Amžino poilsio vietoje, aukštų medžių paunksmėje ilsisi tūkstančiai protėvių.

Prie žvakių – vėlyvo rudens liūdesys

Prie žvakių – vėlyvo rudens liūdesys

Pirmosios dvi lapkričio dienos nuo seno skirtos pagerbti ir prisiminti mirusiuosius.

„Tamsoje sukirbėjo kažkas – / paukštis, turbūt susivėlinęs. / Ar graudulys. Gal Dievo dvasia ar vėlė su visais atskubėjus į Vėlines“, – rašė Justinas Marcinkevičius viename savo eilėraščių.

Iš tikrųjų pirmosiomis lapkričio dienomis skubančiųjų prie artimųjų kapų gausu. Sakoma, kad tuo metu ir pačios vėlės aplanko žemę. Tik niekam su išėjusiaisiais susitikti dar neteko ir didžioji mirties paslaptis per tūkstantmečius lieka neatskleista. Aišku tik viena – mirtis yra tikra, amžina, neišvengiama.

„Su mirtimi reikia bendrauti santūriai, nedaryti iš jos kulto“, – mano etnologas Libertas Klimka.

Dabarties požiūris į atsisveikinimą, pagerbimą, į amžino poilsio vietą gerokai skiriasi nuo dar ne taip seniai vyravusio. Prieš šimtą ar net pusšimtį metų buvo kitokie ir laidojimo, ir mirusiųjų pagerbimo papročiai, ir net kapinės – ne tokios kaip šiandien.

Neseniai savo senelių – vienų Aukštaitijoje, kitų Žemaitijoje palaidotų, kapus lankęs L. Klimka teigia parsivežęs didelį širdies skausmą. Nors tą neigiamą tendenciją etnologas sako pastebėjęs ir anksčiau, ir visose aplankytose vietose.

„Kapinėse kertami medžiai. Vaizdas darosi nykus. Kapinės be medžių – didžiulis nuostolis kraštovaizdžiui. Lietuvio sąmonei toks poelgis turėtų būti visai nepriimtinas. Amžino poilsio vieta tampa tarsi klajoklių kapinės – be medžių“ , – „Sekundei“ teigė etnologas.

Jį stebina, kad baiminantis nukritusio lapo ar šakelės masiškai imamasi kirsti medžius kapinėse – vietoje, kurioje medis tiesiog būtinas. Lietuviai visada amžino poilsio atguldavo medžių paunksmėje.

O ir sielos į dausas, manyta, ne kaip kitaip, tik per medžius iškeliauja. Dabar joms gali tekti blaškytis plyname lauke.

Lapų auksu užklotas kapas gali visai kitaip atrodyti nei vos ne pincetu išravėtas ir išblizgintas.

Tokios pat nuomonės, matyt, buvo ir garsi žolininkė etnografė Eugenija Šimkūnaitė, ant savo kapo prašiusi pasodinti vyšnaitę. Taip ir buvo padaryta – medelis puikiai dera ir puošia kapą visais metų laikais ir žydėdamas, ir lapus barstydamas.

„Suvienodėjo dabar visos kapinės, nebėra regionų išskirtinumo, ypatingumo. Visur vienodi paminklai, plokštės, akmenys. Pasidavus madai, sukišami didžiuliai pinigai. Gal tikimasi, kad tūkstantį metų mirusieji bus prisimenami“, – svarsto mokslininkas.

Jis apgailestauja, kad negrįžtama prie medinės kryždirbystės – nacionalinio lietuvių pasididžiavimo. O kadaise kapinėse net kryžių forma atskiruose regionuose buvo skirtinga, pritaikyta prie peizažo.

Pavyzdžiui, kalvotoje Dzūkijoje vyravo labai aukšti, kaip išlakios pušys, iš tolo matomi kryžiai.

Žemaičių ąžuoliniai kryžiai – kresni, kuplūs, kaip ąžuolai ar skroblai.

Kaimo kapinaites buvo stengiamasi aptverti – būta nuostatos, kad reikia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį atskirti. Vartelius, kurie buvo būtini, žmonės išeidami iš kapinių atsisukdavo ir užkabindavo.

Aukštaitijos kapinėse – laibi akmenstulpiai, su kalvio kaltomis metalinėmis saulutėmis viršuje derinosi prie beržų, klevų. Dar prieš šimtą metų kiekvienas kraštas turėdavo savus akmenskaldžius, drožėjus tiems paminklams gaminti.

Anot etnologo, anksčiau niekas tiek dėmesio kapinėms neskirdavo, kas savaitę ar dvi jose nesilankydavo. Žinoma, būtinai per Vėlines, dar per Velykas nuvesdavo vaikus parodyti, kur seneliai ilsisi.

Paskui prasidėdavo darbymetis – nebuvo kada šakelių rankioti, gėlelių laistyti. Tiesiog pasodindavo ilgamečių augalų. Ir tikrai nereiškia, kad mirusiuosius pamiršdavo.

Kaimo kapinaites buvo stengiamasi aptverti – būta nuostatos, kad reikia gyvųjų ir mirusiųjų pasaulį atskirti. Vartelius, kurie buvo būtini, žmonės išeidami iš kapinių atsisukdavo ir užkabindavo.

Kaip teigia etnologijos specialistas, Vėlinės sutampa su gamtos virsmu, todėl turi tokias senas tradicijas.

„Gamta nuteikia prisiminti, kad viskas laikina šioje žemėje“, – sako L. Klimka.

Žvakučių liepsna

Kiek tūkstantmečių žmonija egzistuoja, tiek laiko yra ir kapinės.

Etnologas L. Klimka sako, kad mūsų krašte aptinkama net mezolito laikotarpio kapų, kai žmonės laidoti vieni šalia kitų. Pirmosios kapinės nuo vėlesnių skyrėsi tuo, kad buvo arti gyvenamųjų vietų. Vėliau jos tolo nuo namų, siekiant mirusiuosius atskirti nuo gyvųjų pasaulio.

Gentinio laikotarpio Lietuvoje kiekviena gentis kitaip laidojo savo mirusiuosius.

Anot L. Klimkos, Lietuvoje du kartus buvo įsivyravęs deginimo paprotys. Tūkstantis metų prieš Kristų mirusieji buvo guldomi ant laužų – gali būti, kad šis paprotys per Gintaro kelią atėjo iš Vidurio Europos. Vėliau žmonių sąmonėje veikiausiai susiformavo kitas vaizdinys ir mirusieji laidoti nedeginti.

Deginimo paprotys vėl atsigavo V amžiuje po Kristaus, bet tąkart tradicija atkeliavo iš Rytų.

„Tas paprotys pamažu ėjo per Lietuvą ir vėliausiai pasiekė pajūrį – X amžiuje. Tada visoje Lietuvoje liepsnojo mirusiųjų deginimo laužai – iki pat Lietuvos krikšto“, – pasakoja L. Klimka.

Paskutinis sudegintas Lietuvos didysis kunigaikštis buvo Kęstutis. 1382 metų rugpjūtį jis buvo klastingai suimtas ir įkalintas Krėvos pilyje, tą patį mėnesį toje pilyje jį pasmaugė Jogailos tarnai. Pagal pagoniškus papročius Kęstutis iškilmingai sudegintas Vilniuje.

Vytautas ir Jogaila jau buvo krikščionys ir laidoti pagal krikščioniškus papročius.

Kaip įžengus krikščionybei buvo laidoti paprasti žmonės, žinių nelabai yra. Pagonybei susidūrus su krikščionybe, tikėtina, atsirado kitoks laidojimo būdas, kai mirusieji deginti, o jų pelenai pilti į vandenį. „Labai sudėtinga spręsti, nes tai, kaip mes išreiškiame ryšį su mirusiaisiais, yra didžiausios dvasinio gyvenimo aukštumos“, – teigia L. Klimka.

Etnologo teigimu, laidojimo papročiai yra vieni konservatyviausių ir sunkiai pakeičiami, nes žmonės nori išlaikyti savo šeimos tradiciją. Todėl labai įdomu, kad Lietuvoje per laidotuves visais laikais buvo atliekamos vienokios ar kitokios apeigos su ugnimi. Net tuo metu, kai palaikai nedeginti, jie buvo pabarstomi anglimis iš apeiginio laužo.

„Todėl ir įsivyravo paprotys ant kapo uždegti žvakutę – tarsi sušildyti protėvių kaulelius gruodo kaustomoje žemėje“, – sako etnologas.

Libertas Klimka mano, kad iškirsti kapinių medžiai – didelis nuostolis kraštovaizdžiui.

Pastarasis paprotys Lietuvoje pradėjo plisti tik XIX amžiaus pabaigoje. Žinoma, kad

1880 metais Akmens kaime Varėnos rajone klebonas sumanė paminėti išėjusius anapus vietinius. Supylė simbolinį kapą, prismaigstė vaškinių žvakučių, jas uždegė, palaimino ir paprašė, kad žmonės jas išnešiotų ant artimųjų kapų – kad vėlėms būtų lengviau kelią namo surasti.

Etnologas priminė, kad lietuviai praeityje visada į kapus dėdavo įkapes – svarbiausius mirusiojo daiktus, ginklus, darbo įrankius, papuošalus. Lietuviai iš kitų tautų dar skyrėsi tuo, kad dažnai laidodavo ir žirgus. Aptinkami net atskiri žirgų kapinynai, yra ir bendrų su žmonėmis. Panevėžio rajone tokios kapinės aptiktos Krekenavos regioniniame parke. Barinės kapinynas – kultūros paminklas. Šiame kapinyne mirusieji laidoti X–XII amžiuje kartu su žirgų aukomis.

Aplankydavo visas kaimas

Palyginus senojo Lietuvos kaimo ir dabartines šarvojimo tradicijas matyti, kad ir jos pasikeitusios.

L. Klimka primena, kad dar ne taip tolimoje praeityje jokių šarvojimo salių nebūdavo – su mirusiaisiais būdavo atsisveikinama namuose. Palaikai juose būdavo laikomi tris dienas. Sakoma, kad tiek laiko mirusiojo dvasia būna šalia, nesitraukia toliau. Be to, reikia nepamiršti, kad tokių galimybių kaip dabar pranešti apie artimojo mirtį, taip pat greitai atvažiuoti nebūdavo.

Kol žinia visus pasiekdavo, kol į laidotuves žmonės arkliukais suvažiuodavo iš plačios apylinkės – užtrukdavo.

Kai velionis būdavo pašarvojamas, su juo atsisveikinti ateidavo visi kaimo gyventojai – nesvarbu, ar su kuriuo susipykęs buvo, ar nebendraudavo – visi ateidavo pareikšti pagarbos.

Svarbus buvo ir budėjimo paprotys. Naktimis velionio nepalikdavo vieno, žmonės būdavo, giedodavo prie jo, kai kur ir duonos atsinešdavo.

O štai išlydėjus mirusįjį nebuvo galima delsti, šarvojimo vieta būdavo skubiai išardoma. Karstas pro duris – ir jau viskas, kas susiję su šarvojimu, išnešama lauk. Vidurio Lietuvoje net tiltukus, per kuriuos pernešdavo karstą, skubiai išardydavo, kad vėlė negrįžtų.

Ir, žinoma, niekas nenešdavo glėbiais gėlių – šarvota, laidota be gėlių. Žvakė, kryželis, juoda šarvonė ir tiek. Vėliau, perėmus miesto tradicijas, pradėjo atsirasti gėlių žiedai, skardiniai vainikai ir kt.

Ant kapo daugiau gėlių sodinti pradėjo, kaip mano L. Klimka, kaimiečiams pradėjus persikelti gyventi į miestus. Daržo, darželio dažnai nebėra, o ir darbų mažiau, tad žmonės ir pradėjo gėles auginti, puoselėti jas ant artimųjų kapų.

Beje, anksčiau ant kapo sodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims – liepą ar ievą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios augmenijos nuo kapų negalima liesti.

Vėlinių metas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vedėja Lina Vilienė sako, kad lapkritis ne veltui vadinamas vėlių mėnesiu. Buvo tikima, kad nuo mirusiojo kūno atsiskyrusi vėlė gali bendrauti su gyvaisiais, juos lankyti. Vėlės lankosi savo gyventose vietose, o mėgstamiausias jų metas – vėlyvas ruduo. Žmonės panašūs į gamtą: gimsta, užauga, pasensta ir miršta, todėl prasminga, kad Vėlinės švenčiamos vėlų rudenį.

L.Vilienės teigimu, anksčiau žvakučių nedegindavo, o kapinėse ar namuose ruošė vaišes, kviesdavo į jas savo mirusiuosius. Paprotys valgyti prie kapų, palikti ant jų duonos, kiaušinių, laistyti kapus pienu, medumi, vynu labiausiai buvo paplitęs slavų, graikų, rumunų tautose. Toks paprotys buvo ir Lietuvoje.

Vėlinių dienas lydi ir įvairūs prietarai. Pavyzdžiui, kad tuo metu pavojinga vykti į kelionę arba net eiti naktį iš namų, ginti gyvulius ir naktį juos palikti lauke, nes numirusieji gali pakenkti.

Šeimininkės Vėlinių dieną išsikepdavo ragaišio bandelių ir išdalydavo po vieną vargšams. Tiems, kurie tą dieną visą laiką meldžiasi už mirusiuosius kapinėse ar prie bažnyčios durų.

Turtingesnieji pasamdydavo kokį pavargėlį giesmininką, kad pagiedotų prie nurodyto kapo mirusiojo atminimui.

Yra žinoma, kad Aukštaitijoje – apie Kupiškį, Panevėžį, Vėlinių išvakarėse laukdami mirusių artimųjų vėlių, žmonės paklodavo baltą ir minkštą patalą. Tuomet uždegdavo iš abiejų pagalvio pusių po vieną pašventintą žvakę ir klūpodavo, melsdavosi prie lovos. Jeigu subraškėdavo lubos ar grindys, reikšdavo, kad mirusieji apsilankė.

Faktai

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena. Ją į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo amžiaus pradžioje. Manyta taip: lapkričiu baigiasi bažnytiniai metai, o gal kokio šventojo vardas užmirštas, nepaminėtas maldoje?

O lapkričio 2-oji Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje.

Vėlinės krikščioniška švente tapo 998 metais, kai pirmą kartą buvo paaukotos šv. Mišios už visus mirusiuosius benediktinų vienuolyne Kliuni miestelyje, Prancūzijoje. Vienuoliai benediktinai ir į Lietuvą atnešė šią tradiciją. Tačiau čia jau būta vietinės rudeninių sambarių šventės, kurios esmė – padėka žemės dievybėms ir protėvių vėlėms už metų derlių.

Apie ją žinių paliko pirmieji Lietuvos istorikai. Tokia šventė būdinga žemdirbių tautoms ir yra kilusi iš agrarinės magijos tikėjimų. Kitados manyta, kad mirusiųjų vėlės globoja pasėlius, padeda išauginti derlių, taigi rugio grūdas sujungia darbu valstiečių kartas. Rudenį drauge su derliumi iš laukų sugrįžtančios ir vėlės. Jos turi būti deramai priimamos, sušildomos, pavaišinamos ir visokeriopai pagerbiamos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų