Menininkė kviečia iš šono pasižiūrėti į save ir vartotojiškos visuomenės ydas. V. Bulaičio nuotr.

Sarkastiškos vartotojiško gyvenimo grimasos

Sarkastiškos vartotojiško gyvenimo grimasos

 

Šiauliuose gyvenanti jaunoji menininkė Živilė Spūdytė-Žvėrūna, Panevėžio dailės galerijoje pristačiusi savo parodą „Simuliuojama tikrovė“, nebaksnoja pirštu į visuomenės ydas, o kviečia visus pasijuokti iš savęs.

Tikrovės sapne

„Hamburgerių“ visuomenė, – taip 26-erių menininkė vadina šiuolaikinę visuomenę, kurios tikslas – malonumų siekimas. Žmonės, gyvenantys dėl naujų daiktų, stiprių pojūčių ir pripažinimo, tampa savotiškais trumpalaikių malonumų įkaitais. Siekdami vis daugiau ir daugiau, net nepajunta, kaip pradeda save naikinti. Visuomenė tampa įkalinta netikroje realybėje, tarsi gyventų kompiuteriniame žaidime. Tad savo siurealistiniais darbais, kuriuose persipina tikrovės ir sapno, žaidimo, vedančio į beprotybę, vaizdiniai, menininkė kviečia iš šono pasižiūrėti į savo gyvenimą.

„Hamburgerių“ įvaizdis simbolizuoja ne tai, kad mes nesveikai valgome, o tai, kad mūsų visuomenėje visose gyvenimo srityse vyrauja greitojo maisto restoranų kultūra. Mes gyvename simuliuojamoje realybėje – butaforiniais gyvenimo džiaugsmais užkemšame tikrąjį gyvenimą“, – teigė Ž. Spūdytė-Žvėrūna.

Tačiau menininkė nesiima teisėjo vaidmens. Žvėrūnos teigimu, jos tikslas nėra baksnoti pirštu į gyvenimo ydas ir moralizuoti. Kiekvienam atrodo, kad jis gyvena teisingą gyvenimą, ir nemėgsta, kai kas nors mėgina įrodyti kitaip. Kita vertus, nebūtina visko keisti ir atsisakyti, tačiau atsitraukti ir pažvelgti tarsi iš šono būtų sveika visiems.

„Aš pati esu tos visuomenės dalis, nesu asketė, kuri visus kritikuoja. Aš pati darau tas pačias nuodėmes. Bet labai sveika iš šono pasižiūrėti į save. Savo darbais stengiuosi kalbėti apie tai, ką galime pakeisti savyje. O kai keičiamės mes, keičiasi ir visuomenė“, – įsitikinusi grafikė.

Jos žvilgsnyje į vartotojiško gyvenimo grimasas nėra jokios arogancijos. Menininkės teigimu, nors sarkazmo darbuose netrūksta, bet jis nėra piktas. Atvirkščiai, ji kviečia kartu pasijuokti iš visuomenės nuodėmių ir ydų. Į viską galima žiūrėti su humoru, o ne per kančią ar destrukciją.

„Nekritikuoju, tik juokiuosi kartu. Mano tikslas nėra vartotojiškos visuomenės kritika. Siūlau visiems šmaikščiai pažiūrėti į tuos dalykus ir kartu pasijuokti. Tai būtų daug sveikiau nei pykti ant visuomenės“, – šypsosi Žvėrūna.

Sielos įrankis

Jaunosios menininkės darbai – itin ryškūs ir išraiškingi. Perdėtas spalvingumas, kičo elementai padeda sukurti kontrastą tarp realybės ir absurdo, kuriame gyvename. Greta vartotojiško gyvenimo simbolių daug dėmesio skiriama ir kūniškumui. Nuogo kūno grafikės darbuose itin daug. Tačiau menininkė pabrėžia, kad ji nesiekia pabrėžti seksualumą, tačiau nuogo kūno nereikėtų ir gėdytis.

„Neturiu vulgaraus žvilgsnio į kūną – jis man labai gražus, sakralus, ne gėdos stabas, kurį reikėtų slėpti. Bet kažkodėl demonizuojame kūną, cenzūruojame ir mokome kitus jo gėdytis. Kai buvau penkerių, mama man piešdavo nuogus žmones. Ir be jokių vynuogių lapelių. Man buvo labai įdomu ir priėmiau tai natūraliai. Kūnas gali būti visoks. Niekada nesupratau, kodėl reikia prisidengti pečius einant į bažnyčią, plaukus į mečetę. Dievas mane sukūrė nuogą. Kūnas yra sielos įrankis. Nieko neteigiu ir nieko neneigiu. Tik svarstau ir iš naujo apmąstau savo prigimtį“, – atviravo menininkė.

Pasak Žvėrūnos, meno kalba yra universali – ją supranta visi savaip ir tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo lyties ar tautybės. O jeigu kam atrodo, kad jos darbai gali ką nors įžeisti, ji visuomet kviečia diskutuoti, dėl skirtingų požiūrių ir nuomonių nebūtina pyktis.

„Nieko nenoriu įžeisti ar pašiepti. Aš juokiuosi, bet neįžeidinėju. Ir visus kviečiu su ironija ir šypsena pasižiūrėti į tai, kuo mes gyvename“, – sakė grafikė, iliustruojanti būtį.

Panevėžio dailės galerijoje pristatyta parodą „Simuliuojama tikrovė“.

Paskui svajonę

Praėjusiais metais Šiaulių savivaldybės jaunojo menininko stipendiją gavusi mergina sako, jog menas yra jos gyvenimo variklis. Anot jos, kai jauti savo pašaukimą, gali pasiekti net iš pažiūros neįgyvendinamas svajones. Jeigu tik pradėsi dvejoti, ar iš savo pašaukimo galėsi pragyventi, net neverta imtis veiklos.

„Aišku, menas gali būti tik pomėgis, papildoma veikla, bet aš nenorėjau užsiimti kitais darbais. Atvirkščiai, visada siekiau, kad menas taptų mano gyvenimo ašimi“, – dėstė Ž. Spūdytė.

Mergina gimė ir augo Mažeikiuose, kaip pati sako, periferijoje, tačiau likimas taip sudėliojo, kad ją supo itin kūrybiška aplinka ir bendraamžių ratas. Kadangi mažesniuose miestuose daug veiklos jaunimui nėra, ji pati su bendraamžiais rengdavo įvairias parodas, kūrybinius užsiėmimus. O kai norėdavosi platesnių kūrybinių horizontų, pakeleivingomis mašinomis keliaudavo į sostinę pasižiūrėti naujausių spektaklių ar parodų.

„Man pasisekė, kad turėjau tokius ambicingus draugus, tad vienas kitą įkvėpdavome. O ir mama mane visuomet skatino. Tikrai nebuvo to, kad atkalbėtų nuo pasirinkimų. Turėjau visišką laisvę, tad nespėjau užsiauginti tos baimės, ar galėsiu pragyventi iš meno. Nors tokio klausimo dažnai sulaukdavau iš aplinkinių, tačiau sau pati nebuvau iškėlusi. Tiesiog žinojau, kad tai mano kelias“, – kalbėjo jaunoji menininkė.

Nors Žvėrūna dar tik žengia pirmuosius kūrybinio kelio žingsnius, ji džiaugiasi, kad nepaklausė visų tų skeptikų, kurie teigė, kad su tokia nišine kūryba ji neras savojo žiūrovo. Kūryboje ji stengiasi kalbėti savo kartos kalba, savotiškai užpildyti tą nišą. Jai pačiai labai trūko renginių, parodų, kurie atlieptų jos kartos balsą, tad savo darbus stengiasi parodyti mažesnių miestelių publikai. Tiesa, ji pabrėžia, kad jos kūryba nėra skirta tik jaunimui, nes meno kalba universali. Visais laikais menas simbolių ir spalvų kalba pasakydavo daug giliau ir įtaigiau, paliesdavo pasąmoninius žmogaus klodus.

„Ir kitiems jauniems žmonėms palinkėčiau nebijoti siekti savo svajonių. Patarimų reikia klausyti, bet vadovautis savo galva ir širdimi. Nebijoti išeiti iš savo komforto zonos. Nėra lengvų darbų ar veiklos, tačiau dirbant tai, kas miela, ir nuovargis būna malonus“, – teigė Ž. Spūdytė.

Komentarai

  • Menininke galetu tokia paroda ir Londona atvaezti. Labai prasom.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų