti, pasiūlymų bendradarbiauti dar labiau sumažėjo.

„Nekaip atrodytų, jeigu vieną dieną imčiau ir pradėčiau skaitytojams rodyti kokį nors kremuką, papuošaliuką, mašinos kvapuką, sugertuką ar dar ką, ant ko man nusispjaut, bet liaupsinu dėl to, kad reik, nes kažkas davė dėžę sugertukų arba pinigų“, – kandumo nevengia tinklaraštininkė.

Visgi, anot jos, tokių įrašų ateityje gali atsirasti, tačiau jie tikrai nebus apmokestinti.

„Yra žmonių, kurie gyvena iš reklamos socialiniuose tinkluose. Tai jų pasirinkimas, kuris irgi gerbtinas. Norint iš to pragyventi, manau, tai turi tapti kasdiene veikla, bet vargu, ar darbu tapęs hobis man teiktų tiek malonumo“, – abejoja Mahila.

Tad ir varianto atsisakyti įprastinės darbo vietos bei stačia galva nerti vien tik į tinklaraščio rašymą ji nesvarsto.

„Įvairiaspalvis gyvenimas su visaverte darbine veikla mane ir įkvepia, lavina, spiria širdį atiduoti hobiui – tam pačiam tinklaraščio rašymui“, – sako internete populiari autorė.

Bendras vardiklis

Panevėžio atviro jaunimo centro direktorė Daiva Juodelienė su jaunimu bendrauja kasdien. Pasak jos, nesunku pastebėti, jog virtualus pasaulis ir socialiniai tinklai šių dienų jauno žmogaus gyvenime užima itin svarbią vietą.

„Galima pajuokauti, kad šiuolaikinis jaunimas jau gimsta su telefonu ar planšete rankose arba kad anksčiau išmoksta naudotis informacinėmis technologijomis nei kalbėti. O jei rimtai, šiuolaikinis jaunimas ir informacinės technologijos yra neatsiejami“, – mano D. Juodelienė.

Nėra jokios nuostabos, jog ir centro lankytojai, naudodamiesi kompiuteriu mokslo reikmėms, viena koja seka ir įvykius socialinėje erdvėje.

D. Juodelienė įsitikinusi: pirmiausia jaunimui yra svarbu priklausyti grupei. Socialiniai tinklai jaunimo socializacijos ir realizacijos kontekste leidžia pritapti prie bendraminčių, kuo nors pasigirti, užtušuoti kai kuriuos savo trūkumus ar, kaip sako JDC vadovė, pridėti sau supergalių. Tai – pats tiesiausias kelias užkalbinti patinkantį ar garsų žmogų, prie kurio realiame gyvenime gal ir nebūtų drąsu prisiartinti.

„Tačiau taip yra tik tuomet, jei jaunimas neužsidaro slaptose grupėse, kurios susiburia pagal kažkokį išskirtinį požymį, pomėgį ar bruožą. Štai čia, mano galva, gali atsirasti reali grėsmė, kuri atneša daugiau žalos nei naudos jaunam žmogui“, – mano D. Juodelienė.

Pasak jos, teigiamą ar neigiamą rezultatą atneš socialiniai tinklai, priklauso nuo gebėjimo kritiškai mąstyti. Jauni žmonės yra smalsūs: jie drąsiai išbando naujoves, stačia galva neria į socialinėje erdvėje plintančius įvairius iššūkius. Vis dėlto reikia gebėti atskirti pelus nuo grūdų.

„Jautresni, silpnesnės valios, linkę į suicidines mintis tokiose grupėse gali visiškai sužlugti kaip asmenybės“, – grėsmę įžvelgia direktorė.

Nors interneto platybėse gausu įvairaus pobūdžio, kartais iš dalies apribojamos informacijos, D. Juodelienė sako mananti, jog socialinėje erdvėje tokių pančių nėra. Visgi ten, kur atsiranda nesantaikos kurstymas, patyčios, šmeižtas, prievartą skatinantys ar iškreipto seksualinio pobūdžio tekstai, turi būti nubrėžta riba.

„Gausybė socialiniuose tinkluose pateikiamos informacijos atpratino jaunimą sukaupti dėmesį ties ilgesniais tekstais ir sumažino jų gebėjimą išskirti esminę bei svarbią informaciją. Jaunimas jos neįsimena, jiems būtinas žodinis priminimas, jie pasiklysta informacijos gausoje“, – atkreipia dėmesį D. Juodelienė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų