Į misiją „pastebėk kuriantį“ įsitraukė ir mamos!

Į misiją „pastebėk kuriantį“ įsitraukė ir mamos!

Publikuojame pačios jauniausios mūsų projekto dalyvės Mingailės iš „Vyturio“ progimnazijos pasakaitę, kurioje smagiai išaiškinamos „laisvosios rinkos“ peripetijos.

Norime pasidžiaugti, kad pačią jauniausią kūrėją Mingailę – pastebėjo jos mama. Tikimės, jog ateityje tai išaugs į tikrą mamų judėjimą.

Mingailė Bartašiūtė (2 kl.)

Mama Aurelija svarsto: „…knygų originalai saugomi… Pasakos tikrai originalios, reikėtų „užpatentuot“, net gerb. V. V. Landsbergis tokių dar nesukūrė“.

PASAKOJIMAS APIE ŽVIRBLĮ IR JO ŽIRNIUS

Kartą gyveno žvirblis. Jis labai mėgo tupėti ant medžių šakų. Ėmė kartą ir atsitūpė medyje prie kelio. Tuo metu pro šalį važiavo sunkvežimis, pilnas žirnių. Važiuodamas jis labai kratėsi, tai tų žirnių pribarstė visas pakeles. Tada žvirblis ir galvoja: „Chmmm… gal man juos sulesti?“ Nusileido. Lesė lesė, kol prisisotino. Bet ant kelio dar liko gulėti vienas žirnis. Žvirblis jo jau nebenorėjo, tad čiupo snapeliu ir nusinešė į medį. Tupėjo tupėjo, snūduriavo tame medyje, kol užmiršo, kad snape žirnį laiko, ir prasižiojo. Iškrito žirnis, o žvirblis nuskrido. Po kelių dienų atskrido, žiūri – daigelis. Tada prisiminė, kad iš snapo žirnį išmetė. O saulė kepina… Žvirblis pamanė, kad reikėtų palaistyti vargšą. Susirado seną kibirėlį, nuskrido prie upės, pasėmė vandens ir paliejo daigelį. Kitą dieną padarė tą patį ir taip kasdien. Po kelių mėnesių žiūri – jau ankštys pilnos žirnių! Storos išaugo ankštys. Žvirblis svarsto: „Chmmm… gal man žirnius parduoti? Vis tiek jų visų nesulesiu.“ Pasidarė iškabą, prekystalį ir prisidėjo žirnių. Pirma žirniais susidomėjo laputaitė. Priėjo papūtusi uodegą ir klausia: „ Žvirbli, žvirbli, ką čia darai?“ „Negi nematai? Gi žirnius parduodu“, – atsako žvirblis. Lapė nusipirko keletą ankščių ir siūlo: „Gal abu pardavinėkim žirnius?“ Žvirblis sutinka: „Gerai, bet aš turiu trumpam išeiti.“ Taigi lapė pradėjo viena pardavinėti mūsų žvirblio žirnius. Atstraksėjo kiškis, nusipirko du gramus žirnių ir pasisiūlė lapei abiems pardavinėti žirnius. Lapė sutiko. Paskui atėjo vilkas ir meška. Ir jie atsisėdo už prekystalio. Staiga kur buvęs, kur nebuvęs atsirideno ežys. Supratęs, kas vyksta, labai supyko ir sušuko: „Ko čia visi prie žvirblio prekystalio susėdot? Neškit kailius iš šitos vietos!“ Žvėrys pabūgo ir pabėgo. Ežys pasaugojo prekystalį visą dieną, o kai grįžo žvirblis, viską jam papasakojo. Žvirblis supyko, bet kitą dieną atlėgo. Nuo tos dienos visi gyveno ilgai ir laimingai. Nuo tada visi prekiavo, kas kuo norėjo: lapė – gėlėmis, vilkas – riešutais, kiškis – morkomis, meška – avietėmis, ežys – obuoliais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų