Teofilio Patiejūno rankomis išdrožta dešimtys skulptūrų, koplytstulpių, kryžių. V. Bulaičio nuotr.

Protėvių amatai gyvi ir šiandien

Protėvių amatai gyvi ir šiandien

Tarp nesibaigiančių kasdienybės darbų ir rūpesčių žmogui būtinos poilsio, atsipalaidavimo valandėlės. Daugiau ar mažiau laisvo laiko suradęs, kiekvienas jį leidžia savaip – kas prie televizoriaus, kas su knyga, kas gamtoje, draugų būryje ar kelionėje.

Meninės prigimties žmonėms bene daugiausia džiaugsmo teikia kūrybinės veiklos galimybės. Kai kam laisvalaikio pomėgis tapyti, drožinėti, rašyti, nerti, pinti ar dar kitaip save išreikšti tampa ne tik džiaugsmu širdžiai ar duonos kąsniu, bet ir viso gyvenime prasme.

Toks yra savamokslis dailininkas bei medžio drožėjas Teofilis Patiejūnas. Savajame krašte vietinių tiesiog Chudožniku – tai yra menininku, visų vadinamas. Taip ir sako, jeigu ko prireikia: „Eisim pas Chudožniką.“

Viengungis menininkas gyvena nuošaliame Prociūnų kaime Ignalinos rajono Daugėliškio seniūnijoje, prie pat Baltarusijos sienos. Tame kaime vyras gimė, užaugo, čia yra iki šiol – garbingai 75 metų sukakčiai jau pabeldus į gimtųjų namų duris.

Nuo jaunystės labai mėgęs tapyti, dabar teptuko į rankas jis nebeima. Svarbiausias jo kūrybos kelias, pasirodo, – medžio drožyba, šio žmogaus gyvenime atsiradusi tarsi atsitiktinai.

Pirmieji darbai atsirado ne paties sumanymu, niekam nei pamokius, nei patarus, kaip tas daroma. Iki tol jo darbas buvo piešti plakatus, užrašyti įvairius šūkius, skelbimus. O tada Aukštaitijos nacionalinio parko vadovai tiesiog paprašė darbuotojo pabandyti išdrožti medinių skulptūrų steigiamam Stripeikių senovinės bitininkystės muziejui.

Vyras, nors iki tol dar nieko nebuvo išdrožęs, ilgai negalvojęs sutiko.

Nelengva, sako, buvusi pradžia, net suabejoti pasirinkimu teko. „Ąžuolas ne molis – nukirtęs nebeprilipdysi. Buvo baugu – ilgai dariau eskizus“, – prisimena meistras.

O dabar T. Patiejūno darbai – skulptūros, kryžiai, koplytstulpiai – puošia ne tik savojo krašto aplinką. Jų yra įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Juodkrantės Raganų kalne puikuojasi „Pasakininkas“, daug darbų yra liaudies buities muziejuje Rumšiškėse, Vilniuje, Rokiškyje ir kitur. Vien Daugėliškio seniūnijos kaimuose stūkso daugiau kaip dešimt jo išdrožtų kryžių.

Važinėjant po apylinkes į akis krinta netolimos Kačergiškės bažnyčios prieigą puošianti T. Patiejūno sukurta įspūdinga medinė skulptūra, skirta 1831 metų sukilimo dalyviams.

Į darbštų ir gabų menininką atkreiptas dėmesys, jis įvertintas.

T. Patiejūnas – Miko ir Kipro Petrauskų premijos laureatas. Tokią premiją yra įsteigusi Ignalinos rajono savivaldybė ir skiria ją už reikšmingiausius, kraštui būdingus meno sričių kūrybos darbus, etninės kultūros ir tradicijų puoselėjimą.

Šio savamokslio menininko pasirinkta meno sritis medžio drožyba Lietuvoje turi senas tradicijas. Medinių kryžių, stogastulpių, koplytstulpių, rūpintojėlių gamyba laikoma nacionaliniu šalies paveldu.

Šiūlėnų kaimo gyventojos Aldonos Kurkencienės megztos kojinės – tokios pat, kokias megzdavo mūsų senelės. V. Bulaičio nuotr.

Šiūlėnų kaimo gyventojos Aldonos Kurkencienės megztos kojinės – tokios pat, kokias megzdavo mūsų senelės. V. Bulaičio nuotr.

Pagarba sukilimo dalyvei

Apžiūrinėdamas T. Patiejūno darbus, netrunki atkreipti dėmesį, kad ne viename jų yra įamžinta taip trumpai, vos 25 metus, gyvenusi grafaitė Emilija Pliaterytė – 1831 metų sukilimo dalyvė, sukilėlių karinių pajėgų kapitonė, lietuviškoji Žana d’Ark. Sakoma, kad E. Pliaterytė su savo pajėgomis kovojo ir šiame Lietuvos krašte, dabartinėje Ignalinos rajono teritorijoje.

Kapitonės E. Pliaterytės atvaizdas yra išdrožtas ir kompozicijoje prie Kačergiškės bažnyčios, ir kituose kraštą puošiančiuose koplytstulpiuose. E. Pliaterytei skirta meistro skulptūra stovi prie šios moters vardu pavadintos mokyklos Vilniuje. Kapitonė nutapyta ir toje pat Daugėliškio seniūnijoje esančiame Šiūlėnų kultūros centre eksponuojamame T. Patiejūno paveiksle.

T. Patiejūno namuose nemažai jo tapytų moterų portretų – tarp jų ir istorinių asmenybių atvaizdai, ir šiaip vaizduotės nupieštų moterų veidai bei siluetai. Paveikslų vyras yra nutapęs gausybę, visų jo namų kambarių sienas puošia įvairiausi darbai.

Piešti vyras taip pat niekur nesimokė – meniška jo prigimtis pati vedžiojo ir mintis, ir ranką.

Dar mokykloje Teofilis išsiskyrė savo gražiais piešiniais. Tačiau likimas susiklostė taip, kad jam teko baigti mechanizatoriaus mokslus, traktorių vairuoti. Vėliau buvo išvykęs į Rusiją, bet vėl grįžo į gimtąjį kaimą. Įsidarbino Ignalinos kultūros namuose, vėliau buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, dar vėliau Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Senovinės bitininkystės muziejų ir dabar puošia jo kurtos skulptūros. Mena, jog vartų apipavidalinimą net kelis kartus teko iš naujo drožti – keitėsi muziejaus pavadinimai ir vis reikėdavo naujo užrašo.

O kiek iš viso yra išdrožęs suvenyrų, medalių, kryžių, rūpintojėlių, menininkas sako, jau nesuskaičiuojantis.

Už savo ilgametę veiklą T. Patiejūnas yra sukaupęs daugybę padėkos raštų. Jam buvo suteiktas kultūros žymūno vardas.

Su menininku supažindino gretimo Šiūlėnų kaimo bendruomenės pirmininkė, Ignalinos kultūros centro filialo vadovė Marijona Lukaševičienė. Ji kaip tik važiavo pasitarti su T. Patiejūnu dėl užsakymo – kasmetei šventei „Sugrįžkim ir pabūkim kartu“ reikalingų specialių medalių sukūrimo.

Ignalinos rajono Šiūlėnų kaimo bendruomenė puoselėja gražią tradiciją – palydėdami išeinančius metus surengia iškilmingą šventę, kurioje pagerbia ir pasveikina vyriausius gyventojus.

Į šventę sukviečiami visi tais metais garbingo jubiliejaus sulaukusieji – nuo 75 metų. T. Patiejūnas juokiasi, kad šiemet teks ir sau pačiam medalį drožti. Jis tarp bene dešimties šių metų garbiausių sukaktuvininkų. „Pačiam ką nors kita sugalvosim“, – tikina centro vadovė.

Ji sako, kad žmonės, kuriuos šiemet sveikins – ir 75, ir 80, ir dar daugiau metų sulaukę, stengiasi ligoms ir amžiaus naštai nepasiduoti. Štai su 85 metų sukaktimi sveikinama Lionė Malinauskienė net eilėraščius kuria.

Šventės sumanytoja, kaimo bendruomenės pirmininkė M. Lukaševičienė siekia, kad šventė būtų linksma, nuoširdi, įsimintina.

Praėjusių metų pabaigoje taip pat vyko toks renginys. Vyriausia pasveikinta buvo 95-ąjį gimtadienį atšventusi Zofija Gaidelienė, jauniausi – net penki 75-erių sulaukusieji. Sukaktuvininkams buvo įteikta dovanų, gėlių ir T. Patiejūno išdrožti medaliai.

Šiemet jis vėl sėdo jubiliejinių medalių drožti. Šventė įvyks gruodžio pabaigoje.

Kaip sako M. Lukaševičienė, laiko ratas greitai sukasi, todėl labai svarbu laiku pasakyti gerą žodį, parodyti pagarbą ir padėkoti ilgus metus šiame krašte gyvenusiems, dirbusiems, vaikus ir anūkus užauginusiems žmonėms.

Prie Kačergiškės bažnyčios – Teofilio Patiejūno kūrinys. V. Bulaičio nuotr.

Prie Kačergiškės bažnyčios – Teofilio Patiejūno kūrinys. V. Bulaičio nuotr.

Ir pirštinių, ir kojinių

Šiūlėniškei Aldonai Kurkencienei iki tokios garbingos progos, solidaus jubiliejaus, dar toli – šiemet ji tik 55 metų sukaktį mini. Tad ir jėgų gausybei kūrybinių sumanymų įgyvendinti ji dar turi į valias.

A. Kurkencienė apgailestauja, kad jos mama Apolionija Braziulienė, nepaprastai darbšti ir kūrybinga moteris, nebesulaukė tokių gražių vyresniems žmonėms pagerbti skirtų švenčių. Ji išėjo nė 75 metų nesulaukusi. O ši šešis vaikus užauginusi moteris tikrai buvo verta ypatingos pagarbos ir dėmesio.

Dukra prisimena, kad mama ką paimdavo į rankas, tą padarydavo. Ir su viskuo puikiai susidorodavo, nors dabar tokia darbų gausa daugeliui gali atrodyti nepakeliama. Be gausybės ūkio darbų, A. Braziulienė garsėjo rankdarbiais, buvo puiki siuvėja, mezgėja.

Jau ir sunkiai sirgdama, nesėdėjo rankų sudėjusi. „Po mamos mirties radome spintoje paliktą didžiulį kūgį jos primegztų raštuotų pirštinių. Visus namuose buvusius siūlus sumezgė iki paskutinio ir saviesiems paliko gražių pirštinių ne vienai žiemai“, – pasakoja dukra.

Mezgimas ir jai nesvetimas užsiėmimas. Nuo seno Lietuvoje, o ypač tame avininkyste garsėjusiame krašte, megzti mokėjo kiekviena moteris. Visi namiškiai buvo jų rankų darbo kojinėmis bei pirštinėmis aprūpinti.

Pateikiama informacija, kad prie Nemuno ir Neries, Ventos ir Švenčionėlių, Baltijos jūros mezgimas buvo žinomas senų senovėje. Apie tai byloja archeologiniai radiniai, tarp jų megztų daiktų fragmentai, beveik sveika moteriška kepuraitė, kuriai keli tūkstančiai metų.

Būdavo mezgama kauliniais, mediniais, vėliau metaliniais virbalais. Sakoma, kad pirmiausia pradėtos megzti juostos, kuriomis būdavo apvyniojamos kojos. Vėliau atsirado kojinės ir pirštinės, o dar vėliau moterys išmoko megzti liemenes, megztinius, riešines, kepuraites.

Pati Aldona, kaip ir jos šviesaus atminimo mama, rankdarbių mėgėja. Ji kuria papuošalus, kitus darbelius iš vilnos, mezga. A. Kurkencienės kojinės eksponuotos ne vienoje parodoje – moteris mezga tradicines, tokias, kokias senelės ir prosenelės megzdavo, dideles ir mažas kojines įvairiais raštais margina.

Kartu su to paties kaimo gyventoja Magda Švolka dalyvavo neišnešiotiems kūdikiams skirtoje akcijoje. Kai Lietuvos moterys buvo pakviestos šiems mažyliams primegzti kojinyčių, moterys su užsidegimu ėmėsi darbo, iš minkštų, spalvotų siūlų numezgė po kelias dešimtis mielo, šilto apavo mažyliams. O mažas kojinaites, sako, sunkiau negu dideles megzti, reikia daugiau atidumo ir kruopštumo.

Štai kokius moliūgus augina šiūlėniškė Aldona Kurkencienė. Asm. albumo nuotr.

Štai kokius moliūgus augina šiūlėniškė Aldona Kurkencienė. Asm. albumo nuotr.

Moliūgų derlius

A. Kurkencienė visoje apylinkėje garsėja ir kaip pati šauniausia moliūgų augintoja. Moteris pasakoja, kad šiemet šios daržovės neužderėjo – joms buvo per šalta. Sako, jog per ilgus moliūgų auginimo patirties metus tik antrą kartą derliumi teko nusivilti.

O šiaip niekur kitur tokie įspūdingi moliūgai kaip pas Aldoną neužauga. Ji ir sėklomis su visais dalijasi, ir patarimų negaili, bet niekas jos aplenkti negali. 10 arų plote auginami moliūgai augintojai patinka ir spalva, ir išvaizda, ir neįtikėtinomis galimybės. Kokių tik tų moliūgų nebūna! Be to, ši daržovė yra skani ir sveika.

Moteris ieško vis naujų įdomesnių veislių, perka sėklas kada kur kokių pamato. Moliūgų auginimą ji vadina antruoju savo pomėgiu – po rankdarbių. O šiaip ūkio darbų ir taip į valias – tik sukis.

A. Kurkencienė, kaip ir kiti to krašto gyventojai, apgailestauja, kad jiems jau seniai uždrausta auginti kiaules – dėl gresiančio kiaulių maro. Manoma, kad jų gyvenamoji zona labai pavojinga. Gyventojai šio gyvuliuko labai pasigenda.

Ūkiuose liko tik karvutės, avys, paukščiai. Didelė dalis milžiniško A. Kurkencienės moliūgų derliaus jiems ir atitenka. Viskas, kas lieka didžiulius moliūgus išdovanojus, mugėse pardavus ar šeimos maistui palikus.

M. Lukaševičienė pasakoja, kad Aldonos virta moliūgiene gardžiuojasi ne tik jos šeimos nariai. Ja per šventes vaišinami visi bendruomenės nariai, svečiai.

Šeimininkė sako, kad verdant šią gardžią tirštą sriubą būtinai dar reikia kiaulės kauliukų, žirnių ir svogūnų. Kubeliais supjaustyto moliūgo gabalėliai į puodą dedami, kai mėsa ir žirniai jau būna beveik išvirę. Kai ir moliūgas sukrenta, viskas, išgraibius kauliukus, sutrinama trintuvu. O kad skaniau būtų, tiekiant sriubą į lėkštę įmetama pakepintų džiovinto batono kubelių.

Visi paragavusieji tos sriubos ją giria. Kartais Aldona moliūgienę verda ne su žirniais, o su pačios užaugintais žaliaisiais žirneliais. Tik tuomet tų žirnelių netrina – išverda atskirai ir sudeda į trintą sriubą, kad matytųsi ir patiekalą puoštų.

O dar saviškiams ar svečiams šeimininkė siūlo tokios mišrainės: patarkuoja obuolio, moliūgo ir morkos. Į šią masę visiškai nieko daugiau neprideda, tik šiuos tris ingredientus išmaišo ir patiekia. Kerta visi pasigardžiuodami – skanu ir sveika.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų