Juozas Kaminskas prie molberto Frankfurte, 1953 metais. PANEVĖŽIO MIESTO DAILĖS GALERIJOS FONDO nuotr.

Po laiko dulkėmis – menininko lemtis

Po laiko dulkėmis – menininko lemtis

Ne kiekvienas net kultūros istorija besidomintis panevėžietis galėtų tiksliai atsakyti į klausimą, kas buvo Juozas Kaminskas, kuo jis nusipelnė kraštui, ką nuveikė, sukūrė.

O juk šiemet kartu su Lietuvos šimtmečiu minime šio tapytojo, pedagogo, visuomenininko 120-ąją gimimo sukaktį.

Sugrįžusi atmintis

Laimė, laiko bei permainų dulkės neužklojo ir nuo nūdienos panevėžiečių galutinai nepaslėpė šio iškilaus menininko, kovotojo, kūrėjo vardo. Sovietmečiu tokių žmonių nė minėti nebuvo galima, tad net kelios kartos apie jį nieko nežinojo ir tik atkūrus Nepriklausomybę atmintis po kruopelytę sugrąžinta.

1898 metais Panevėžyje gimusiam J. Kaminskui lemtis buvo skyrusi 59 metus. Mirė jis 1957-aisiais toli nuo gimtojo krašto – Čikagoje.

Tokio palyginti neilgo gyvenimo kelyje būta daugybės įvykių, permainų, pasiekimų ir sukrėtimų. Su šio kūrėjo biografija susipažinusieji mano, kad net knygas apie jį būtų galima rašyti, filmus kurti. Juk J. Kaminską galime prisiminti ne tik kaip talentingą menininką. Jis – kovotojas už Lietuvos laisvę, buvęs Panevėžio srities apsaugos bataliono, kurį organizavo karininkas Jonas Variakojis, savanoris.

Su ketvirtuoju Lietuvos karaliaus Mindaugo pėstininkų pulku J. Kaminskas 1919 metais dalyvavo nepriklausomybės kovose prieš bolševikus Krekenavos–Dauguvos ruože. O paskui grįžo mokytis į gimnaziją, iš kurios buvo pasitraukęs per Pirmąjį pasaulinį karą.

Bet mokslai vėl buvo sutrukdyti. Lenkų kavaleristams prasiveržus beveik iki Panevėžio, 1920 metais J. Kaminskas dar sykį stojo į savanorių gretas. Tik nutilus mūšiams tęsė mokslus Panevėžio berniukų gimnazijoje ir ją  1922 metais baigė. Vėliau toje pačioje mokykloje jis ir dirbo.

Šioje bendroje Panevėžio mokytojų ir mokinių nuotraukoje – vinjetėje įamžintas ir Juozas Kaminskas. 1929 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Šioje bendroje Panevėžio mokytojų ir mokinių nuotraukoje – vinjetėje įamžintas ir Juozas Kaminskas. 1929 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Pačiu laiku

Plačiau apie J. Kaminską panevėžiečiai sužinojo prieš keletą metų Panevėžio miesto dailės galerijai surengus parodą „Juozas Kaminskas (1898-1957). Tapyba, grafika, fotografija“.

Tąsyk eksponuota daug menininko darbų, išleistas katalogas. Tuomet galerijai vadovavusi Jolanta Lebednykienė neslėpė džiaugsmo: nuo iškilios J. Kaminsko asmenybės užmaršties dulkės nuvalytos pačiu laiku.

„Kai menininko šeima kreipėsi į Dailės galeriją ir pasiūlė surengti jo kūrybos parodą, iš naujo atradome Juozą Kaminską – tapytoją, grafiką, fotografą“, – sakė šios parodos kuratorė.

Iš arčiau susipažinę su kraštiečiu, panevėžiečiai atrado sau įdomią, plačių pažiūrų asmenybę, aktyviai dalyvavusią visuomeninėje veikloje.

Menininkas buvo labai sportiškas, mėgo čiuožti, žaisti tenisą, domėjosi turizmu. Net automobilį buvo įsigijęs, o jų Panevėžyje tuo metu važinėjo vos keli.

Įdomu ir tai, jog būtent J. Kaminskas parašė pirmąjį lietuvišką fotografijos vadovėlį – knygelę, pavadintą „Fotografas-mėgėjas“.

1923-iųjų pradžioje pramokęs fotografuoti, ryškinti nuotraukas, knygoje su kitais dalijosi iš įvairių šaltinių surinktomis bei savo paties praktikoje pritaikytomis žiniomis.

Nors knygelė nedidelė, joje pateikiamos žinios pradedantiesiems buvo labai svarbios. Be tų žinių nė vienas fotografas mėgėjas negalėjo išsiversti.

Dovana Panevėžiui

Panevėžiečių susidomėjimo sulaukusioje parodoje buvo galima pamatyti J. Kaminsko tapybą, grafiką, fotografijas. Kartu eksponuoti ir menininko gauti Lietuvos valstybiniai apdovanojimai.

Vėliau J. Kaminsko kūrinius buvo galima apžiūrėti ir miesto Savivaldybės trečiame aukšte surengtoje parodoje.

Panevėžio dailės galerijos direktoriaus patarėja Diana Armonienė sako, kad šio autoriaus darbų dabar yra ir galerijos fonduose. Net trylika jo tapytų paveikslų Panevėžio miestui padovanojo dailininko dukra Vida Kaminskaitė-Brakauskas.

„Tėvelis tikrai būtų laimingas, kad po tiek klajonių, negandų dalis jo kūrinių grįžta į gimtąjį Panevėžį. Man tai yra džiaugsmas ir nusiraminimas, kad Juozo Kaminsko dalis bus Lietuvoje, jo gimtajame Panevėžyje. Tikiuosi, kad mano tėvo darbai praturtins Panevėžio miesto kultūrinį palikimą“, – taip buvo rašoma į Dailės galeriją iš Čikagos atskriejusiame V. Kaminskaitės-Brakauskas laiške.

Dailininkas peizažuose mėgo pabrėžti gamtos harmoniją (iš Panevėžio miesto dailės galerijos fondo).

Dailininkas peizažuose mėgo pabrėžti gamtos harmoniją (iš Panevėžio miesto dailės galerijos fondo).

Išbandymų metai

Nors plačioji visuomenė apie J. Kaminską sužinojo ne taip seniai, jo atminimas visada buvo saugomas dabartinės Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos – mokyklos, kurioje menininkas ir mokėsi, ir dirbo – muziejuje.

Iš šio muziejaus įkūrėjo šviesaus atminimo Vytauto Baliūno surinktos medžiagos galime sužinoti, jog tuometinėje Valstybinėje berniukų gimnazijoje J. Kaminskas piešimo mokytoju dirbo 1927–1932 ir 1942–1944 metais.

„Karo metų gimnazistai dar mena šį neeilinį mokytoją, kuris, Rytuose jau dundant besiartinančio fronto kanonadoms, 1944 metų birželio 1–15 dienomis surengė paskutinę Panevėžyje ir Lietuvoje savo kūrybos darbų parodą“. – rašė V. Baliūnas.

Žinoma, kad prasidėjus sovietinei okupacijai J. Kaminskas buvo kalintas Panevėžio ir Raseinių kalėjimuose. Išleistas į laisvę mokytojavo Panevėžyje.

Tad 1944 metais, kitos išeities neturėdamas, dailininkas su šeima pasitraukė į Vakarus, į Vokietiją. Žinoma, kad net sunkiomis pabėgėlių stovyklos Hanau sąlygomis jis sugebėjo nutapyti per tris šimtus paveikslų.

Vokietijoje J. Kaminskas gyveno iki 1956 metų ir tik tada su šeima išvyko į JAV. Tačiau vos po metų pakirstas ligos mirė ir buvo palaidotas Čikagos Šv. Kazimiero lietuvių kapinėse.

Menu reiškė tėvynės meilę ir grožį

Panevėžio dailės galerijos direktoriaus patarėja D. Armonienė sako, kad menininko kūrybinis palikimas labai įvairus: tapybos, grafikos darbai, iliustracijos knygoms, atvirukai, pašto ženklai, fotografijos. Akivaizdu, kad J. Kaminskui buvo įdomu save išbandyti daugelyje sričių.

Kartu su tapytoju Jonu Voicechavičiumi (Vaičiu) jis sukūrė Panevėžio gimnazistų vasaros uniformą, sėkmingai dalyvavo Lietuvos pašto ženklų, monetų projektų konkursuose. 1924 metais J. Kaminskas laimėjo 50 centų monetos, vėliau pašto ženklų, Žemės banko čekių ir kitus konkursus.

Jis piešė ir laikraščių, žurnalų vinjetes. Menininkas bendradarbiavo su leidiniais „Kultūra“, „Ateitis“, „Rytas“, „Ūkininkas“, „Žemaičių prietėlis“, jo darbų būta ir iki šių dienų leidžiamame „Panevėžio balse“.

J. Kaminskas taip pat spausdino savo straipsnius meno bei kitais klausimais, pasiekdavusius to paties „Ryto“, „Ateities“, „Židinio“ ir kitų leidinių skaitytojus.

„Tėvelis tikrai būtų laimingas, kad po tiek klajonių, negandų dalis jo kūrinių grįžta į gimtąjį Panevėžį. Man tai yra džiaugsmas ir nusiraminimas, kad Juozo Kaminsko dalis bus Lietuvoje, jo gimtajame Panevėžyje.“

V. Kaminskaitė-Brakauskas

Kalbėdamas apie kultūrą, meną, dailininkas ne kartą pabrėždavo, koks jam svarbus tautinis tapatumas ir savęs, kaip lietuvių kultūros atstovo, suvokimas.

Yra išlikę gyvenant Vokietijoje užrašyti tokie J. Kaminsko žodžiai: „Esu peizažistas ekspresionizmo rėmuose. Pasirinkau šią tapybos rūšį todėl, kad ji duoda galimybės vaizdais išreikšti savo tėvynės meilę ir grožį, lengva surasti savo paveikslui temą, o tapant gamtoje belieka tik pasirinkti vaizdą, suderinti spalvas ir taip įsprausti kurį nors mūsų gražios tėvynės kampelį į savo paveikslo rėmus.“

Kaip teigia D. Armonienė, gimtinės nostalgija dvelkiantys dailininko peizažai jau seniai pasklidę po viso pasaulio lietuvių išeivių namus, privačias kolekcijas. Šio iškilaus menininko tapybos darbai dabar įeina ir į jo gimtojo miesto auksinį dailės fondą.

Nuotykių kupinas gyvenimas

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, jog nors medžiagos apie šį menininką nėra išlikę daug, žinoma, jog tai buvo talentinga, įdomi asmenybė.

J. Kaminskas mokėsi realinėje gimnazijoje ir Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su kitais evakavosi. Tuo metu, būdamas dar labai jaunas, bandė pasiekti Ameriką, kur gyveno jo brolis. Tačiau ties Mandžiūrijos siena jaunuoliui teko sukti atgal. Kelionėje jį sučiupo Rusijos caro žandarai ir privertė tarnauti armijoje. Iš jos pabėgęs J. Kaminskas pateko į vokiečių nelaisvę.

Po kelionių ir daugybės nuotykių, sulaukęs 20-ies, 1918 metais jis pagaliau sugrįžo į gimtąjį Panevėžį.

Tačiau ir čia laikai nebuvo patys lengviausi. Iš miesto traukėsi vokiečių kariuomenė, tačiau į naujai atsikūrusią Lietuvos valstybę skelbdama pasaulinės revoliucijos idėjas veržėsi Raudonoji armija. O tų idėjų keliamą pavojų panevėžietis jau gerai žinojo – buvo susidūręs su jomis būdamas Rusijoje. Tad išgirdęs, jog kviečiami savanoriai, ir stojo ginti Lietuvos valstybės.

Istorikas D. Pilkauskas pasakoja, kad dar mokydamasis gimnazijoje J. Kaminskas dalyvaudavo mokinių darbų parodose. Gimnazijoje tuo metu dirbęs skulptorius Juozas Zikaras pastebėjo vaikino gabumus ir ragino jį studijuoti dailę.

Iš pradžių J. Kaminskas mokėsi Kaune, vėliau Romos karališkojoje aukštojoje architektūros mokykloje bei Anžero dailiųjų amatų mokykloje Prancūzijoje. Tai irgi buvo įdomus, patirties kupinas jo gyvenimo laikotarpis.

Baigęs studijas iš pradžių dirbo piešimo mokytoju Lazdynų „Žiburio“ gimnazijoje, bet 1927 metais grįžo į gimtąjį miestą – Panevėžį.

1947 metais sukurtas Juozo Kaminsko paveikslas „Pragaras“ (iš Panevėžio miesto dailės galerijos fondo).

1947 metais sukurtas Juozo Kaminsko paveikslas „Pragaras“ (iš Panevėžio miesto dailės galerijos fondo).

Įkvėpimo sėmėsi iš to paties šaltinio

Šiuo gyvenimo laikotarpiu J. Kaminskas aktyviai dalyvavo Panevėžio apskrities savanorių kūrėjų sąjungos veikloje. Buvo šios sąjungos sekretoriumi. 1928 metais jis buvo išrinktas Panevėžio jūrų skautų globėju.

1928 metais birželio 14 dieną buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu.

Tais pačiais metais sukūrė įspūdingą vėliavą savanoriams. Buvo priimtas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos – LKKSS vėliavos projektas, kurį parengė Panevėžio skyriaus narys J. Kaminskas.

Pagal šį jo projektą buvo pasiūta LKKSS tamsiai žalios spalvos vėliava vienoje pusėje su užrašu „Tėvynės Laisvė – mūsų laimė.“ ir data „1918-1920 m.“ Kitoje pusėje Gedimino stulpai.

Žinoma, kad pirmąją vėliavą pasiuvo A. Smailytė. O pašventinta ji buvo 1929 metų liepos 21-ąją Kaune vykusiame savanorių suvažiavime kunigo poeto Adolfo Sabaliausko (Žalia Rūta). Ši vėliava buvo iškilmingai įnešama ir naudojama visuose Lietuvos kariuomenės savanorių renginiuose.

Kiekvieno skyriaus savanoriai pagal bendrą projektą kūrė savo skyrių vėliavas. 1930 metais vasario 23 dieną buvo pašventinta Panevėžio skyriaus savanorių vėliava.

1932 metais panevėžietis menininkas J. Kaminskas perėjo į privatų verslą ir dirbo žmonos Teodoros Mataitytės rankdarbių įmonėje „Juosta“. Ji buvo įsikūrusi Respublikos gatvės 32-ajame name.

„Tai buvo viena iš garsiausių lietuviško kapitalo įmonių mieste. Savo žinomumu šią įmonę lenkė gal tik Prano Vanago lietuviško kapitalo įmonė, daugiausia mokėjusi į miesto biudžetą“, – sako D. Pilkauskas.

Pasitraukęs į Vokietiją J. Kaminskas neatitolo nuo meno: tapė, rengė savo parodas Hanau, Šveinfurte, Hiutenfelde, kituose mietuose. Nors ir toli nuo gimtinės, jo piešiniuose vyravo lietuviškas peizažas – didžiausias jo kūrybos skatintojas ir įkvėpėjas…

Juozo Kaminsko sukurta Lietuvos savanorių vėliava. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Juozo Kaminsko sukurta Lietuvos savanorių vėliava. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDŲ nuotr.

Menininko dosjė

Juozo Kaminsko kūryba realistinė, su art deco bruožais, joje vyrauja peizažai ir etnografinės tematikos kompozicijos. Menotyrininkė, daktarė Lijana Natalevičienė apie panevėžietį menininką yra sakiusi: „Juozas Kaminskas – pirmiausia Panevėžio dailininkas, nors istorijos audros jį blaškė po įvairius pasaulio kampelius – Rusiją, Italiją, Prancūziją, Vokietiją, Ameriką. 1898 metais Panevėžyje gimęs menininkas čia praleido gražiausius jaunystės metus, baigė gimnaziją, sukūrė šeimą, ugdė jaunąją kartą, populiarino liaudies meną. Savo įvairiapuse veikla ši tauri ir tiesi asmenybė prisidėjo prie jaunos, veržlios, nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos klestėjimo. Visuomeniškas būdas neleido likti nuošalyje vykstant nepriklausomybės kovoms, vėliau skatino skleisti įgytas dailės žinias jaunimo tarpe“.

Labiausiai žinomas kaip tapytojas, parodose J. Kaminskas dalyvavo nuo 1926 metų. Jo žinomiausi darbai „Upelis“ (1933 m.), „Audra“ (1939 m.), „Hanau kareivinės“ (1946 m.), „Tautodailė“ (1948 m.), „Kaimo kapeliai“ (1952 m.).

Dailininko kūryba, kurią formaliai galima išskaidyti į ankstyvąjį ir vėlyvąjį (išvykus iš Lietuvos) laikotarpį, nepatyrė ypatingų stilistinių pokyčių. Jo dėmesio centre visada buvo gimtinės gamtovaizdžiai, kuriuos perteikė realistiškai, stilizuodamas dekoratyviai, postimpresionizmo stiliumi ar art deco maniera. Sėmėsi įkvėpimo iš gimtojo krašto gamtos, tapė romantiškus Lietuvos kaimo vaizdus, su sodybomis, pakrypusiais kryžiais, senomis kapinaitėmis, tolin vingiuojančiais keliukais.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų