A. Vilkaitei kur kas svarbiau perteikti emociją, nei papasakoti istoriją. D. Anuso nuotr.

Rašytojai knygos – ir maistas, ir vaistas

Rašytojai knygos – ir maistas, ir vaistas

 

Daugiau nei dešimtmetį šalies sostinėje gyvenančią iš Panevėžio kilusią 30-metę prozininkę Aistę Vilkaitę knygos lydi nuolat. Jas skaityti ji gali bet kur ir bet kada, tačiau mistinio knygų sakralumo autorė nejaučia – sako su jomis kurianti ganėtinai paprastą, vartotojišką santykį.

Paklausta, kas ji yra, kai nėra rašytoja, Aistė juokiasi.

„Taip pat skaitytoja, keliautoja, bėgiotoja, papūgos augintoja ir kartais šiek tiek tinginė“, – prisistatydama vardija populiarių knygų autorė.

Po bioinformatikos studijų Vilniaus universitete likusi gyventi ir dirbti sostinėje, A. Vilkaitė per kiek daugiau nei dešimt metų sukosi įvairiose srityse: kurį laiką dirbo žurnaliste, išbandė save reklamos agentūros veikloje, netgi režisavo roko operą „404: Rojus nerastas“. Dabar ji garsiai skelbia esanti laiminga komandos vadovė ir savo darbą iš tiesų labai mėgsta.

Nors gimtajame Panevėžyje tebegyvena tėvai ir seneliai, grįžti kurti gyvenimą čia, pasak Aistės, jai būtų sudėtinga. Per trumpus apsilankymus daugiausia laiko praleidžia su artimaisiais ir tik retsykiais išsiruošia pasivaikščioti paauglystės takais, su kuriais susiję ir pirmųjų bučinių, ir praleistų pamokų prisiminimai.

Vilniuje gyvenimas tiesiog verda. Čia dienos šviesą išvydo dar Panevėžyje parašytas pirmasis rašytojos mažasis romanas „Nojus ir Ema“. Jį 2007-aisiais Aistė išleido būdama naujai iškepta studentė, vos devyniolikos.

Emocijos prieš įvykius

Kai turi laisvo laiko, Aistė jį išnaudoja tradiciniams užsiėmimams: žiūri filmus, skaito knygas, kartais žaidžia kompiuterinius žaidimus, ilsisi miegodama ir leisdamasi į sapnus, kurie inspiravo ir pradėti rašyti antrąjį fantastikos žanro romaną „Basielė“. Jis skaitytojus pasiekė praėjus dešimtmečiui nuo kūrybinio debiuto.

Rašytojos nuomone, net ir tada, kai nesirašo, būtina sėsti ir rašyti. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors abi knygas skiria nemažai laiko, A. Vilkaitė lieka ištikima sau ir abiejose jų įpina mistikos, fantastikos bei meilės istorijų.

Aistė fantastikos žanrą sako pasirenkanti todėl, jog mano, kad tekstas turi arba mokyti, arba padėti pabėgti į kitą pasaulį.

„Rašau apie neegzistuojančias vietas ir žmones, istoriją sudėlioju savo galvoje. Tam panaudoju viską, ką mačiau, girdėjau ir skaičiau. Viskas taip glaudžiai susipynę, kad sunku nurodyti konkretų įkvėpimą“, – šypteli autorė.

A. Vilkaitė pabrėžia dažnai tekstu norinti atkartoti ne konkretų įvykį, bet patirtą emociją.

„Pavyzdžiui, euforiją, kokia apima pasiekus kalno viršūnę po šešių valandų kopimo. Galbūt taip jaučiasi ir karys, nukirtęs paskutinį priešą ir išgyvenęs mūšį?“ – retoriškai klausia kalnų liga serganti rašytoja.

Rašyti, net kai nesirašo

Panevėžio Vytauto Žemkalnio gimnaziją, kurioje ypatingas dėmesys skiriamas poezijai, baigusi panevėžietė didžiausią komfortą ir malonumą vis dėlto junta rašydama romanus. Nors poezijos irgi neišsižadėjusi ir kartkartėmis rašanti ją savo malonumui, visgi šis žanras ją labiau varžo nei išlaisvina.
„Man patinka kurti istoriją, lipdyti knygos karkasą, įtraukti į istoriją savo skaitytoją ir, jei pavyksta, jį suklaidinti, o paskui nustebinti. O poezija atrodo labiau tinkama pasauliui parodyti aštrią koncentruotą momentinę emociją“, – sako savo prozos tekstus užtektinai poetiškais vadinanti Aistė.

A. Vilkaitė šypteli, jog nors mūzų paieškos skamba romantiškai, ji stengiasi tuo nesidangstyti.

„Savo kailiu patyriau, kad geriausias vaistas nuo vadinamojo „rašytojo bloko“ (angl. Writer‘s block), kai visiškai nesirašo, yra rašyti“, – sako knygų autorė.

Pasitaiko ir taip, jog vieną nepatinkantį sakinį rašytoja gali perrašinėti net ir kelias valandas. Dažniausiai pavyksta susivaldyti ir palikti, kaip sako pati, įkyrų sakinį tokį, koks yra, ir prie jo sugrįžti vėliau, redaguojant tekstą.

Pačiai Aistei rašant svarbiausia laikytis rutinos ir režimo, daryti tai nuolat ir neprarasti ritmo. Kūrybinę veiklą ji derina ir prie pagrindinių dienos darbų, tad rašymui dažniausiai paskiria vakarus.

„Dar labai svarbu tinkama muzika. „Besielę“ įkvėpė naujausias Niko Keivo albumas, o trečios knygos garso takelis – Amandos Palmer „There Will No Intermission“ ir Džefo Baklio „Grace“, – kūrybines paslaptis atskleidžia A. Vilkaitė.

Artima skaičiams

Dvi autorines knygas išleidusią ir jau kibusią į trečiąją A. Vilkaitę žavi išradingos bei originalios mokslinės fantastikos britų rašytojo Neilo Geimano ir amerikiečių prozininko Čako Palaniko kuriamos istorijos, taip pat jų humoro jausmas bei tai, kaip išmoningai Č. Palanikas pasakoja absurdiškus nutikimus, iškreipia nuobodžią realybę.

Autorė linksmai pripažįsta slapta mėgstanti dokumentiką apie nusikaltimus, ypač apie serijinius žudikus, bei siaubo romanus apie namus, pilnus vaiduoklių.

Nors sako žinanti knygos vertę, Aistė į ją žiūri ganėtinai vartotojiškai. D. Anuso nuotr.

Knygos jai yra būtiniausi daiktai.

„Pati iš namų retai kada išeinu be knygos, o skaityti galiu bet kur ir bet kada, nesvarbu, kas aplinkui vyksta“, – šypteli Aistė.

Nors pati puikiai žino, kiek laiko ir jėgų pareikalauja knygos leidyba, visgi į knygas ji sako žiūrinti ganėtinai vartotojiškai.

„Manęs nepykdo aptrinti kampai, užlankstyti puslapiai – tai tiesiog reiškia, kad knyga yra skaitoma“, – mano panevėžietė.

Visuomenėje vyrauja įsitikinimas, jog į kūrybišką veiklą stačia galva nėrę žmonės dažniausiai skrajoja padebesiais. Nepaisant kūrybinės prigimties, A. Vilkaitės asmenybei iš tiesų būdingas tvirtas realybės pojūtis ir racionalumas.

Panevėžietė kartą prasitarusi, jog jaučia ypatingą trauką skaičiams.

Aistė įsitikinusi, jog ne tik įvairūs skaičiavimai, bet ir rašymas yra užtektinai tikslus ir racionalus procesas.

„Labai nemėgstu loginių klaidų, todėl savo knygų pasauliams braižau žemėlapius ir pastatų planus, skaičiuoju dienas, tikrinu faktus. Pavyzdžiui, atstumai tarp miestų, minimų knygose, yra tiksliai apskaičiuoti. Nemanau, kad racionalumas ir kūryba prieštarauja vienas kitam, greičiau jau papildo ir praplečia akiratį“, – mano rašytoja.

Komentarai

  • Labai geras poziuris i rasyma, reiks paziureti knyga ir sekmes ateities darbuose!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų