Siuvinėjimą Juozas rado netikėtai, tačiau šis pomėgis jam prigijo ilgam.

Rado vaistus nuo depresijos

Rado vaistus nuo depresijos

Panevėžiečio Juozo Džiugo vardas ir pavardė viską pasako apie jį patį. Gyvenime į priekį jį varo nepaliaujamas optimizmas, o šv. Juozapo profesiją pasirinkęs vyras dar stengiasi išgelbėti ir kitus nuo liūdesio.

Panevėžio savivaldybės viešojoje bibliotekoje pristatoma panevėžiečio J. Džiugo siuvinėtų paveikslų paroda. Nors autorius nėra garsus meno pasaulyje, parodyti savo talentą jį paskatino įstaigos „Dailusis ornamentas“, teikiančios meninio užimtumo ir sveikatinimo paslaugas Panevėžio neįgaliesiems, darbuotojai.

66-erių J. Džiugas turi fizinę negalią. Prieš keturiasdešimt metų buvo pažeistas dešinės rankos nervas ir tai darbščiam vyrui prilygo pasaulio pabaigai. Staliumi dirbusio panevėžiečio nebeklausė nei pjūklas, nei plaktukas. Tačiau būtent tokios būklės jis suprato, kad sunegalavusios rankos gali kurti naują pasaulį.

„Po sunkaus gydymo, kai mano dešinės rankos, kuri žmogui yra svarbiausia, visai nebeliko, buvo labai sunku. Bet ėmiau galvoti, o kaip tada gyvena aklieji – jiems tikriausiai dar sunkiau. Todėl ėmiau mąstyti kitaip – pozityviai“, – teigė J. Džiugas ir patikino, jog susigyveno su savo negalia ir net išmoko dirbti įprastus darbus.

Nuolatinis klientas

Nors panevėžietis sunkiai valdo dešinę ranką, jis išsiuvinėjo kone 50 įvairių paveikslų. Šį pomėgį vyras atrado prieš daugiau nei dešimtmetį. Tai įvyko atsitiktinai, bet Juozas suprato, kad adata ir siūlas jam labai patinka.

Panevėžietis išsiuvinėjo penkiasdešimt įvairių paveikslų.

„Kartą vienoje gamykloje pamačiau besimėtančius keistus piešinius ant drobės, jie buvo iš mažų langelių. Tada dar net nesupratau, kas tai yra. Išsiaiškinęs daikto paskirtį pamėginau išsiuvinėti – ir žiūriu, kad visai nieko“, – šypsosi prisimindamas pažintį su moterišku rankdarbiu panevėžietis.

Netrukus jis taip įsitraukė į šį užsiėmimą, kad jau nebegalėjo ir atsiplėšti. Šiandien J. Džiugą jau pažįsta visose Panevėžio parduotuvėse, kur prekiaujama rankdarbių reikmenimis. O pardavėjos pačios paskambina, kai gauna naują piešinį.

„Esu išsiuvinėjęs tikriausiai visus pavyzdžius, kuriuos prekiautojai turėjo“, – tvirtina darbštuolis.

Stebino pardavėjas

Iš pradžių dėl tokio pomėgio pardavėjos kreivokai žiūrėdavo į siuvinėjantį vyrą. Bet dabar jau visiems įprasta, kai Juozas ateina pasiteirauti dėl naujų spalvotų siūlų.

„Man dėl to nė kiek ne gėda – kodėl turėčiau jaudintis, ką kiti galvoja. Yra mezgančių vyrų. Pabandžiau ir aš, bet virbalai neklauso. Svarbiausia, kad tokie rankdarbiai geras laiko leidimo būdas, be to, veiksminga priemonė nuo blogos savijautos“, – pabrėžė panevėžietis, dėl to parodą ir pavadinęs „Vaistai nuo depresijos“.

Pašnekovas iš savo patirties žino, kaip skaudžiai žmogų sugniuždo liūdesys, vienatvė, blogos mintys. Nors pats iš prigimties nepalaužiamas optimistas, daug metų dirbo ūkvedžiu Panevėžio slaugos ligoninėje. Čia vyrauja itin slogi nuotaika – juk į tokią įstaigą pakliūva sunkiai sergantys, be priežiūros gyventi nebegalintys ligoniai.

Šalin blogas mintis

„Depresija – labai baisi liga, ji žmogų suėda iš vidaus. Mačiau daug žmonių, kurie miršta savo sielose ir jiems padėti tada būna labai sunku. Tačiau kovoti būtina. Geriausias būdas – rasti mėgstamą veiklą“, – savo nuomonę dėstė J. Džiugas.

Vieni neigiamas emocijas, anot jo, nugali žvejodami, kiti bėgioja ar dar ką nors monotoniško veikia. Siuvinėjimas, pasak pašnekovo, taip pat leidžia nukreipti mintis nuo blogų dalykų.

„Tai – lyg meditacija, kai visas mintis perjungi į atliekamą darbą ir nebėra laiko galvoti apie rūpesčius. Nesvarbu, koks bus rezultatas, svarbu pats procesas“, – patikino Juozas.

Todėl jo namuose šūsnis išsiuvinėtų paveikslų dar nežinia kada sulauks rėmelių. Autorius apskritai neturi tokio tikslo.

Siuvinėjimas – nepigus malonumas pensininkui. Tačiau jis savęs dėl to nevaržo.

„Nejaugi tuos pinigus į alaus bokalą sukišiu, kaip daugelis mano amžiaus vyrų dabar daro? Geriau jau siuvinėti. Daug kam visai patinka mano darbai, prašo padovanoti. Dažnai sulaukiu moterų pagyrų, jos domisi, kaip aš siuvinėju, kokį dygsnį darau“, – sako J. Džiugas.

O siuvinėja jis specifiškai – vienu dygsniu, nes tradicinis būdas kryželiu jam nepatinka.

Drobės ar siūlų vyras jau moka nusipirkti ir internetu. Čia rankdarbiams siūloma begalės prekių. Galima, pasak panevėžiečio, net ir savo nuotraukai išpieštą medžiagą užsisakyti, kad vėliau ją išsiuvinėtum.

Vienišas nesijaučia

Gyvena J. Džiugas daugiabučio namo bute. Kadaise turėjo šeimą ir tris vaikus, bet gyvenimas susiklostė taip, kad liko vienas. Jo atžalos emigravo į užsienio šalis ir su anūkais senelis pabendrauja daugiausia internetu.

Tačiau vienišas jis nesijaučia. Namuose – krūva dėlionių dėžučių, spalvinimo knygelių, kurias į rankas paima, kai nusibosta adata. O visas buto palanges puošia daugybė gėlių, kuriomis šeimininkas be galo rūpinasi.

„Man labai patinka augalai. Kai buvau jaunas, visoms savo panelėms palikdavau po gėlių darželį. Draugai pasišaipo, kad žolę namie auginu. Gal kai kam tai atrodo moteriška, bet man gražu“, – šypsosi pensininkas.

Juozas moka ir vyriškų darbų. Buvęs stalius visą gyvenimą labai mėgo drožinėti iš medžio įvairius suvenyrus, kažkada ir iš vytelių pynė.

Išmoko džiaugtis

„Visą gyvenimą turėjau kokį nors pomėgį. Drožti pamėgau dar nuo vaikystės. Augau Krekenavoje, teko man ir piemenauti. Kaip vaikas norėdavau ir pažaisti, ne tik gyvulius ganyti. Pasiimdavau peiliuką ir juo iš karklo šakelės pasidarydavau kokį arkliuką, plūgą. Sėdžiu, kurmiarausį ariu – ir man smagu“, – prisimena pašnekovas.

Potraukio kūrybai jis iš šeimos gali ir nepaveldėjo, bet Juozo tėvas viską mokėjo pasidaryti savo rankomis. Kaime anksčiau kitaip net ir nebūdavo – vyrui tekdavo pačiam sumeistrauti ir instrumentą darbui, ir namų apyvokos daiktą.

J. Džiugas nesuka sau galvos, ar siuvinėjimas moteriškas užsiėmimas, jam svarbiausia, kad tai įdomus rankdarbis.

Ūgtelėjęs J. Džiugas jau sugebėjo ir suvenyrą, ir kokį nors indą išdrožti. Tokia vyro aistra nepatiko jo sutuoktinei, moteriškei tai atrodė užsiiminėjimas niekais. O pats drožėjas įsitikinęs, kad būtent maži daiktai žmogui ir teikia didžiausią džiaugsmą.

„Reikia mokėti džiaugtis smulkmenomis. Atrodo kvailai: nusipirkai naują siūliuką ir džiaugiesi. Bet taip ir reikia gyventi. Argi kam smagu, kai važiuojant autobusu įlipa senyva moteris ir ima viskuo piktintis, kelti širšalą. Aš tokios nuomonės: jau geriau įlipk, suskelk anekdotą – bus gerai ir kitiems, ir tau. Labai blogai, kai viduje tave kažkas kamuoja“, – įsitikinęs kalbintas panevėžietis.

Jis pats kur bedirbdavęs, visuomet stengdavęsis su kitais bendrauti šiltai, nebijoti pajuokauti, papokštauti. Toks optimizmas galbūt atėjo kartu su jo pavarde.

„Visą gyvenimą manęs visur buvo pilna. Gerai mokiausi, daug dirbau, netrūko geros nuotaikos, bendravimo, draugų“, – sako J. Džiugas.

Gelbėtojas savo dvasia

Tačiau nemažiau prasmės J. Džiugas įžvelgia ir savo varde. Šv. Juozapas buvo stalius ir Mergelės Marijos globėjas, gelbėtojas.

Ir pats panevėžietis prisipažįsta per gyvenimą išgelbėjęs ne vieną sielą. Atsitiktinai eidamas mišku žiemą iš pusnies ištraukė neblaivią moterį. Jei ne praeivis, vargšė būtų ir mirtinai sušalusi.

O kartą išgelbėjo į šulinį įkritusią senutę.

„Anksčiau turėjau sodą, kur labai mėgau krapštytis. Kartą darbuojuosi darže ir girdžiu trenksmą. Atrodytų, nieko tokio, bet kojos pačios nunešė prie kaimynės šulinio. Ištraukiau ją virve ir iškviečiau pagalbą“, – pasakojo J. Džiugas.

Gelbėti jis bando ir savo metų draugus, skęstančius alkoholyje. Siūlo jiems pabandyti rasti įdomesnės, naudingesnės veiklos, bet ištraukti iš svaigalų liūno nelengva. Tai žino ir pats Juozas, nes praeityje jau buvo įkliuvęs į stikliuko spąstus. Tačiau dabar pensininkas visiškai negeria velnio lašų.

Laiką jis mieliau leidžia susigalvodamas kokį nors darbelį. Minčių ką dar įdomaus nuveikti galvoje netrūksta.

„Mėgstu išeiti pasivaikščioti po miestą. Kai būna mugės, visada apžiūriu tautodailininkų darbus ir pats svajoju juos pasidaryti. Tik dabar jau tam mano negalia truputį trukdo“, – tvirtino pašnekovas.

Todėl Juozas labai tikisi, kad gydytojai jam pagelbės vėl susigrąžinti ranką ir jis kibs į naujus sumanymus. Kol kas dar reikia baigti siuvinėti didelį paveikslą su arkliu, o paskui – kas į galvą šaus.

 

Komentarai

  • Šaunuolis. Keista, kad toks puikus vyras liko be šeimos.

  • visoms jo mintims.Geriau ir psichologas nepasakytu.Butu labai idomu su tokiu zmogum pabendrauti,o ir jo pomegis labai idomus kaip ir poziuris i gyvenima.Graziu darbu nereikia gedytis,o kaip tik skatinti,daugiau apie tai rasyti.

  • Pataisau: paroda eksponuojama Panevėžio m. sav. viešosios bibliotekos Parko bibliotekoje (Parko g. 37)

Rodyti visus komentarus (3)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų