Ieškodama B. Buivydaitės romano, L. Lapinskienė nustebo sužinojusi, jog Lietuvos didžiosiose bibliotekose tėra vos keturi jo egzemplioriai, o vienas jų – Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje. M. Garucko nuotr.

Salomėjai Nėriai nenusileidusi Panevėžio poetė

Salomėjai Nėriai nenusileidusi Panevėžio poetė

Metų panevėžietė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“ apdovanota pedagogė lituanistė Lionė Lapinskienė, išleidusi anykštėnės Bronės Buivydaitės knygas, tvirtina, jog ši autorė nepelnytai primiršta ir atitinkamai neįvertinta.

Griežtos struktūros, nugludintus eilėraščius ir įtraukiančius pasakojimus į popieriaus puslapius suguldydavusi rašytoja ir poetė mažai kuo nusileidžia garsiajai lyrikei Salomėjai Nėriai. L. Lapinskienės išleistos B. Buivydaitės knygos vasario 7-ąją bus pristatytos panevėžiečiams apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

Su ilgamete pedagoge ir knygų leidėja L. Lapinskiene kalbėjomės apie nepelnytai primirštos B. Buivydaitės asmenybę ir kūrybą bei apie tai, dėl ko šiandien tebeskauda buvusiai mokytojai.

Perleidote dvi rašytojos Bronės Buivydaitės poezijos knygas ir romaną. Kodėl pasirinkote šią autorę?

Perleistas yra tik romanas. Galbūt atsibodo klausyti, skaityti net ir gerbiamų literatūrologų, profesorių teiginius apie vienintelę ir pačią talentingiausią lietuvių poetę Salomėją Nėrį.

Šio darbo tikslas buvo parodyti ir suteikti visuomenei galimybę susipažinti su iki šiol neatrasta, tikrai talentinga, beje, tos pačios S. Nėries kartos poete, rašytoja, palikusia daug ryškių pėdsakų ir Panevėžyje.

Ko gero, iš čia gyvenusių literačių B. Buivydaitė parašiusi daugiausia. Kai pasižiūri į kai kuriuos jos kūrybos perlus, akivaizdu, jog jie tikrai verti ir šiuolaikinio, intelektualaus, išprususio skaitytojo, nuolat skubančios visuomenės dėmesio.

Viename savo knygų pristatyme pabrėžėte, jog B. Buivydaitės posmai kartais gali būti iškylantys aukščiau nei S. Nėries eilėraščiai.

S. Nėries eilėraščiai yra tikrai brandūs, iškentėti, išgyventi, išnešioti. Bet B. Buivydaitė nepelnytai pamiršta, ji turėjo talentą.

Nuo 1996 metų esu panirusi į kultūrinius, intelektualinius, lituanistinius tyrinėjimus. Pirmiausia, B. Buivydaitė yra Voronežo kartos auklėtinė. Praėjusiais metais minėjome mūsų valstybės šimtmetį, tačiau tai buvo ir tie metai, kai iš Voronežo sugrįžo ten subrendusių, po Pirmojo pasaulinio karo metų pasitraukusių lietuvių jaunoji intelektualų karta.

Vyresnioji, brandžioji, kaip Pranas Mašiotas, Jonas Jablonskis, Juozas Balčikonis ir kiti, ugdė, tačiau man pačiai buvo įdomu, o ką davė sugrįžę jauni, pasiryžę dirbti Lietuvai intelektualai? Būtent B. Buivydaitė, Sofijos Čiurlionienės-Kymantaitės mokinė, ėjo savu keliu ir kaip kūrėja labiausiai atsiskleidė būtent Panevėžyje.

Viena jos knygų ir gimė Panevėžyje – jai čia gyvenant. Kokioje aplinkoje čia gyveno ir kūrė B. Buivydaitė?

Toji knyga yra dabar perleistas romanas „Atversti lapai“. Tiek pati autorė, tiek mes nurodome, jog tai pirmoji romano dalis.

1925-aisiais nuo rugsėjo 1-osios B. Buivydaitė pradeda dirbti bibliotekininke Panevėžio mokytojų seminarijoje (dabartinėje Panevėžio kolegijoje), gauna ir keletą lietuvių kalbos pamokų. Panyra ir į kultūrinę veiklą su Mykolu Karka, kitais kolegomis mokytojais.

1930 metais ji viešai teigia, jog turi parašiusi ir antrąją romano dalį. Bet kur šioji yra, iki šiol nežinoma. Man intuicija kužda, jog pavyks surasti ir tą dingusią antrąją.

Kunigo Julijono Lindės-Dobilo romanas „Blūdas“ yra laikomas pirmuoju lietuvių psichologiniu romanu, Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“ – intelektualiniu, o B. Buivydaitės romanas yra pirmasis mokyklų ir mokytojų gyvenimo tema. Jau vėliau, po metų ar kitų, ima rodytis ir Jurgio Jankausko, Juozo Paukštelio, kitų autorių romanai.

Kodėl antroji dalis neišvydo dienos šviesos? Mano versija yra viena: ne visai palankiai buvo sutikta pirmoji dalis, kurioje pavaizduotas realus mokyklos gyvenimas.

Romano veiksmas vyksta gimnazijoje, atpažįstame garsias Panevėžio asmenybes: skulptorių J. Zikarą, M. Karką, P. Būtėną. Nors rašytoja veiksmą perkelia į kitą erdvę, nei dirbo pati, visgi tie, kurie turi nors kiek žinių apie to meto situaciją, veikėjus atpažins.

Romane B. Buivydatė mokytojus parodo ne tik iš pedagoginės pusės, bet atskleidžia ir įvairius jų trūkumus. Pavyzdžiui, pasakoja apie balius, ne pačias teigiamiausias charakterių savybes. Romano pagrindinis herojus vedęs, tačiau mergina naivią mergaitę iš kaimo, tėvų atvežtą mokytis į miestą. Ji tiki mokytoju, įsimyli – užsimezga meilės romanas.

Tad ar tuometinėje aplinkoje galėjo būti tai toleruojama, kai mokytojas laikytas tobulybe, visuomenės kultūrinio gyvenimo vedliu ir švietėju?

Jau šiek tiek užsiminėte, kokia įdomi ir įtraukianti yra B. Buivydaitės asmenybė. Ką rengiant šiuos leidinius pavyko apie šią rašytoją ir poetę sužinoti?

Domėdamasi rašytoja ir ieškodama jos romano, sužinojau, jog Lietuvos didžiosiose bibliotekose tėra vos keturi jo egzemplioriai, vienas jų – Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje.

1921 metais pasirodė B. Buivydaitės rinkinys „Vasaros šnekos“ ir autorė tapo pirmąja moterimi poete, išleidusia poezijos rinkinį. Taip prasidėjo ir mano paieškos: ko yra jos poezijoje, ar B. Buivydaitė tikrai tėra tik vaikų rašytoja, kaip teigiama vadovėliuose, ar tik atsiminimų kūrėja?

Didžiausia sensacija man tapo, kada „Literatūros ir meno“ archyve aptikau, jog yra pačios B. Buivydaitės sudarytas ir iki šiol rankraščiu tebesantis eilėraščių rinkinys „Paukščiai vėtroje“.

S. Nėris, žinant prieštaringus jos kūrybos vertinimus, buvo žmogus su daugybe silpnybių. B. Buivydaitės laikysena visai kitokia. Stebina jos tvirtumas. Politinių santvarkų permainos šios rašytojos ir poetės visai nepaveikė – kūryboje nebuvo nė žodžio partijai, tėvynei. O karo metais rašytuose eilėraščiuose nėra verkšlenimo bėgti, slėptis. Egzistenciškai įtemptos aplinkos sąlygomis B. Buivydaitė sugebėdavo pastebėti grožį, fiksuoti įspūdį, akimirką.

Įdomi ir jūsų pačios asmenybė. Esate ilgametė pedagogė, studijavote žurnalistiką, taip pat užsiimate leidyba. Kaip tiek visko daug suderinate ir spėjate nuveikti?

Vasario 1-ąją sukanka penkeri metai, kai atsisveikinau su mokykla ir tais pačiais metais įkūriau savo įmonę. Norėtųsi atsakyti retoriškai: „O kas sakė, jog pavyksta suspėti? Būna visko.“

Yra Konfucijaus posakis, jog jeigu sutampa darbas ir pomėgis, esi laimingas. Šiuo metu dirbu ir darau tai, kur matau prasmę, kas man įdomu.

Nors pedagoginė veikla jau praeityje, tikriausiai nuo su tuo susijusių įvykių neatsiliekate? Kaip vertinate dabartinę švietimo sistemą Lietuvoje?

Kas per gerus 26-erius metus įaugo į gyvenimą, kasdienybę, į kraują, turbūt ištrinti neįmanoma. Tai buvo metai, kurie mane užaugino, subrandino kaip asmenybę, ieškančią savo kelio ir šį tą sugebėjusią duoti kitiems.

Be abejo, seku ir man skauda širdį dėl Lietuvos ir ypač švietimo. Esu nusiteikusi optimistiškai, jog galbūt vieną kartą mūsų valstybėje bus susiprasta, jog švietimas – ne ta sritis, kurioje galima kaip krepšinio ar futbolo kamuolį vieną po kitos mėtyti reformas.

Tikrasis mano, kaip mokytojos, kelias prasidėjo 1991-aisiais. Ramiai dirbti nebuvo įmanoma – nuolat vyko reformos. Kuo toliau tas reformų traukinys į ateitį iki šių dienų važiavo, tuo labiau reformų mastas augo. Jeigu nebūčiau mąsčiusi savo galva, o žaidusi pagal reformų reikalavimus, nežinau, kas būtų buvę.

Reformuoti ir keisti mokyklą, mano įsitikinimu, gali tik tas, kas puikiai žino tą balą: turi realią ir ne vos kelerių metų praktiką. Juk ir operacijai mieliau renkamės chirurgą, turintį didesnę patirtį. O ką matome dabar? Vadovauti dažnai imasi tie, kurie nė karto nestovėjo prieš mokinius klasėje, nežino realios situacijos ir poreikio. Reformoms atlikti turėtų būti surinkti ne draugai, tinkantys pasiimti projekto pinigus, bet gerų, savo darbą išmanančių specialistų komanda.

Nuvertinamas ir provincijoje dirbančių specialistų potencialas. Vis dėlto žiūriu optimistiškai, tikiu, jog susiprasime ir neišsibarstysime, nors esame ties riba.

Švietime yra dar viena opi problema. Niekuomet nesuvokiau, kodėl mokytojas, atėjęs į savo darbo vietą, nemažą dalį energijos turi skirti ne tiesioginiam dalyko išdėstymui, realiam praktiniam ar teoriniam darbui su vaikais, o priverstas tapti vos ne kalėjimo prižiūrėtoju? Kodėl šiuolaikiniam vaikui galima daryti vos ne viską, ką nori? Tą liudija ir Žiežmarių mokytojos pavyzdys.

Jeigu išleidžiame vaiką į mokyklą, privalome jį nuteikti, kad elgtųsi taip, jog nekiltų problemų. Mano klasėje būdavo drausmė ir tvarka, aš susitvarkydavau. Bet visi matome, jog ne visiems vienodai pavyksta, o ir vaikų visokių pasitaiko.

Pedagogų nepasitenkinimo pūlinys pratrūko streiku. Koks jūsų požiūris į tokį žingsnį?

Atsitinka tai, kas turi atsitikti. Jeigu iki šiol visuomenė ir atsakingi vadovai nesusiprato, jog mokytojo darbo sąlygos, reikalavimai ir visa aplinka tikrai turi būti keičiama, pedagogai streiku patys pabandė tą parodyti.

Atsimenu 2009-ųjų metų krizę. Buvau mokytoja ekspertė ir man nurėžė didesnį algos procentą. Kai kurioms kitoms profesijoms sugrąžino, o mokytojams – ne. Kuo aš prastesnė? Ar tai ne mano, kaip specialisto, pažeminimas?

Keisti situaciją švietimo sistemoje vertėtų pradėti nuo nedidelių reformų. Pasidomėti, kiek mokytojų į darbą nešasi įvairių papildomų priemonių. Ar normalu, jeigu dar ir šiandien ne visuose kabinetuose rasime įdiegtas informacines technologijas?

Mokytojo darbas yra gyvenimo atidavimas mokyklai. Mokytojas dažnai pamiršta, jog dar turi šeimą, vaikų. Grįžusi iš mokyklos būdavau nepajėgi net uždaryti durų.

Visi pakeisti mokėjimo modeliai tėra žaidimas. Kaip mokytojai ruošėsi pamokoms grįžę į namus, taip ir tebesiruošia. Jiems reikia ne tik savo dalyką išdėstyti, bet ir įvesti alkoholizmo, lytinio gyvenimo, narkotikų prevencijos, rūkymo žalos, priešgaisrinės apsaugos temas.

Jūsų indėlis svarus ne tik vaikų auklėjimo ir švietimo, bet ir kultūros srityje. Kokia, jūsų nuomone, dabartinė kultūrinio pasaulio situacija ir kokias perspektyvas įžvelgiate?

Ir kol dirbau mokykloje, ir dabar visuomeninė, kultūrinė veikla buvo dalis gyvenimo.

Dabar kultūrai vystytis yra daug galimybių. Pavyzdžiui, koks gražus informacinių technologijų įsiliejimas į mūsų gyvenimą! Daug lemia ryšiai su svetimomis šalimis, jų kūrėjais, menininkais. Galimybių tiek daug, tik reikia norėti atverti savo glėbį ir visa tai pasiimti.

Labai svarbu, jog tėvai nuo mažų dienų vaikams ugdytų kultūros poreikį – juk ne viskas telpa vien išmaniajame telefone.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų