Lino Žukausko nuotr.

Prišaukti sėkmei renkasi meilę

Prišaukti sėkmei renkasi meilę

Dirbti į Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatrą prieš ketverius metus atvykusi aktorė iš Vilniaus Justina Nemanytė sako iki šiol bandanti prisijaukinti miestą ir jo kiek įnoringą publiką.

 

Nemažai laiko praleidžianti Aukštaitijos sostinėje vilnietė aktorė Justina Nemanytė jau spėjo sukurti ne vieną įsimintiną vaidmenį.

Dėstytojų Vytauto ir Veltos Anužių kursą baigusi jauna aktorė gatvėje kartais pašaukiama Monikos vardu. Monika – televizijos seriale „Kam ta meilė?“ jos kuriamas personažas. Įnoringas, ryškus, charakteringas – artimas žmonėms.

Iš Vilniaus kilusi J. Nemanytė dažnai pastebi iš mažesnių miestų ar provincijos į sostinę atvykstančias merginas. Anot pašnekovės, kai kurios iš jų yra tikras jos kuriamo vaidmens atitikmuo.

Kai kurios merginos labai panašios į Moniką: svarbu gerai atrodyti, nuolat būti geros nuotaikos, viską žinoti“, – tvirtina Justina.

Vasaros meilės situacijų komedijoje vaidinanti aktorė mano, jog kiekvienas kuriamas personažas turi savaip kabinti, o tematika būti aštri, aktuali.

Myliu savo darbą, man patinka būti aktore. Tiek teatre, tiek kine galima atrasti vis naujų aktorinių potyrių, nors daug kas priklauso nuo scenarijaus, pjesės, režisieriaus matymo“, – atvirauja vilnietė.

Pabūti viskuo

Permąstydama Juozo Miltinio dramos teatre sukurtus vaidmenis, J. Nemanytė favoritu laiko Elenos personažą režisieriaus Artūro Areimos dramoje „Pabudimas“.

Yra aukštumų, kurių dar nepasiekiau. Norisi sulaužyti klišes, stereotipus. Vis labiau nugludinti savo vaidmenį. Premjera man nėra lūžio taškas, kiekvienas spektaklis yra vis kitoks: emocinis krūvis, filosofija, kurią perteiki žiūrovams“, – svarsto Justina.

J. Nemanytė mano, jog dar yra aukštumų, kurių ji nepasiekė, ir vidinių personažų, kurių dar nepažįsta.

Ji pamena dar studijų laikais išgirstą frazę, jog žmoguje yra visos įmanomos spalvos: vagies, prievartautojo, trapios moters ir kitos. Tik auklėjimas, kultūra, įskiepytos dogmos išugdo asmenybes taip, jog viena ar kita spalva prislopinama, o kita tampa ryški.

Kurdama vaidmenis, aktorė visuomet susidurianti su kuria nors tų užslėptų, jai svetimų, pusių.

Teatras išlaisvina, čia gali pabūti viskuo: vaiku, vagimi ar prostitute“, – sako J. Nemanytė.

Ji nuolat bando atrasti, kuo nagrinėjama tema pačiai artima, kaip gali atvesti į nuoširdų pokalbį su žiūrovu.

Ieškau priešingybių savo gyvenimui ir auginu save: bręstu, įgaunu patirties, plečiasi akiratis“, – sako J. Nemanytė.

Atgaiva – gamta ir muzika

J. Nemanytei prieš premjeros savaitę nesinori nė minutei nutolti nuo aktorių komandos, norisi nuolat būti kartu. Tačiau kitais atvejais ji griežta – pietų metu laiką skiria tik sau.

Ne visuomet, patikina Justina, pavyksta kontroliuoti ir laiku paleisti kuriamus personažus – jie visi sukasi pasąmonėje. Aktorė prisipažįsta, jog pasibaigus spektakliui porą valandų yra vaidmens ir savo pačios gyvenimo maišatyje. Dar didesniu iššūkiu tampa vienas po kito einantys spektakliai.

Pasitaiko, jog visu kūnu pradedi jausti – laikas pailsėti. Tuomet renkuosi kokį nors filmą, nešantį tam tikrą žinutę, filosofiją“, – sako Justina.

J. Nemanytė peržiūri ir lietuvių kurtus filmus, palaiko vietinių kūrėjų indėlį, kad ir koks jis bebūtų. Vis dėlto didžiausią atsipalaidavimą jai teikia multiplikaciniai filmai.

Atsigauna mano fantazija“, – šypteli aktorė.

Ieškodama poilsio ir ramybės, svajinga Justinos asmenybė atsisuka į gamtą. Kaip, sako ji, žmogus be gamtos?

Žvaigždės, juodosios skylės, kosmosas – bėgu kuo toliau nuo buities“, – šypsosi meniškos sielos mergina.

Vietoje nenustygstančios Justinos dar vienas išsigelbėjimas – muzika, kurios atitikmenų ieško ir savo vaidmenims. Ji kiekvieną personažą susieja su tam tikra muzika, o pati mėgsta klausytis klasikos.

Kokia natų seka būdinga jos pačios asmenybei, Justina dar nėra atradusi. Sako, linkstanti į deep house, techno stilius, nes kartais norisi ramybės, o kartais priešingai – pašėlusiai šokti.

Dar mane žavi prancūziška muzika. Nors šios kalbos nemoku, bet mane ji nuramina“, – pastebi J. Nemanytė.

Optimizmo genas

Nuo Justinos veido pokalbio metu retai dingsta šypsena, o ir ji pati prisipažįsta esanti užkietėjusi optimistė.

Visgi kartais norisi nuo visko pailsėti, tada ir sustiprėja mano melancholiškoji pusė, antrasis polius“, – šypteli aktorė.

Anot jos, kiekvienas žmogus, eidamas į viešumą, užsideda tam tikrą pozityvumo kaukę, o pats tikriausias būna tik savo namų prieglobstyje.

Vadovaujuosi filosofija, jog žmogų į priekį veda meilė, o ne pyktis ar pavydas“, – savo pakilią būseną paaiškina J. Nemanytė.

Aktorė juokiasi, jog gavusi tragišką, tamsiomis spalvomis persmelktą vaidmenį, visuomet trina rankomis: pakentėsim, padirbėsim – oi, bus gerai!

Anot jos, komedija tikrai nenusileidžia dramos žanrui, tačiau kol kas jis – nelengvai perkandamas.

Pravirkdyti tikriausiai galima ir detale, nes mes iš esmės mėgstame daugiau verkti nei juoktis. Man patinka absurdas, cinizmas, geras, tikras humoras. Toks, kuris sukelia juoką, jog net skauda“, – sako Justina.

Anot J. Nemanytės, aktoriaus karjerą pirmiausia turėtų rinktis tie, kurie turi ką pasakyti.

Reklamą iškeitė į vaidybą

Aktorystė nebuvo pirmasis J. Nemanytės pasirinkimas. Kadaise svajojo būti ir mokytoja, ir psichoterapeute, netgi skristi į kosmosą. Supratusi, jog tai padaryti nebus lengva, ieškojo kitų kelių.

Lankė dramos studiją, o kai atėjo laikas pasirinkti studijų kryptį, į Aido Giniočio kursą sako stojusi tiesiog iš polėkio.

Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas ir tapo tikru lūžiu. Mama skatino baigti aukštąjį mokslą – taip jaunoji Justina įstojo į reklamos vadybą.

Nors sekėsi puikiai, pajuto, jog toji sritis svetima.

Nereikia skubėti rinktis, kartais užtenka ramiai pasėdėti kambaryje ir susivokti, ko nori. O aš pajutau, kad nelimpa, nerezonuoja“, – sako J. Nemanytė.

Ir ji dar kartą išbandė sėkmę. Stojamųjų metu aktorei Eglei Gabrėnaitei paklausus, kodėl stoja į vaidybą, Justina sako supratusi, jog jai patinka kalbėtis be žodžių, o aktorius apdovanotas galimybe vienu metu užmegzti dialogą su keliais šimtais pašnekovų.

Pasakiau, kad jau žengdamas pirmuosius žingsnius į sceną visu kūnu imi gaudyti žiūrovo emociją, intuityviai su juo kalbėtis. Nepataikauji, tačiau bandai sukurti dialogą, cirkuliaciją“, – šypsosi aktorė.

Dabar ji drąsiai vardija aktorystės meno norinčio siekti žmogaus privalomąsias savybes. Anot jos, aktoriaus karjerą pirmiausia turėtų rinktis tie, kurie turi ką pasakyti. Reikia ne tik norėti kurti, bet gebėti kalbėtis, nuolat ką nors naujo atrasti, sužinoti.

Tiems, kurie jau paragavo sunkios ir sudėtingos aktoriaus duonos, anot J. Nemanytės, svarbiausia nepamiršti išlikti nuoširdžiai laisviems, drąsiems, motyvuotiems ir, svarbiausia, sąmoningiems.

Juk teatras kalba apie tai, kas vyksta – negalima niekuomet pamiršti, jog kalbi daugybei žmonių“, – sako ji.

Prieš lipant į sceną – savi ritualai

Pirmieji vilnietės meniniai pasirodymai buvo dar lankant darželį. Visus numerius atlikdavusi mamai – niekas aplink nerūpėdavo. Situacija nedaug pasikeitė ir dabar. Kai mama apsilanko spektakliuose, kuriuose vaidina Justina, dukra scenoje visą savo energiją skiria jai.

Pirmuoju rimtesniu išėjimu į sceną aktorė laiko Juozo Miltinio dramos teatre statytą spektaklį „Rūkas virš slėnių“. 2014-aisiais su „anužiukais“ atvykusi dirbti į teatrą, kartu su bendrakursiu Rolandu Normanu ji kūrė vieną pagrindinių vaidmenų.

Nors buvo labai daug jaudulio ir baimės, pasibaigus spektakliui apėmęs nuostabus jausmas. Ji pajuto pasididžiavimą, kad didelių pastangų rezultatas nenuvylė.

Teatro vairą perėmus Linui Zaikauskui, Justina ir visas „anužiukų“ kursas bendru sutarimu paliko teatrą. Sako, jog net ir pasikeitus vadovams dabar sugrįžusi jautė, jog teatras yra duobėje.

Baigusią magistro studijas aktorę grįžti į Panevėžį pakvietė režisierius Raimundas Banionis, naujam gyvenimui prikėlęs spektaklį ,,Rūkas virš slėnių“.

Tuo metu dar nebuvo aišku, kas taps naujaisiais teatro vadovais. Kai laimėjo Leonas Blėdis su Andriumi Jevsejevu, Justina nudžiugo.

Abu juos buvau sutikusi kitomis aplinkybėmis. Pagalvojau, jog turėtų būti įdomu“, – šypteli J. Nemanytė.

Visa galva jaunoji aktorė nėrė į darbus. Ir nors turi nemažą praktikos bagažą, o jos sąskaitoje jau ne vienas sukurtas vaidmuo, vilnietė prisipažįsta, jog kojos kiekvieną kartą vis dar dreba išeinant prieš žiūrovų teismą.

Jaučiuosi kaip prisigėrusi energinio gėrimo, nenustygstu vietoje, kelis kartus sutikrinu, ar visi daiktai vietoje“, – juokiasi Justina.

Kiekvienam kuriamam personažui ji taiko skirtingus atsipalaidavimo ritualus. Tačiau yra keli, kurie tinkami visais atvejais. Gerą valandą prieš pasirodymą aktorė išgeria stiprios kavos puodelį, padainuoja, kalba greitakalbes. Jeigu kūnas labai įsitempęs, padaro atsilenkimų ar atsispaudimų.

Visuomet meldžiuosi – kalbu savitą maldą. Manau, kad kosmoso jėgos padeda, sujungia su personažu. Kūryboje yra tam tikros metafizikos, ko negali paaiškinti. Jautiesi it apimtas transo“, – prisipažįsta J. Nemanytė.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų