Tris vaikus auginanti šeima tarpusavyje kalbasi net trimis – lietuvių, prancūzų ir anglų – kalbomis. Asmeninio archyvo nuotr.

Prancūziškas gyvenimas su lietuvišku prieskoniu

Prancūziškas gyvenimas su lietuvišku prieskoniu

Prancūzijos šiaurinėje dalyje, Normandijoje gyvenanti iš Panevėžio kilusi 33-ejų Rūta Duval pripažįsta, jog niekad nebūtų pasirinkusi šios šalies, jeigu ne susiklosčiusios aplinkybės. Prieš penkerius metus apsigyvenusi į vakarus nuo Paryžiaus besidriekiančiame, nuolat lietaus merkiamame regione, ji, nepamiršdama lietuviškų šaknų, šypteli: „Ir Prancūzijoje gyventi galima!“

 Gyventi prancūzų ritmu

Baigusi mokyklą R. Duval ilgą laiką gyveno Vilniuje, bandė laimės ieškoti Norvegijoje, o prieš išvykdama į Prancūziją, metus nusprendė praleisti gimtajame Panevėžyje. Šis miestas, Rūtos akimis, puiki vieta ne tik kurti jaukius šeimos namus, bet ir auginti vaikus.

Vis dėlto trys R. Duval ir jos prancūzo vyro vaikai auga ne mieste prie Nevėžio, bet apsupti vaizdingų Prancūzijos besimainančių spalvų kalvų, žaliuojančių miškų, o jų jaukų namą kasryt apgaubia rūkas.

Rūta atvira: ši šalis tapo jos namais, nes taip buvo ir yra patogiausia visai jų gausiai šeimai. Dviejų kultūrų šeimoje daugiausia vyrauja prancūziškas gyvenimo būdas, tradicijos. Visi trys vaikai lanko prancūzišką mokyklą, jų draugai yra prancūzai ir visa aplinka, kaip sako Rūta, prancūziška. Toks gyvenimo būdas, anot buvusios panevėžietės, netrukdo būti lietuve.

„Gyvenimas būtų labai sudėtingas bandant gyventi Prancūzijoje pagal lietuviškas arba Lietuvoje pagal prancūziškas normas“, – įsitikinusi svečioje šalyje įsikūrusi Rūta.

Vaikai – mažieji poliglotai

Prieš išvykdama gyventi į Prancūziją, R. Duval šypteli daug apie šią šalį nežinojusi, nes paprasčiausiai neplanavo joje pasilikti. Tad ir susikurti išankstinio vaizdo nespėjo. O atvykusi dalį nugirstų mitų paneigė ir pati.

„Mitas, jog prancūzai nekalba jokiomis kitomis užsienio kalbomis, iš dalies pasitvirtino. Bet mes tikrai nevalgome sraigių ir varlių šlaunelių kasdien. Tai valgom tik tuomet, kai atvažiuoja svečių iš kitų šalių“, – šypteli Rūta.

Jos šeimoje stengiamasi puoselėti lietuvybę. Su savo trimis atžalomis R. Duval kalbanti tik lietuviškai.

Apsigyventi Prancūzijoje Rūta nė neketino, tačiau susiklosčius aplinkybėms, nesigaili kurianti gyvenimą Normandijoje. Asmeninio archyvo nuotr.

Kol kas Rūta nesistengia užversti vaikų sentimentaliais pasakojimais apie Lietuvą, neverčia mokytis skaityti ir rašyti lietuvių kalba. Nors abu vyresnieji yra imlūs mamos gimtajai kalbai, jiems neblogai pavyksta perskaityti įvairius tekstus.

„Po prancūzų kalbos skaityti lietuviškai yra labai paprasta“, – sako Rūta.

Kol mama su vaikais kalbasi sau brangia kalba, tėtis atžalas kalbina prancūziškai, o tarpusavyje pora bendrauja anglų kalba.

„Pokalbiai vakarieniaujant vyksta trimis kalbomis ir iš šono atrodo keistai. Bet mums patiems tai visiškai normalu, o vaikams, manau, didelė dovana dar mažiems jau mokėti net tris kalbas“, – svarsto meilės emigrantė.

Didžiuojasi kilme

R. Duval prisipažįsta, jog gimtinėje kartu su šeima apsilanko ganėtinai retai: kelionės į Lietuvą – brangios ir ilgai užtrunkančios. Kur kas paprasčiau pasikviesti brangius ir artimus žmones apsilankyti Normandijoje.

„Ten, kur mes gyvename, lietuvių visiškai nėra. Bet nei aš, nei vaikai neturime jokio poreikio ieškoti draugų tik dėl to, kad jie būtų lietuviai. Draugystei tautybė nesvarbi“, – įsitikinusi Rūta.

Ji ir pati nevaikšto visiems garsiai skelbdama apie savo lietuviškas šaknis, tačiau paklausta visada drąsiai atsako esanti lietuvė.

„Niekada niekada nesigėdiju ir tikrai didžiuojuosi savo kilme, juk tai – dalis manęs. Aš didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Lietuvoje ir mano kilmė tikrai sudaro dalį mano asmenybės. Būtų kvaila gėdytis savęs“, – patikina R. Duval.

Daugiau skirtumų nei panašumų

„Nors Prancūzija yra ta pati Europa, kultūriniai skirtumai didžiuliai“, – šypteli R. Duval.
Anot jos, apie tai, kuo skiriasi gyvenimas Prancūzijoje ir Lietuvoje, būtų galima parašyti ištisą knygą.

Tačiau bene vienas pirmųjų skirtumų, kritusių buvusiai panevėžietei į akis, – kritulių kiekis. Normandijoje lyja daug ir nuolat. Nors oras kartais iš tiesų ima slėgti, Rūta sako per penkerius metus jau įpratusi prie neišvengiamų gamtos pokštų – skirtingai nei Lietuvoje, lietaus sezono metu Prancūzijoje debesys telkiasi kur kas dažniau, nei pro juos pasirodo saulė.

Pro akis jaunai moteriai nepraslysta ir dideli atstumai šalies viduje bei viešojo transporto nebuvimas. Nors didžiuosiuose miestuose viešojo transporto sektorius išvystytas puikiai – gausu ne tik autobusų, bet ir metro, tramvajų – tačiau, kaip sako pašnekovė, derėtų atkreipti dėmesį į tai, jog didžiąją Prancūzijos dalį sudaro provincija.

„Viešojo transporto ten nėra, tad čia vairuoja dauguma. Visas keliones pas gydytoją ar į parduotuvę reikia kruopščiai planuoti“, – pasakoja Rūta.

Penkerius metus Prancūzijoje gyvenanti R. Duval nesunkiai priprato prie kitokios kultūros ir ritmo. Asmeninio archyvo nuotr.

Kitas akcentas, kuris, anot moters, būdingas ne tik Normandijos regionui, bet ir visai Prancūzijai, maisto kultūra. Maistas čia yra pagrindinė gyvybinė ašis, apie kurią sukasi visas prancūzų gyvenimas.

„Prancūzai valgo keturis kartus per dieną ir visada tuo pačiu metu. Valgo ilgai ir labai atsakingai renkasi, kas bus ant jų stalo“, – pažymėjo R. Duval.

Panevėžietė tik šypteli sakydama, jog lietuviams praleisti penkias valandas valgant savaitgalio pietus prilygsta tikrai nesuvokiamai katorgai, o štai prancūzams tai yra savaime suprantamas dalykas, tam tikras ritualas.

Sentimentais negyvena

Atvykusi gyventi į Prancūziją, Rūta turėjo iš dalies pakoreguoti savo dienos ritmą. Ilgus metus vienodą buvusį režimą pakeitė poreikis prisitaikyti prie vaikų mokyklos ritmo.

„Jis labai skiriasi nuo lietuviškojo. Vaikai mokyklą čia pradeda lankyti trejų metų ir joje praleidžia visą dieną iki 16.30 val.“, – pasakoja R. Duval.

Prancūzijoje kuriamu gyvenimu Rūta visiškai patenkinta – tik erzina nesibaigianti biurokratija ir dideli mokesčiai. Tačiau moteris renkasi gyventi ir džiaugtis šia diena, o ne ilgėtis to, kas buvo seniau.

„Pasirodysiu labai nesentimentali, bet nepasiilgstu nei lietuviško maisto, nei kažko kito. Gal tik kartais greito interneto ir visokių technologijų, nes Prancūzija technologijų srityje labai atsilikusi“, – sako R. Duval.

Anot jos, kasdienybę gerokai palengvintų vaikų mokykloje sukurtas elektroninis dienynas arba kokybiškai veikianti elektroninė bankininkystė. Tačiau į šiuos mažmožius Rūta numoja ranka: „Tai tik smulkmenos.“

Praėjus penkmečiui nuo apsigyvenimo svečioje šalyje, emigrantė dar negalvoja apie grįžimą į Lietuvą, nors tokios galimybės taip pat nedrįsta atmesti.

„Šiuo metu mūsų šeimos gyvenimas Lietuvoje neįmanomas dėl daugelio priežasčių. Darbai, mokykla, namai – būtų sudėtinga viską palikti čia. Taip pat nemanau, jog gyventi pasirinktume Panevėžį, greičiausiai tai būtų sostinė arba kaimo vietovė“, – svarsto Rūta.

Galerija

Komentarai

  • Sunku tai vertinti , tik aišku tai, kad Lietuvos tautos dukra užaugusi savo Tėvynėje ir išsimokslinusi čia – savo atžalų nepaliks savo TĖVYNĖJE….

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų