Rizika vandenyje – būdas atkreipti dėmesį

Rizika vandenyje – būdas atkreipti dėmesį

2018-ųjų rudenį vykusios ekspedicijos įspūdžiai nugulė ne tik į albumą „Ežero ir kalnų magija. Vidmanto Urbono plaukimas Himalajuose“, bet ir garsaus Panevėžio fotomenininko Andriaus Repšio darbų parodoje.

Geležiniu žmogumi tituluojamas Panevėžio triatlonininkas Vidmantas Urbonas nepaliauja stebinęs. Siekdamas atkreipti dėmesį į grėsmingą gėlo vandens išteklių realybę, sportininkas perplaukė aukščiausiai pasaulyje esantį Tiličo ežerą Nepale.

„Šią ekspediciją, matyt, būtų galima lyginti su kopimu į kurią nors iš didžiųjų Himalajų viršūnių. Ilgas žygis vis aukštyn, o plaukimas – tarsi paskutiniai žingsniai iki viršukalnės. Čia – Himalajai su visa jų didybe. Ant to aukuro – šimtai skaudžių likimų. Esu be galo dėkingas, kad mus lydėjo sėkmė. Džiaugiuosi, kad garsas apie Tiličo gėlą vandenį pasiekė Lietuvą ir platesnį pasaulį“, – džiaugsmo neslėpė kilnią misiją vykdantis panevėžietis.

Plaukimas penkių kilometrų aukštyje esančiu ežeru užbaigė jau keletų metų tęsiamą projektą „Vanduo – tai gyvybė“. Jo metu sportininkas perplaukė visuose pasaulio žemynuose aukščiausiai esančius gėlavandenius telkinius.

Misiją, skirtą priminti apie grėsmingą gėlo vandens išteklių žemėje padėtį, žymusis Lietuvos atletas pradėjo 2009-aisiais, Pietų Amerikoje perplaukęs aukščiausiai tyvuliuojantį gėlavandenį ežerą Titikaką.

Iki šiol V. Urbono sąskaitoje jau buvo perplaukti Titikakos, Jeloustouno, Tanos, Didysis, Keturių kantonų ežerai ir didžiausias pasaulyje gėlo vandens telkinys – Baikalo ežeras.

Būtent pastarąjį plaukimą panevėžietis vadina vienu sunkiausiu projekte.

„Dėl savo unikalumo, šaltumo – vandens temperatūra siekia vos 4 laipsnius šilumos, dydžio, ilgio buvo gerokai sunkiau nei Tiličo ežere, reikėjo daugiau jėgų. Ten jutau viską: šaltį, nuovargį, kilometrus“, – per susitikimą Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje pasakojo triatlonininkas.

Plaukimas didžiausiu gėlo vandens telkiniu pasaulyje – Baikalu – buvo sportininko raginimas susimąstyti apie žalą gamtai ir joje vykstančius ne itin palankius pokyčius visai žmonijai.

„Mokslininkai teigia, jog jeigu žmonija netektų viso vandens, tai Baikalo ežeras patenkintų poreikį dar apie 30 metų“, – pabrėžė V. Urbonas.

Suvokimas atėjo vaikystėje

2018-aisiais įveikęs paskutinį savo asmeninį iššūkį, V. Urbonas pasakojo, jog plaukimu susidomėjo dar vaikystėje, kai jį, dar visai nedidelį, iš Kauno vaikų namų atsiuntė į Panevėžio sporto mokyklą dalyvauti plaukimo rungtyje.

Ketverius metus jo rezultatai džiugino, o vėliau gydytojai diagnozavo vandens ligą ir visiškai uždraudė sąlytį su vandeniu.

„Sporto mokykla buvo plačiosios tarybinės tėvynės garsintoja, o kadangi aš plaukti nebegalėjau, mane iš mokyklos išmetė. Tada prasidėjo paauglystė: draugai, kiemas, įvairūs nuklydimai“, – prisiminė jis.

V. Urbonas atvirai pasakojo apie gyvenimą be tėvų ir širdies tuštumą užpildžiusį gamtos prieglobstį:

„Labai anksti suvokiau, kokia yra svarbi gamta: nebus medžių – nebus ir mūsų, nebus vandens – mūsų nebus.“

Dar besimokydamas mokykloje būsimasis triatlonininkas įsisvajojo bent skersai perplaukti Nemuną. Ši mintis paauglį tiesiog užvaldė ir ilgam užsiliko.

Praėjus daugeliui metų, intensyvios sportinės karjeros metu V. Urbonas pasakojo vis tiek siekęs sugrįžti prie gamtos ir ekologinių projektų. Netrukus ir atsiradusios iniciatyvos perplaukti Baltijos jūrą, Nemuną ir kitos.

„O pasibaigus projektams kilo mintis, jog reikia grįžti prie tų vandens telkinių, kurie išgelbės visą mūsų žmoniją – esantys aukščiausiai, gėlavandeniai. Prie jų sunku statyti gamyklas, užsiimti gyvulininkyste“, – sakė sportininkas.

Nuotykiai virto menu

Kartu į Nepalą su sportininku leidęsis fotomenininkas A. Repšys prie keliautojų komandos prisijungia nebe pirmą kartą. Anot jo, tai yra didis nuotykis, kurio atsisakyti paprasčiausiai neįmanoma.

„Nepalas – pati sunkiausia kelionė ne tik su Vidmantu, bet ir apskritai. Niekada neteko eiti kalnais po dvidešimt kilometrų ir įdėti tiek fizinių jėgų – kitur buvo lengvas pasivažinėjimas, pasiplaukiojimas“, – linksmai pasakojo fotografas.

Kelionės įspūdžius ir patirtus nuotykius menininkas įamžino ryškiose, egzotiškose fotografijose.

Anot jo, šį kartą ekspozicijai pavyko atrinkti tas, kurios pasakoja istoriją: ne tik žygio detales, bet ir gyvenimo egzotiškoje šalyje akimirkas.

A. Repšio fotografijų parodą bibliotekos konferencijų salėje galima apžiūrėti iki gegužės 31 d.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų