Prieš septyniasdešimt vienerius metus, 1948-ųjų gegužės 22-ąją, G. Bartulienė kartu su penkiais kitais šeimos vaikais ir tėvu susodinti į gyvulinį traukinio vagoną Subačiaus geležinkelio sotyje, iš kur dvi savaites buvo vežami į nežinią – atšiaurųjį Sibirą. M. Garucko nuotr.

Po tremties niekas nebegąsdina

Po tremties niekas nebegąsdina

Panevėžio rajone, atokiame Akmenių kaimo vienkiemyje gyvenanti 91-erių Genė Bartulienė nebijo nė į jos kiemą atsliūkinančių miško žvėrių, nė lengvo grobio ieškančių sukčių ar kitų nekviestų prašalaičių. Tačiau kas kartą krūpteli išgirdusi važiuojančio traukinio signalą.

Toks pat prieš septyniasdešimt vienerius metus ją, jauną merginą, išlydėjo į tolimą ir atšiaurų Sibirą.

Į G. Bartulienės jaukią sodybą vidury miškų ir laukų veda siauras keliukas nuo mažo Akmenių kaimelio, besiglaudžiančio pačiame Panevėžio rajono pakraštyje. Sunkiai radę tolimesnių kaimynų nurodytą vietą, „Sekundės“ žurnalistai įrieda į tvarkingą, preciziškai išpuoselėtą kiemą. Netikėtus svečius pasitinka ir pati šeimininkė.

Devintą dešimtį perkopusi Genutė ateina tiesiai iš savo daržo, kur nuo piktžolių baigė vaduoti pirmuosius būsimo derliaus daigelius.

„Trūksta lietaus, sausra, o dar kokia žemė Akmeniuose! Ne veltui tokį pavadinimą kaimas gavo“, – pakvietusi į namus kasdieniais rūpesčiais ima dalytis G. Bartulienė. Ir netikėtai priduria: „O štai Krasnajarsko krašte žemė labai derlinga.“

Daugiau apie šį tolimą Sibiro kraštą Akmenių gyventoja per visą pokalbį nebeištarė nė vieno gero žodžio, nors ten praleido daugiau nei dešimt metų.

Palydovai: panika, baimė ir nežinia

Birželio 14-ąją Lietuva mini Gedulo ir vilties dieną. Tačiau G. Bartulienei ši įsimintina diena gegužės 22-ąją. Lygiai prieš septyniasdešimt vienerius metus 1948-aisiais ji kartu su penkiais kitais šeimos vaikais ir tėvu susodinti į gyvulinį traukinio vagoną Subačiaus geležinkelio sotyje, iš kur dvi savaites buvo vežami į nežinią.

„Aš kilusi iš Naujųjų Pavašuokių, Anykščių rajone. Dabar ten tik miškas ir nebeatrasčiau net vietos, kur stovėjo tėvų namai. Augau ūkininkų šeimoje, turėjome daug žemės, todėl vieną dieną sulaukėm rusų kareivių. Dvidešimt šeimų iš mūsų krašto išvežė“, – pasakoja garbingo amžiaus sulaukusi moteris.

Nuo pirmųjų lietuvių tremčių tada buvo praėję septyneri metai ir Sibiras jau nebebuvo lygus mirčiai. Tačiau panika, baimė, nežinia, pasak pašnekovės, niekur nedingo iki paskutinių trėmimų.

„Laimė, leido kareiviai mums pasiimti reikalingiausių daiktų, dar pasiūlė pasiskersti paršą, kad mėsos turėtume. Bet žinojome, kad mėsa supus dar nė nepasiekus kelionės pabaigos. Turėjom rūkytų dešrų ir maišą maltų grūdų, paskui tuos miltus šutinom ir valgėm, – prisimena Akmenių gyventoja. – Iš namų visus suvežė į stotį, susodino į vagonus ir užkalė langus. Buvo trošku, vieni giedojo, kiti – raudojo, nežinojome, kur mus išleis, kas mūsų laukia. Iki šiol per širdį nueina, kai išgirstu traukinio signalą.“

Užmigdavo net eidama

Genė buvo vyriausias vaikas šeimoje. Tremties metu mergina skaičiavo dvidešimtuosius metus. Vos po savaitės tremtyje, be sunkių sąlygų Krasnojarske, ją užgulė dar nepažinta motinystės pareiga. Mirė sirgęs tėtis ir suaugusiai dukrai teko pasirūpinti mažaisiais. Mama šeimą paliko gimdydama jauniausią atžalą.

„Mūsų tėtis jau Lietuvoje sirgo, bet vis tiek važiavo kartu su vaikais į Sibirą, nors kareiviai leido jam pasilikti namie“, – pasakojo G. Bartulienė.

Naktį, lyjant išlaipinta Krasnojarsko krašte, vidury miškų, kurį laiką šeima glaudėsi apleistoje mokykloje, kur tokių pačių tremtinių knibždėte knibždėjo, naktimis jie miegojo susispaudę tarsi silkės statinėje. Netrukus šie Sibiro naujakuriai išskirstyti po barakus, kur jų laukė darbai.

„Mane įdarbino miške, kur buvo kertama mediena. Iki darbo vietos tekdavo eiti po 15 km, išeidavau anksti ryte ir net eidama kartais užmigdavau iš nuovargio. Jei pavykdavo, per pietus nusnūsdavau pasislėpusi krūme. Nedirbdavome tik sekmadieniais. Vasaros Sibire – karštos, bet trumpos, o žiemos – šaltos ir snieguotos iki pat gegužės. Į darbą brisdavome per giliausias pusnis. Buvo labai labai sunku, nežinau, kaip viską ištvėriau“, – atsidūsta G. Bartulienė.

Alino tremtinius ne tik darbas, bet ir nuolatinis alkis. Barako šeimininkai išeinantiems į darbą įduodavo 200 g. duonos davinį. Tačiau Genės namų kampelyje laukė nepilnamečiai broliai, kuriems taip pat reikėjo valgyti. Po pirmųjų metų Sibire pasisodino bulvių. Jų gavo parduotuvėje už kelių dešimčių kilometrų ir visus metus virdama bulves mergina laupė sudygusias akutes būsimam daržui.

„Bulvių daug nebuvo, bet jos užaugo didelės, taip ir gyvenom. O paskui jau buvo vis lengviau ir lengviau. Pripratome prie naujų sąlygų ir po Stalino mirties mums net jau ir užsidirbti leisdavo, auginom gyvulių. Bandėme kurtis ten, nes niekas mums net vilties nedavė, jog kada nors grįšim namo“,– pamena G. Bartulienė.

Tarsi atgal į tremtį

Ir štai 1957 metais tremtiniams nušvito viltis. Į Lietuvą grįžti pirmiausia leista nepilnamečiams, bet šie retai vieni išsiruošdavo į gimtinę – laukė vyresniųjų.

Genė į Lietuvą grįžo rudens pabaigoje, ir ne tik su broliais, bet ir vyru bei dvimete dukrele. Sibiro išbandymus atlaikiusios lietuvės meilės istorijos išpešti nepavyko, G. Bartulienė tik nusijuokė, kad tekėjo, nes pavargo sunkiai dirbti.

„Gal būčiau ir netekėjusi, bet jau nebegalėjau ištverti darbo. Po vestuvių leisdavo nebedirbti. Vieną dieną sulaukiau piršlių iš kito kaimo ir sutikau tekėti. Mano vyras – taip pat tremtinys, išvežtas iš šitos sodybos, kur dabar gyvenu. Po tremties čia mes ir grįžome“, – šypsosi pašnekovė.

Tačiau priešingai nei jaunieji vylėsi, jų Lietuvoje niekas išskėstomis rankomis nelaukė. Genės vyro gimtojoje sodyboje jau stovėjo kolūkio gyvulių ferma, o apgriuvusiuose ir apleistuose namuose gyveno šėrikė.

„Atrodė, kad grįžom atgal į tremtį – stogas sugriuvęs, krosnys subyrėjusios, langai supuvę, šalta, blakės“, – prisimena buvusi tremtinė.

Vietinis kaimo kolūkis augino veršingų karvių, kurių niekas nenorėjo žiūrėti. O G. Bartulienė tuoj pat sutiko imtis tokio darbo, nors kas dieną rankomis tekdavo kiekvieną jų pamelžti, pašerti. Jauna moteris ant savo pečių didžiausiomis talpomis vilko iš ganyklų pieną. O atlyginimą už tokį darbą gaudavo kartą per metus.

„Tikra vargo vakarienė, visą gyvenimą sunkiai dirbau. Jau aštuonerių metų karves melžiau. Po karvių fermos ėmiausi prižiūrėti kiaules ir taip iki pat pensijos“, – prisimena Akmenių gyventoja.

Lietuvoje jai gimė dar dvi atžalos. Vaikams reikėjo tėvų dėmesio. Tad ir dabar pensininkė stebisi, iš kur buvo tiek jėgų taip triūsti, o vakarais dar pasiimti kokį rankdarbį į rankas.

„Buvau labai gera verpėja, plonus siūlus verpdavau ir parduodavau, mėgdavau megzti, siūti. Ir kaip aš viską spėdavau, dabar nebesuprantu“, – nusišypso G. Bartulienė.

Sukčiams parodė duris

Dabar G. Bartulienė jau džiaugiasi užtarnautu poilsiu, padėti jai aptvarkyti sodybos atvažiuoja vaikai, o pati senolė laisvalaikį leidžia žiūrėdama televizorių, skaitydama laikraščius, knygas.

Besikalbant šeimininkė šoktelėjusi staiga nulekia į gretimą kambarį ir atneša nedidelę knygelę „Sibiras vaiko akimis“. Joje tremties prisiminimais dalijasi į sodybą gretimame Tiltagalių kaime atvažiuojanti panevėžietė Dainora Urbonienė.

„Gyvenimas nuo tremties metų Lietuvoje labai pasikeitė, dabar žmonės kitaip gyvena, visko turi, viskas pasiekiama – laisvė. Kiek pinigų aš perėjau: nuo rublių iki eurų“, – atsidūsta pro kambario langą į laukus žvelgdama Genė.

Dabar ji gyvena viena, mažai kur išeina, o šiomis dienomis laukia savo rinkimų apylinkės komisijos narių, kad galėtų atlikti pilietinę pareigą – balsuotų rinkimuose. Akmenių gyventoja svarsto, jog pasirinkimas nedidelis ir vis tiek kažkas užims vieną svarbiausių postų Lietuvoje. O jai bet kokiu atveju teks iki paskutinių dienų trepsėti savo mylimoje sodyboje.

Paklausta, ar nebaisu gyventi miškų ir laukų apsuptame kieme, šeimininkė tik nusijuokia: jei bijotų, tai ir negyventų. Ir ima pasakoti, kad pavojingų situacijų visgi teko čia patirti.

Prieš metus į senolės laidinį telefoną paskambinęs vyras pranešė, neva Genės dukra prekybos centre sužalojo vaiką. Šiam esą reikalinga brangi operacija ir močiutė turėtų rasti tam pinigų.

„Bet tu matai, kaip jie moka meistriškai dirbti. Juk daug kartų apie sukčius girdėjau, viską žinojau, net kaimynas tokiu būdu 500 eurų atidavė. Ir vis tiek įsileidau juos į savo namus“, – iki šiol savimi stebisi G. Bartulienė.

Dukra tą dieną, anot jos, telefonu motinai neatsiliepė, o sukčiai keletą valandų aukai suko galvą, kol ši patikėjo. Tačiau net ir prisistatę į jos namus, galiausiai vis tiek nieko nepešė.

„Žiūriu, ateina toks vaikėzas per laukus, mažesnis už mane. Aš jau pinigus spaudžiu rankose. Tik išėjusi į prieangį staiga susiprotėjau, ką darau. Juk niekas tokių reikalų pakiemiais netvarko. Tik apsukau tą sukčių ant kulno ir išvijau. Dukra apie įvykį pranešė policijai“, – laimingai pasibaigusį nuotykį prisiminė senolė.

Ir iš tiesų parako G. Bartulienei netrūksta. Paklausta, kur tokios sveikatos, šviesaus proto ir ilgaamžiškumo paslaptis, pašnekovė savo recepto neatskleidžia. Tik sunkiai atsidūsta, kad gyvenimas jos niekada nelepino, užtat Dievas davė gerą sveikatą viską ištverti.

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų