K. Černiavskytė sako, kad savanorystė jai atvėrė visai kitokio mūsų miesto gyvenimą, o kartu leido pažinti save. M. Garucko nuotr.

Raktas į savęs pažinimą – savanorystė

Raktas į savęs pažinimą – savanorystė

Skeptikams patinka kartoti, kad Panevėžys – merdintis miestas, kuriame jaunimui trūksta veiklos. Tačiau Vytauto Mikalausko menų gimnazijos abiturientė Karolina Černiavskytė, dar prieš keletą metų buvusi tokios pat nuomonės, savo pavyzdžiu įrodo, kad Aukštaitijos sostinėje jaunimui visi keliai yra atviri. Kiekvienas pats kuria miestą, kuriame gyvena. Savanorystė – ne tik galimybė jį padaryti gražesnį, bet ir augti kaip asmenybei.

Neatrastas Panevėžio gyvenimas

Dar prieš ketverius metus, būdama keturiolikametė, Karolina Černiavskytė, paskatinta vyresnės sesers, nedrąsiai pravėrė jaunimo organizacijos – Panevėžio „Interact“ klubo duris, o dabar ji jau šio klubo prezidentė. Pajutusi, kad veikla jaunimo organizacijoje atveria gerokai platesnius horizontus, mergina įsitraukė į įvairias savanorystės iniciatyvas.

„Prieš ateidama į tik besikuriantį klubą nežinojau nė vienos jaunimo organizacijos, net neturėjau supratimo, ką tie savanoriai veikia. Po truputį su šia veikla kartu augau“, – pasakojo Karolina.

Merginos teigimu, jaunimo organizacija „Interact“ išskirtinė tuo, kad jaunimas čia save reiškia ne žodžiais, o darbais. Tiesa, šie darbai ir savanoriškos iniciatyvos nėra labai garsios, bet, kaip sakoma, gražūs darbai daromi tyliai. Jaunuoliai organizuoja įvairias labdaros akcijas, padeda vienišiems seneliams, rūpinasi beglobiais gyvūnais. Karolinos teigimu, visuomet yra žmonių, kuriems reikia šilto žodžio, dėmesio ar ištiestos pagalbos rankos. Tik įsitraukusi į jaunimo organizacijos veiklą ji pamatė, kiek daug įvairių galimybių jaunimui Panevėžyje. Tad pati pradėjo domėtis ir kitomis savanorystės galimybėmis. Pradėjusi nuo miesto gimtadienio šventės renginių, netrukus įsitraukė ir į Panevėžio muzikinio teatro bei kino centro „Garsas“ veiklą. K. Černiavskytės teigimu, savanorių užduotis – užtikrinti, kad renginiai praeitų sklandžiai: padėti drabužinėje, palydėti žmones, išdalyti lankstinukus. O kartais net prisideda prie performansų, vykstančių renginiuose.

„Kai pati nebuvau įsitraukusi į jaunimo organizacijų veiklą, taip pat maniau, kad mūsų mieste jaunimui nėra ką veikti. Be galo džiaugiuosi, kad pasinaudojau šia galimybe, ir pati skatinu tuos jaunus žmones, kurie dejuoja, kad nėra ką veikti, atsimerkti ir apsidairyti aplinkui. Jeigu žmogus niekuo nesidomi, prievarta jo nepriversi to daryti, bet kartais tereikia parodyti galimybes“, – mano mergina.

Abiturientė įsitikinusi, kad kuo daugiau veiklos, tuo daugiau galima padaryti, svarbiausia, tinkamai planuoti laiką. Asmeninio archyvo nuotr.

Auga kaip asmenybė

Karolina įsitikinusi, kad kiekvienas jaunas žmogus turėtų išbandyti save savanoriaudamas. Kaip kalbėjo panevėžietė, prieš įsitraukdama į jaunimo organizacijų veiklą, ji buvo labai nedrąsi, kukli, tyli – tikra pilka pelytė. Po mokyklos visą laisvą laiką leisdavo namuose. Ji mokosi menų gimnazijoje, tad po pamokų į būrelius nelabai ir bebuvo noro eiti. Savęs bandė ieškoti šokiuose, net lankė modelių agentūrą, bet jos tai nesužavėjo. Tačiau pradėjus savanoriauti įvyko savotiškas lūžis. Net nepastebėjo, kaip išdrąsėjo, įgavo pasitikėjimo savimi, perlipo vidinius kompleksus ir tam tikrus suvaržymus. Pradėjo atviriau dalytis savo idėjomis ir mintimis, kol galiausiai jas pati ėmė siūlyti ir įgyvendinti. O jai suteiktos klubo prezidentės pareigos savotiškai simbolizuoja šį lūžį. Anot merginos, jeigu kiti ja pasitiki ir vertina kaip lyderę, ji šią atsakomybę stengsis pateisinti.

„Per savanorystę pažinau pirmiausia save. Tokią, kokios net nemaniau esant – su visomis silpnybėmis ir stiprybėmis. Supratau, kad nesu tik pilka pelytė. Esu drąsi ir nebijau reikšti savo idėjų tiek mokykloje, tiek kitoje veikloje. Ir šis pažinimo džiaugsmas vis dar tęsiasi toliau, vis atrandu kitokių savojo „aš“ spalvų“, – atviravo K. Černiavskytė.

Ji tikra, kad ši patirtis pravers ir ateityje, nes nėra tokios savanorystės, kuri nesuteiktų gyvenimiškų pamokų. Be to, jaunimo organizacijų veikla padėjo suprasti, ką norinti veikti gyvenime. Jos planuose – grafikos komunikacijų dizaino studijos.

„Po dvejų metų „Interact“ klube prisijungiau prie Lietuvos moksleivių sąjungos padalinio Panevėžyje, kur man paskirtos komunikacijos koordinatorės pareigos. Supratau, kad ir savo ateitį noriu sieti su komunikacija, nes labai mėgstu bendrauti. Bet kartu ir norėjau, kad studijos būtų susijusios su menais, nes savo širdį jau seniai atidaviau dailei. Esu dėkinga, kad ta patirtis man padėjo išsigryninti, ką noriu daryti gyvenime“, – pasakojo savanorė.

Meno glėbyje

Jau pavasarį abiturientės laukia brandos egzaminai. Dėl to ji nesijaudina ir į žinių patikrinimus visuomet eina su šypsena, nes supranta, kad gyvenimas priklausys ne vien nuo egzaminų rezultatų. Karolinos visur pilna, tačiau protingai susiplanavus laiką jo užtenka ir mokslams, ir draugams, ir savanorystei.

„Mokslai tikrai nuo to nenukenčia. Nors tėvai iš pradžių baiminosi, kad apleisiu mokslus, tačiau pamatė, kad man puikiai viską sekasi suderinti. Per visus tuos savanorystės metus išmokau planuoti laiką, todėl jo užtenka viskam“, – dėstė K. Černiavskytė.

Laiko lieka ir širdžiai mielai veiklai – kūrybai. Mergina labai dažnai teptuką ima ne tik per pamokas, bet ir laisvalaikiu. O visai neseniai atrado ir dar vieną aistrą – poeziją. Jaunoji kūrėja sako, kad poezija jai dar labai nauja veikla, tad kol kas savo eilėmis vengia dalytis, vos vieną kitą eilėraštį paviešina socialiniuose tinkluose.

„Norėčiau poeziją pasilaikyti tik sau, su ja susidraugauti, pajausti savo ribas. Kelis eilėraščius nusiunčiau į jaunųjų kūrėjų konkursą „Nevėžis“, kad tarsi iš šono pamatyčiau, kokie mano gebėjimai. Naujajame almanache yra ir mano kūrybos. Jeigu kažkas pastebėjo, įvertino ir išspausdino, gal išties verta toliau rašyti“, – kiek kuklindamasi kalbėjo Karolina.

„Per savanorystę aš pažinau pirmiausia save. Tokią, kokios net nemaniau esant – su visomis silpnybėmis ir stiprybėmis.“

K. Černiavskytė

Jaunoji poetė atvirauja, kad įkvėpimas kurti ateina su jausmu, todėl visi jos eilėraščiai apie baimę, atsakomybę, meilę, liūdesį ir kitus jausmus. Įkvėpimas paprastai aplanko, kai visko labai daug prisikaupia. O parašius palengvėja. Kita meninė veikla leidžia jai atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis tuo įkvėpimu.

„Šeimoje esu ta balta varna, tėvai juokais sako net nežinantys, į ką atsigimiau, esu vienintelė menininkė“, – šypsosi mergina.

Miestą kuriame patys

Abiturientė atvirai sako, kad mūsų miestas jai atrodė be gyvybės, o žmonės pikti ir irzlūs, bet kai pati įsitraukė į savanoriškas veiklas, jai atsivėrė visai kitoks Panevėžys. Todėl bus labai sunku išvykti mokytis į Vilnių ar Kauną. Karolinos teigimu, jeigu ir pas mus būtų galimybė mokytis su menais susijusių specialybių, rimtai svarstytų galimybę čia likti. Tačiau po studijų tikrai norėtų grįžti į gimtąjį miestą, kuriame mato daug perspektyvų.

„Pirmiausia norėčiau įgyti patirties, kad vėliau žinias galėčiau panaudoti čia, Panevėžyje. Po kelerių metų žada atidaryti S. Eidrigevičiaus menų centrą, tad gal tokių specialistų, kokia planuoju tapti, reikės ir čia. Panevėžys išties yra gyvas miestas, kuriame verda gyvenimas. Kita vertus, tą miestą kuriame būtent mes, čia gyvenantieji“, – kalbėjo K. Černiavskytė.

Jos teigimu, kuo bus daugiau aktyvaus jaunimo, tuo ir miestas bus patrauklesnis. Tad ji siūlytų kiekvienam jaunam žmogui išmėginti savanorystės kelią. Ji ir pati planuoja išvykusi studijuoti toliau tęsti savanorišką veiklą, galbūt net keliauti į užsienį.

„Tai puikus būdas pažinti save. Savanorystė nuostabus dalykas, nes atrandi tas savybes, kurių manei net neturintis. Ji atveria daug kelių, padeda išsigryninti, ką nori veikti gyvenime. Ne viskas pinigais matuojama, juk savanoriauji pirmiausia dėl savęs“, – ir kitus drąsina panevėžietė.

K. Černiavskytės eilės

***

Uždėk maišą, pilną atsakomybės

Gležnam žmogui ant silpnų pečių.

Palaimink jį ir palinkėk stiprybės,

Mojuodamas jam nuo kalnų aukštų.

Parodyk gestais jam kur eit, kur sukt

Kur kokiu klystkeliu jam nenusukt.

Tik nesakyk, kur maišą jam palikt, jokiu būdu,

Nes prasmė kelionės ir yra, kad būtų jam sunku.

Stebėk, ar susidoros jis su tuo maišu,

Ir neleisk galvoti jam ,,Ko gi aš čia taip vargstu“.

Pats kaltas, kad sutiko jis tave.

Dėde likimu juk vadini save.

***

Sukaustantis šaltis perbėga kūnu,

Išplisdamas iki pat mano kambario lubų.

Drebėjimą, sąstingį ir skausmą jis kelia,

Šiurkštų vilnos megztinį be perstojo velia.

,,Negaliu pajudėti“, – išlemenu jam balsu,

O jis nusijuokia ir ima šokt valso žingsniu.

Staiga pasirodo jo draugai artimi:

Vienatvė, pavydas, geidulys ir kiti.

Tačiau akimis aš vis ieškau vienos

Kaltininkės didžiausios šios vidinės žiemos.

Ir štai pamatau ją mėlyna suknele

Bei perpus mažesne, skudurine lėle.

Žvilgsniams susitikus, užgniaužiu aš kvapą –

Mano baimė man kužda per manęs versiją mažą.

Galerija

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų