Gyventojus prarandančių kaimų pavadinimai – ne tik gražūs, įdomūs, bet ir labai iškalbingi, pasakojantys vietovės istoriją. M. Garucko nuotr.

Protėviai prabyla vietų vardais

Protėviai prabyla vietų vardais

Per sovietmetį Lietuvoje sunaikinta daugiau kaip keturi tūkstančiai istorinių, senų vietovardžių, kai kurie jų buvę net senesni negu rašytiniai šaltiniai. 2019-ieji paskelbti Vietovardžių metais ir galbūt tai bent iš dalies sustabdys tą nepaliaujamą nykimą.

 

Lietuva pradeda gręžtis į savo esmę – gausėja besidominčiųjų praeities įvykiais, reiškiniais, tradicijomis, norinčiųjų suvokti, kokie mes iš tikrųjų buvome prieš šimtą, tūkstantį ar dar daugiau metų, kaip gyvenome, ką veikėme. Iš kur atėjome.

Juk ir tada, ir dabar visi vaikščiojome ta pačia žeme – prie tų pačių upių, kalvų ir slėnių, tose pačiose vietovėse. Kai kurių jų net pavadinimai per šimtmečius nepakito – kokie buvo paminėti seniausiuose istoriniuose šaltiniuose, tokie tebelikę ir dabar.

„Kiekvienas vietovardis yra tarsi praeities kartų laiškas, kurį dabarties žmonėms reikėtų išmokti perskaityti ir išsaugoti ateinančioms kartoms“, – įsitikinusi Vilniaus universiteto Geografijos ir kraštotvarkos katedros docentė, mokslų daktarė Filomena Kavoliutė.

Deja, ne visus tuos laiškus mums jau lemta perskaityti – nuo Lietuvos žemės sovietmečiu nubraukta tūkstančiai istorinių vietovardžių, stebima ir tolesnė jų nykimo tendencija. Ir nepriklausomoje Lietuvoje nyksta istoriniai mūsų kaimų vardai.

Per sovietmetį Lietuvoje sunaikinta daugiau kaip keturi tūkstančiai istorinių, senų vietovardžių, kai kurių buvusių net senesnių negu rašytiniai šaltiniai. Tų vardų ir dabar dar gali būti sumažinta.

Buvęs 25 tūkstančių Lietuvos kaimų pavadinimų sąrašas gerokai sutrumpėjęs. Taip elgiantis, pasak mokslininkės, savo tautai, savo kultūrai patys tampame priešais.

Vietovardžių metai

F. Kavoliutė džiaugiasi, kad į vietovardžių išsaugojimą pradėti žiūrėti atsakingiau, atidžiau.

2019-uosius Seimas paskelbė Vietovardžių metais ir tai gali bent iš dalies sustabdyti nepaliaujamą jų nykimą. Tikimasi ne tik atkreipti visuomenės dėmesį į nykstančius vietovardžius, tačiau, išnaudojant nematerialiosios etninės kultūros lobius, ugdyti ir stiprinti pilietiškumą.

Ne kartą buvo primenama, jog senieji vietovardžiai yra Lietuvos kultūros, istorijos ir kalbos vertybė, kurios išsaugojimu privalo rūpintis valstybė, jos piliečiai.

Kaip teigia mokslininkai, senuosiuose kaimų ir vienkiemių pavadinimuose glūdi etnologinė, lingvistinė, paleogeografinė, istorinė, kultūrinė ir kita svarbi informacija, saugotina kaip Lietuvos ir pasaulio kultūros palikimo dalis.

F. Kavoliutė tikisi, jog pagaliau nuo kalbų, pažadų bus prieita prie konkrečių darbų. Susipažinusi su Vyriausybės programa, skirta Vietovardžių metams, ji pastebėjusi daug gražių, svarbių dalykų. Jeigu sumanymai bus įgyvendinti – nauda neabejotina.

Vis dėlto, kaip mano mokslininkė, tokios vertybės išsaugojimas didžiąja dalimi priklauso nuo mūsų pačių – ne tik nuo valdžios priimamų sprendimų. Ką žmonės jaučia, kaip jie supranta, kaip elgiasi, taip vertybes atmintis ir išsaugoja.

Jeigu kiekvienas pasidomės ir sužinos, kaip vadinosi vietovė, kur gimė, augo jo tėvai, seneliai, aiškinsis, kas iš buvusių pavadinimų išliko, kas jau nebeminima, ir visa tai pasakos savo vaikams, anūkams – tautos atmintis bus gyva. Svarbu gimtąjį kraštą matyti ne tik pro automobilio langą – žygiai pėsčiomis, dviračiais, aplankant svarbias giminės vietas, taip pat labai daug duoda.

Lietuvos geografų draugija šiemet numačiusi ne vieną žygį į nykstančius, įdomiai vadinamus kaimus. Numatyti net keli tokie maršrutai.

O šiuo metu rūpinamasi Lietuvos geografų draugijos narės dr. F. Kavoliutės knygos ,,Žemė prašo nepamiršti vardų. Mūsų mirusių kaimų knyga“ išleidimu. 2019-aisiais tai turėtų būti svarbus leidinys.

Daug darbo įdėjusi šiai knygai sudaryti, mokslininkė viliasi, kad ir daugiau žmonių prisidės prie senųjų kaimų pavadinimų išsaugojimo.

Bevardės stotelės

Ar atkreipėte dėmesį, kad kaimų autobusų stotelių lentelėse neberašomi vietovės pavadinimai – tik maršrutų kryptys ir išvykimo valandos? Kaimo pavadinimo nėra.

Kiekviena miesto maršrutinio autobuso stotelė įvardyta, ant lentelės užrašyta – Parko g., Ligoninė, Tiltas ar pan. O rajonų keliuose stotelės bevardės.

Kaimų, miestelių pavadinimai rašomi tik ant jų ribas žyminčių ar kryptį nurodančių ženklų. O kažkam, matyt, pasirodė, kad dar ir ant autobuso stotelės lentelės kaimo pavadinimą užrašyti būtų jau per daug.

F. Kavoliutė sako, jog Lietuvos geografų draugija ketina kreiptis į visas rajonų savivaldybes ir paprašyti ištaisyti klaidą. Tegul grįžta kiekvieno autobusais pasiekiamo kaimo vardas bent jau į tas lentelės. Kad ir saviesiems malonu būtų, ir pravažiuojantieji galėtų perskaityti, sužinoti, kokia čia vietovė.

Visą Lietuvą išvažinėjusi geografė atrado vos keletą stotelių ženklų su kaimų pavadinimais. Keliaudama gražiuoju Panemunės maršrutu, pro daugybę kaimų ir miestelių, rado tik vienintelę autobusų stotelę – Veliuonos, kur buvo užrašytas pavadinimas.

„Visur kitur jausmas kaip bežadėje stepėje – jokių pavadinimų“, – stebisi geografė.

Vilniaus universiteto docentei Filomenai Kavoliutei Lietuvos kaimai pažįstami ne tik iš pavadinimų – daugelį ji ir aplankė.

Šimtai nuėjusių užmarštin

Besidomintiesiems senaisiais kaimų pavadinimais F. Kavoliutė siūlo susirasti bibliotekose ir atsiversti 1959 metų administracinio suskirstymo žinyną – ten tikri lobiai, surašyti visi senieji Lietuvos kaimai.

Per tuos permainų metus Panevėžio rajonas prarado apie 150 senųjų vietovardžių – ištuštėję, sunykę kaimai buvo prijungti prie kitų, gretimų, ir pavadinti jų vardais. Taip išnyko ir su dvarais siejami kaimai.

Pavyzdžiui, Bistrampolio – prie Bistramų dvaro buvęs kaimas 1968 metais buvo panaikintas, o vietovė prijungta prie Kučių kaimo. Gal Bistrampolio pavadinimo dabar niekas nė nebūtų prisiminęs bei minėjęs, jeigu ne atgaivintas, naujam gyvenimui prikeltas dvaras.

Yra ir daugiau taip dingusių kaimų – pavyzdžiui, Eidrigiškiai, prijungti prie Nevėžninkų.

Kaip sakė žymus geografas Stanislovas Tarvydas, kalbininkui, istorikui, geografui vietovardžiai yra tarsi hieroglifai, iš kurių išskaitoma krašto ir tautos praeitis.

Užtat labai svarbu tuos pavadinimus išsaugoti. Specialistai imasi įvairių priemonių ne vienerius metus – organizuojami renginiai, susitikimai, skaitomos paskaitas, rengiamos diskusijas.

Tai atrodo svarbu kalbos, istorijos, žemėtvarkos, žemės kadastro, savivaldybių, geografijos, žiniasklaidos, kultūros, mokslo institucijų, vietos bendruomenių ir visuomeninių organizacijų atstovams ir visiems besidomintiems etninės kultūros, kalbos, istorijos ir tautinės bei regioninės tapatybės puoselėjimu.

Patikima legenda

Vietovardžiai iš sąrašų buvo braukiami nelikus gyventojų – išnykusiam kaimui suteikiamas gretimo kaimo pavadinimas.

Tačiau, kaip sako F. Kavoliutė, nė vienas pavadinimas neturėtų išnykti. Juk vietovių vardai – tai ryšys su tėvų namais, tėviške, gimtine, tai tiltas, jungiantis su protėviais.

Net ir plikas laukas, kuriame kadaise būta tegul ir nedidelio kaimo, turėtų vadintis tuo pačiu istoriniu vardu. Galbūt ateis laikas, kai į tą pačią vietą žmonės sugrįš – kodėl jų namai negali vadintis taip, kaip anksčiau vadinosi.

„Vietovardis yra kultūros paveldas, bet mes tarsi nežiūrime į jį kaip į paveldą“, – sako mokslininkė.

Iš Jurbarko rajono Eržvilko krašto kilusi F. Kavoliutė domėjosi ir savo gimtojo krašto kaimų pavadinimais. O Eržvilkas – ypatinga vietovė.

Legenda pasakoja, kad kartą kryžiuočiai puolę Eržvilko pilį ir užėmę. Tačiau žemaičiai sumanę ją gudrumu atsiimti. Apvilkę vieną žirgą vilko kailiais ir paleidę į besiganančią kryžiuočių arklių bandą. Arkliai, užuodę vilko kvapą, išsilakstę, o kryžiuočiams juos besivaikant, žemaičiai atsiėmė pilį. Taip vietovės vardas ir esąs nuo žodžių eržilas ir vilkas.

Kartą F. Kavoliutė su gimnazijos mokiniais surengė kelių dienų žygį legendai patikrinti.

Grupė kraštotyrininkų ėjo nuo Šventosios link Eržvilko – pagal aprašymus, buvo galima pasirinkti tris kelius.

Pasirodė, kad ir kuriuo eitum, vakare atsidursi ant kalno. Buvo visai nesunku įsivaizduoti, kaip lietuviai, pamatę ateinantį ir nakvynei besirengiantį priešą, griebiasi paskutinio šiaudo kaip nors jį sulaikyti ir spėti pasislėpti – išsigelbėti nuo vergijos ar mirties.

Išbaidyti žirgus – geras sprendimas, kol juos kryžiuočiai surinks, žmonės spės išsaugoti gyvybes. O kodėl nepabandžius baidyti vilko kvapu?

Saugo daug paslapčių

Krašto, vietovės pavadinime telpa labai daug. Ypač daug gali papasakoti kaimo pavadinimas. Kaip sako F. Kavoliutė, juk kaimas – žmonių bendruomenė. Nelikus kaimo ir net jo pavadinimo, tarsi išbraukiama visa protėvių bendruomenė, ištisos šeimos.

Mokslininkės teigimu, nors procesas ir nesustabdomas, būtina išsaugoti Lietuvos vietovardžius. Iki šiol, jeigu kaime nebelikdavo gyventojų, jis būdavo panaikinamas, o to nebeturėtų būti.

Susipažindami su senaisiais kaimų pavadinimais galime numanyti, kaip protėviai gyveno, ką matė, kaip suprato gamtą – kai kurių pavadinimų tikslumas tiesiog apstulbina.

Pavyzdžiui, kad ir Panevėžio rajone esanti Raguva – juk iš tiesų kaip taikliai apibūdintas abiejose Nevėžio pusėse išsidėstęs miestelis.

Arba Alytaus rajone esantys Raižiai. F. Kavoliutė pasakoja, kad važiuojant nuo Prienų į Aukštadvarį akivaizdžiai matosi tarsi suraižyta vietovė.

Kaimų pavadinimai apibūdindavo dirvožemį, augalus, kurie aplinkui augo, buvo susiejami su pro šalį tekančia upe, netoliese esančiomis kalvomis ar pelkėmis.

Dabar miesto gyventojai taip ryškiai nemato ar net nepastebi gamtos. Anuomet žmogus ir gamta buvo labai glaudžiai susiję – todėl tiksliais ir iškalbingais kaimų pavadinimais kartais negali atsistebėti.

Prakalbinti vietovę

Vietovardžiuose slypi ne tik gamta, bet ir reiškiniai bei įvykiai. Išgirdus kaimo pavadinimą gali kilti įvairių klausimų. Pavyzdžiui, jeigu Šaukotas, Šaukliai, Šaukava – tai kas ten ką šaukė? Budriai, Budrionys – kas budėjo, Sargėnai, Sarginė – ką saugojo?

Yra kaimų, kurių pavadinimas baigiasi taip, kaip mūsų Ramygalos. Po juos vasarą keliaus ir geografai, maršrutas numatytas nuo Betygalos iki Baisogalos. Ketinama aplankyti ir Butrimonis, Raižius, Eržvilką, kitas vietoves.

Kadaise kalbininkas Kazimieras Būga sakė: „Kiekvienas kalbos žodis, būdamas pirma gyvenusių žmonių kartos padaras, yra mums istorijos dokumentas.<…> Vietų vardais kalba pati žemė.“

Pavaikščiojus Panevėžio rajono keliais ir takais galima prakalbinti ir bandyti suprasti ne vieną vietovę. Juk įvairios versijos, ištisi pasakojimai gali gimti aplankius Sodelius ir Rūtakiemį, Apynojus ir Perekšlius, Žaliapurvius, Kumpius, Dobrovolę, Skatikus, Akmenius, Novogrudką, Vynelius ir daugelį kitų.

Panevėžio rajone yra per septynis šimtus kaimų, aštuoni miesteliai – Geležiai, Krekenava, Miežiškiai, Naujamiestis, Raguva, Smilgiai, Šilai, Vadokliai ir vienas miestas – Ramygala.

Mokslininkus stebina bevardės autobusų stotelės – kaimų pavadinimai ant jų seniai neberašomi.

Faktai

Panevėžio rajonas sudarytas 1950 metais iš buvusios Panevėžio apskrities apylinkių bei trijų Kupiškio apskrities apylinkių. 1959 metais rajonui perduota po vieną panaikintų Troškūnų bei Vabalninko rajonų apylinkes bei trys Joniškėlio rajono apylinkes. 1962 metais prie Panevėžio rajono prijungtas panaikintas Ramygalos rajonas ir dvi Radviliškio rajono apylinkės. Keturios apylinkės perduotos Kėdainių rajonui.

1995 metais įsteigta Panevėžio rajono savivaldybė, pavaldi Panevėžio apskričiai. 2008 m. Savivaldybės tarybos nutarimu pakeistos kai kurių seniūnijų ribos. 2009 metais rajone įsteigtos 65 seniūnaitijos. 2010 metais įkurta dar viena – Paįstrio seniūnija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų