Paskutinis šventiškas projekto akordas

Paskutinis šventiškas projekto akordas

Metų pabaigai skaitytojams siūlome ypatingą atlanką. Toks ir turėtų būti paskutinis šventiškas šio jaunųjų kūrėjų projekto 2018 metų akordas.

Dometa – penktokė iš „Vilties“ progimnazijos, mėgstanti dar ir iliustruoti savo eilėraštukus.
Būtent metų pabaigoje visada nustebindavo ir dabar išlaikė savo tradiciją K. Paltaroko gimnazijos jaunieji kūrėjai. Pristatome septintokės Ugnės Misevičiūtės ir ne pirmus metus dalyvaujančios mūsų projekte dvyliktokės Viltės Zaveckaitės poeziją.

Dometa Pauliukaitė (5 kl.)

Mama Vilma apie Dometą: „Nori suspėti viską: sportuoti, dainuoti, rašyti, groti. Energiją išlieja grodama būgnais, širdį atveria solo dainavimo pamokose, o rašo, kai nebegali ištylėti.“

Kalėdų slapukas

Kas tyliai sliūkina prie eglės

Ir deda dovanas vaikams?

Kas galėtų čia šnabždėtis

su elfukais ir dar elniais dideliais?

Kam kiekvienas šventą naktį

Paliekam vaišintis pienu ir sausainiu?

O atsikėlę Kalėdų rytą,

jau randam pilną maišą dovanų!

Dramblys

Stambus ir aukštas

tas mano gyvūnas.

Pilkas ir rudas

jo didelis kūnas.

Atlėpusios, didelės,

švelnios jo ausys

atstoja man pagalvę,

kur miegas skaniausias.

Bėda tik viena

kankina visus –

Kas bus, kai užaugs

Ir netilps į namus?

Ugnė Misevičiūtė (7 kl.)

Panevėžio Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokytoja Milda Rastenienė: „Ugnei kūryba – tai galimybė išsakyti savo jausmus, viltis, svajones, baimę ar pyktį. Eilėraštis prasideda nuo minties, frazės ar paprasčiausio jausmo.“

Kreipdamasi į skaitytojus, jaunoji poetė teigia, kad „…kiekvienas žodis, kurį perskaitysite, ne tik mano ir apie mane, jis taip pat ir Jūsų, apie Jus…“

***

Lašas po lašo

Lašas po lašo

Lašas po lašo

Krinta man į delnus

Švytėdami amžinybe

Ir sukurdami begalybę.

Jie laša

Man į delnus

Ir girdo boružes, gimusias iš saulės spindulių…

Gimusias gyventi.,

Gimusias kvėpuoti…

Boružes, kurios

Atnešė rytą į mūsų gyvenimus,

Ir lašas po lašo

Pripildė delnus…

***

Jaučiu, kaip virpi,

Tolimas tamsos atspindy,

Aš bijau tavęs,

O tu – manęs.

Bet nebijok,

Greitai mes vienas kitą prisijaukinsim

Ir būsim nakties vaikai,

Vieni miegančiame mieste.

Ir tuomet aš pamėginsiu

Paliesti tave…

Neišsigąsk!

Tik kartą

Ir labai atsargiai,

Lyg miegantį lobį…

Ir vieną akimirką

Viskas bus taip poetiška,

Kitą – išauš rytas…

***

Pasaulis auga,

O aš –

Vis tokia maža.

Todėl taip dažnai rašau apie save.

Vartoju žodį „aš“

Net dažniau, negu derėtų,

O juk galvot apie kitus reikėtų…

Tačiau atleiskit man,

Nes viskas, ką galiu jums duoti,

Tai vien tik aš,

Tai vien tik mano eilės gruodį,

Ir tik rasa nuo mano delno.

Nesitikėkite, prašau, jūs jokio pelno.

Nes nepelninga aš.

Ir viskas, kuo galiu apdovanoti,

Tai vien tik aš pati

Ir liūdnos eilės gruodį…

***

Reikia sustoti,

Sulėtinti tempą,

Nutildyti mintis,

Įkvėpti jausmams gyvybę,

Kad galėtum paliesti amžinybę,

Kad išgirstum begalybę

Ir pilnatvę…

Atsistoti atvira siela

Ir juoktis

Juoktis juoktis juoktis

Ir verkti laimingomis ašaromis.

Jausti šviesą

Ir pačiam būti šviesa…

***

Aš dėmėmis išmėčiau šį pasaulį,

Užauginau čia palmę

Ir kelias upes,

Paleidau paukštį pro vartus į saulę

Ir supyniau strazdui plunksnas į kasas.

Laikau apglėbus vakarą.

Skaičiuoju saujoj krintančias žvaigždes.

Ir kekėmis raškau aš pasakas

Nuo žydinčios apsnūdusios obels.

Esu aš tik akimirka pasauliui,

Tik lašas jūros vandeny,

Bet jei visi lašai nesvarbūs,

Tai argi jūra besvarbi?

***

Mano delnuose kapsi

Mėlynos žvaigždės,

Įkaitusios nuo kosmoso erdvės.

Jose matau kažką savo

Ir kažką svetimo.

Nelygu, kaip pažiūrėsi…

Aš matau jose Tave

Ir save,

Ir mus visus.

Jos kažkokios keistos

Lyg amžinybės,

Tačiau tokios trapios…

Ar privalo jos būti tokios trapios?

Kodėl negali kapsėti sau

Ilgai, tvirtai ir amžinai?

Taip, kad netektų susižeisti

Joms subyrėjus

Į šukes…

Viltė Zaveckaitė (12 kl.)

I

Pilnatis išvaikė kurmius
Baltosiomis lazdelėmis vedami
jie braidžiojo po naktį
Užlopyti, bejusliai

Pilnatis nubraižė nesikertančius kelius
Nesusidūrė su kolibriais, lėkusiais atbulomis
Prasilenkė su gegutėmis,
Pamiršusiomis lizdus

Pilnatis nugrimzdo.
Ir štai, instinktyviai
Panirome į dramblio kailį
Ir pribaigėme gulinčias skruzdes

II

Nustumi
Į aklinus tunelius
Suglamžytus
Įsčių vaisius

Ir jų sodininkes,
Atkąstas ir pamestas
į purvinus šulinius
Nugramzdini

Po tiltais
Tu brėži paraštes
Sučiupęs ranka aidus,
Tu patieki

Kodėl
tiek metų
tylėjo

III

Auginami dykumose

Jie laidojami pražydus

Į cinko karstus

Guldomos jų galvos

Jau trupina

Sotaus alkį

IV

Apsiausta rūko bastausi

Tarp berniukų, mėtančių kamuolį

Aklinos nakties gūdumoj

Voratinkliai parklupdo

Ir vis tiek,

Mana avis kažkur čia

V

Vyras iš penkto buto

Jaukino žalčius.

Prieš sugrįždamas namo,

Persirengdavo automobilyje.

Vyras iš penkto buto

Buvo glamonėjamas virvių.

Jis ardė bičių avilius

Ir laistė medų.

Vidurvasario rytą,

Kai varpų gaudesys

Užgimė jo ausyse,

Sirenų dainos nutilo.

VI

Kai varnai bučiuoja pečius

Ir pelenai glosto akis,

Jauniausioji duktė

Basomis kojomis,

Lydima jonvabalių liepsnų

Kyla ant taburetės

Paliesti dangų.

VII

Leisk sugerti šešėlius

Ir permirkti kaktusų miškuos.

Leisk išpurtyti kupranugario naštą

Ir išdžiovinti strazdo giesmę.

Leisk išlyginti pagalvėles, susiglamžyti

Ir įlįsti į stebuklingą ratą.

Mergaitė baksnoja kitapus stiklo.

Šiandien vilkės mūsų nepenės.

VIII

Pagal Yuri Eremin, Silver Print, 1920

Išgirsti žolės alsavimą

Ir pajusti virpantį orą.

Išleisti lokius pasiganyti

Ir liesti spurdančias viršūnes.

Klausyti nutrūkusių kasečių

Ir įsiurbti stirnos žvilgsnį.

Susistabdyti.

IX

Pagal Chris Steele-Perkins, Wolverhampton, 1970

Pentesilajos globotinės šokių aikštelėje

Pamiršta Orfėjo giesmę.

Prožektorių šviesos apnuogina

Kaminkrėčių pirštus.

Jos išspardo randus,

Ir įsisiuva gervių sparnus.

Strėlės jų nelies.

X

Pagyvenusi moteris,

Drabstanti paskui save duonos trupinius.

Rami avis, tylinti pjaunama.

Kojotams ji –

Dar viena išplaikstyta aguona.

XI

Eiti atbulomis.

Tik tiek užtenka, kad

Jaunasis Parsifalis

Perleistų kepurę su varpeliais.

XII

Dėl tavęs einu skęsti

Dvylikos aukurų dūmuose

Bet vis tiek,

Viduriuose įsitaisiusių

Vapsvų geluonys nenuraškyti.

XIII

Septynios plaukų garbanos

Krenta nuo tavo galvos.

Apkaltas vario mazgais

Netenki savitvardos.

Nutrūksta pančiai,

Sėlinančio liūto žingsniai

Persmelkia tave.

XIV

Išnešioti neadresuotus laiškus

Ir pasiųsti savų avių ganyt vilkus

Į vagonus sustumti nuščiuvusį orą

Ir sukarpyti baltinius

Sulesti spengiančią tylą.

XV

Lūpomis srūva deguonies gurkšnis.

Sučiaupiu jį tau.

Akiduobėse įsivėlę drugiai,

Reikalaujantys vis didesnės vatų dozės.

Lūpomis srūva deguonies gurkšnis.

Sučiaupi jį man.

XVI

Sesei

Basnirčia pasitinki

Ir batraiščius užriši.

Adatų kilpose sukinėjiesi

Ir kedrų vystoma leidiesi.

Driekiasi baltųjų povų plunksnos.

Jos kutena tave.

XVII

Dar kartą įsižnybiu,

Bet vardo savo neskaitau.

Perplėšiu rūbus,

Skutuosi galvą.

Sausomis akimis nuaudžiu

Išvirkščią megztinį.

Rauda Leukadės uola.

XVIII

Jų dešimt pagalvėlių

Remezų lizdus užkaišo.

Ir akacijų plantacijas kutena

Vos dešimt jų pagalvėlių.

Vis dešimt pagalvėlių jų,

Kai kupranugariai pravirksta,

Kairiaisiais skruostais srūva.

XIX

Dar nors dieną – šią dieną – turiu

Nutylėti apie jūrą, virtusią dykuma

Ir išsirauti iltinį dantį.

Turiu dar šią dieną

Popierinėms gėlėms numegzti,

Sužaisti šešėlių teatrą,

Vokams panardinti.

XX

Antilopės ragais apsistumdo,

Bizonai puola galynėtis,

Šikšnosparniai apsikandžioja.

Atsitraukia.

Nepasiveja.

Nepribaigia.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų