Projektas praturtėjo nauja spalva

Projektas praturtėjo nauja spalva

Velžio gimnazija, prieš keletą metų pradėjusi dalyvauti mūsų projekte, kaskart nustebina jaunųjų kūrybos diapazonu. Šįkart mūsų projektas praturtėjo nauja spalva – teatro kritika. Aktuali Juozo Miltinio teatre įvykusio premjerinio spektaklio recenzija džiugina brandumu.

Gerda Žižiūnaitė (12kl.)

„Gerda yra eruditė, aistringa skaitytoja, nepripažįstanti kompromisų, kiekvienu klausimu turinti savo nuomonę, nebijanti diskutuoti, iš bendraamžių išsiskirianti savitu stiliumi, visapusiškai talentinga mergina: kuria muziką, rašo eiles, esė“, – rašo mokytoja Dalia Vizbarienė.

VELNIAS DETALĖSE

(A. Areimos spektaklio „Pabudimas“ (pagal A. Škėmos pjesę) recenzija)

Velnias detalėse – šia vokiečių idioma galima apibūdinti pagal A. Škėmos dramą „Pabudimas“ pastatytą režisieriaus A. Areimos spektaklį, kurio premjera balandžio 28 d. įvyko Juozo Miltinio dramos teatre. Detalių scenoje ir spektaklio kompozicijoje ne tiek ir daug, matyt, kad žiūrovui netektų per ilgai tų kipšų ieškoti, o radus juos, raudonuosius, galima būtų už uodegų pakabinti kaip Stalino portretą, kaip trofėjų. Tik nepamirškime, jog ir spektaklyje galioja nepalenkiami gyvenimo ironijos dėsniai – būtent pralaimėjusiems tenka pabusti, o laimėtojams senelis Maironis jau senų seniausiai įtaisęs milžinų kapus. Jie, kaip vaškinės figūros, kaip mažučiai dievai, jeigu kalbėtume spektaklio veikėjo kunigo Antano žodžiais. Be jų, tiesa, neliktų spektaklio draminės ašies, gėrio ir blogio kovos. Tad leiskime ir jiems žengti nors keletą žingsnių.

KAZYS. Mūsų gyvenime bus tik vienas svarbus momentas.

KUN. ANTANAS. Ten, už tų durų?

KAZYS. Ne, tie keli žingsniai.

KUN. ANTANAS. Ir jūs tikras, kad nebijosite?

KAZYS. Aš pasistengsiu.

TAS PRAKEIKTAS FUTBOLAS

Vyskupui sušvilpus švilpuku pareigingieji „Dievo tarnai“ ima spardyti kamuolį. Teatromanai netruks palyginti šią sceną Su E. Nekrošiaus spektaklio „Cinkas“ simbolinėmis futbolo varžybomis. „Ir vėl futbolas,“ – aiktels jie. Šita simbolika turi gilų sąryšį su žmogaus prigimtimi. Prigimtinį Kazio ir savęs panašumą Pijus vėliau kalbėdamasis su Kaziu išreiškia klausimu, kuo pastarasis skiriasi nuo jo, juk abu nori likti nugalėtojais. Šitas prigimtinis konkurencingumas pirmiausia žmogaus gyvenime ir pasireiškia žaidimo forma vaikystėje. Žaidimas taip pat yra pratybos prieš savarankišką gyvenimą. Tai pirmasis bandymas būti savarankiškam, priimti savo sprendimus. Žaidime galima prisiimti daugybę įvairių vaidmenų, vadovautis įvairiausiomis strategijomis. Tik štai spektaklyje vaizduojamame žaidime netrunkame išvysti patologiją – iš žaidėjų atimta bet kokia pasirinkimo laisvė, žaidžiama todėl, jog įsakyta švilpuko švilptelėjimu, žaidžiama nenoriai, judesiai sukaustyti. Štai ir iškiša ragus mūsiškis velnias – tai, kas, rodos, yra tik žaidimas, tampa tironija. Tikrovė apibarstoma cukraus pudra, už komunistinio rytojaus slepiasi supuvusi dabartis, už skambių komunistų manifestų – ketinimai pavergti. Blogio šaknys prasiskverbia iki individo lygmens, visiškai jį likviduodami. Išauginamas sovietinis žmogus, kuris neturi savo istorijos, savo šaknų, kuriomis remtųsi į vertybinę sistemą. Šitoks žmogus amžinai išlieka lyg neišnešiotas kūdikis, kuris negali išgyventi pats, tokiam pajacui visada reikalingas žmogus, kuris tampytų jo virvutes. Toks žmogus yra linkęs rinktis kraštutinumus, nes pilys, kurių mūrai aukščiausi, nuo kurių tribūnų skelbiamos prakilniausios prakalbos, atrodo saugiausios, bet kadangi minėtas „Homo sovieticus“ neturi istorinio ir vertybinio pamato, nėra kaip kitaip patikrinti pilies tvirtumą, kaip tiktai žvelgiant į išorę ir matuojant aukštį. Toks žmogus neturi asmeninės patirties, kuri liudija, kad pasaulio matai dvasiniame ir materialiniame lygmenyse nėra išsidėstę vienodai. Žaisti futbolą atsižvelgiant tik į vieną šių lygmenų yra įmanoma tol, kol taip žaisti sutaria visi žaidėjai. Bet vos atsiranda maištininkų, sistema griūna.

KAZYS

Spektaklio pagrindinis herojus – Kazys. Šio žmogaus sąmoningumas, priešinamas futbolo žaidėjams, yra jo pasmerkimas ir jo triumfas. Pasmerkimas, nes rizikuodamas Kazys žino, kiek daug jis rizikuoja. Triumfas, nes išsikeltas tikslas, kuris yra gimęs iš paties žmogaus, išjaustas, patirtas ir mylimas, tampa svarbesnis nei gyvybė. Žmogų, kuris nebijo mirties, valdyti pasidaro labai sunku, ypač tokiai sistemai, kurios pagrindinis ginklas yra teroras. Kazys – atsakomybės žmogus, jam reikia pasirinkti, o už pasirinkimus tenka mokėti. Tiek Kazys, tiek Pijus gyvena tame pačiame pasaulyje, Pijaus pasaulis, nors iš uždangstytas didingomis užsklandomis, iš esmės yra tas pats. Tai noras būti mylimam, noras gyventi, noras laimėti. Kazio pranašumas tas, jog šis žino, kad už viską teks galų gale sumokėti. Kazys netiki stabais, amžinai laimingo gyvenimo receptais. Tiesa, jog amžina laimė praranda savo ypatingumą, tą patvirtina akimirką sustabdęs J. V. Getės Faustas. Kazio požiūris į pasaulį yra harmoningas, priešingai nei Pijaus, kuris svyruoja tarp kraštutinumų. Tvirta žemė po kojomis suteikia jėgų ir ryžto.

„TIK MOTERIS“

Antano Škėmos tekste (spektaklyje ši frazė nepanaudota) galima perskaityti Kazio žodžius, kurie nuskamba šiek tiek „seksistiškai“ – Kazys teigia, jog Elena yra „tik moteris“, tad ji, žinoma, neprisidėjusi prie slaptos veiklos renkant ginklus. Spektaklio žodžiais, Elenai taikomas epitetas – „katinėlis rainas“. Jos vieta – virtuvėje, virti vyrams kavą. Tiesa, yra sakoma, jog moteris sukelia karus ir revoliucijas. To ryškiausias pavyzdys – Trojos karas. (Simboliška, jog Trojos kare moteriškumo simbolis yra moteris, kurios vardas – taip pat Elena). Panašiai ir čia, Elena tampa viena svariausių spektaklio ašių. J. V. Gėtė „Faustą“ baigia žodžiais:

Viskas, ką laikas išdildo,

simbolis vien;

visa, ko laukta kasdien,

čia išsipildo.

Gėrio pasiekto pilnumas

tildo geismus.

Amžinas moteriškumas

aukština mus.

Elenos moteriškumas yra tai, kas neliečiama, šventa. Kazys yra priverstas aukotis, nes turi pasirinkti vieną iš dviejų vertybių. Kazys pasirenka herojiškai – jis kovoja ne dėl savo ir Elenos likimo, bet dėl visos tautos ateities. Toks sprendimas yra racionalus ir vyriškas. Iš pradžių jis nesuprantamas Elenai. Jos moteriškumas, žemiškumas lemia tai, jog ši instinktyviai kovoja dėl savo ir mylimojo gyvybių. Kankinama Elena patiria „pabudimą“ – ji ima kovoti dėl to paties, dėl ko kovoja ir Kazys. Tas galutinis tikslas Elenai, be abejo, yra miglotas, apipintas galimų įsivaizdavimų, ką galėjo vyrai susėdę kalbėtis jųdviejų bute. Eleną stiprina meilė Kaziui, tikėjimas, jog kad ir koks tikslas būtų, tai jųdviejų su Kaziu bendras tikslas ir lemtis. Elena tiki, jog Kazys nusprendė teisingai, tiki bendru jų laimėjimu ir to jai pakanka. Kankinimus ji priima herojiškai, tai ją sulygina su Kaziu ir pasaulio harmonija, sudariusi tvirtą sąjungą tarp In ir Jang, vėl triumfuoja.

PABUDIMAS

Kaip jau minėta, komunizmo pilys aukštos ir didelės. Akylesnis žmogus nesunkiai gali pastebėti esminį aukštos ir didelės pilies privalumą – kada pilis pastatyta iš daug plytų ir akmenų, vieną jų pakeitus, nėra didelio skirtumo, esminis vaizdas tas pats. Šis privalumas pavirsta trūkumu žvelgiant iš žmogaus pozicijos, nes tas akmuo ar plyta komunizme ir yra žmogus, kaip darbo jėga. Vėlgi velnias detalėse kaišo savo velnišką uodegą tarp pilies mūrų. Pijaus pabudimas – suvokimas, koks jis vis dėlto menkas ir nereikalingas šitai sistemai. Suvokimas savo menkumo – savęs kūrimo pradžia. Tik tragizmas glūdi tame, jog spektaklis nenumaldomai artėja į pabaigą, Pijus leidžia paskutines gyvenimo minutes eksperimentuodamas ir keisdamas kabineto interjerą – į mus vietoj Stalino štai šypso popiežius, kurio paveikslas, kaip ir Stalino, Pijui taip pat nieko nereiškia. Ką tas popiežius galvoja, kaip jis jaučiasi – viskas užslėpta po pilių bokštais (Vatikane po paslapties šydu). Tad gal tikriausias momentas spektaklyje galėjo būti tas, kada Pijus pasižiūri į save veidrodyje ir paklausia Elenos, ar jis pasikeitė? Jam buvo įdomi vien Elenos nuomonė, bet jeigu būtų pats atidžiai į save pažiūrėjęs, ne Staliną, ne popiežių, bet save matęs kaip savo paties vedlį šiame gyvenime? Galbūt tada būtume turėję kitą istoriją? Žmogaus gyvenimo tragizmas juk ir slypi tame, jog tik mirtys ir kankinimai ar kitos ribinės situacijos mus taip giliai paveikia, tačiau spardydami kamuolį nesusimąstome, jog laikas sustoti, susimąstyti ir užkirsti kelią tragedijai, kol mūsų gyvenimo pilys nepradėjo griūti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų