ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Po Dubajaus spindesio iš naujo atrado gimtinę

Po Dubajaus spindesio iš naujo atrado gimtinę

Panevėžietė Polina Kreidi jau nuo vaikystės mintimis gyveno Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje – viename prabangiausių miestų pasaulyje.

Paauglystėje mergina priėmė islamą ir netrukus jos svajonė išsipildė. Kodėl šeichų ir kupranugarių šalyje sėkmingai įsitvirtinusi kraštietė grįžo į gimtinę?

Traukia pirmi kartai

Egzotiška 29-erių Polinos Kreidi pavardė gimtajame Panevėžyje ryškiau suspindo šį pavasarį. Jauna moteris nusprendė įsijungti į savo miesto politinį gyvenimą ir prieš neseniai vykusius rinkimus ryžosi kandidatuoti į Panevėžio tarybą.

Toks pirmasis kartas šiai moteriai nebuvo itin sėkmingas – ji į valdžią nepateko. Bet Polinos gyvenimą apskritai puošia labai daug debiutų ir naujų startų.

Kaip tik dabar panevėžietė vėl atvertė naują savo biografijos lapą. Polina visai neseniai persikėlė į Jungtinę Karalystę ir Oksfordo mieste bando įgyti naujos patirties medicinos srityje.

„Nežinau, ar tai laikina, ar ilgesniam laikui – kol kas esu emigrantė, apsistojau Oksforde ir dirbu medicinos srityje. Man labai patinka išbandyti vis ką nors naujo, tobulėti ir pažinti dar nežinomus dalykus. Noriu būti įdomi asmenybė. Tikiu, kad ir ši patirtis pravers ateityje, gal iš to sukursiu verslą Lietuvoje“, – pokalbį apie save pradėjo P. Kreidi ir patikslino, kad savo gimtąjį kraštą paliko dėl finansinių sunkumų.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Afrikos talentų medžiotoja

Lietuvoje ši moteris praleido trejus pastaruosius metus ir per visą tą laiką labai stengėsi čia įsitvirtinti po ilgų metų gyvenimo Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE).

„Ten sukūriau šeimą, turiu du mažus vaikus, bet santuoka nesusiklostė ir su sūneliu bei dukrele grįžau namo. Čia dirbau vieno viešbučio administratore, pusantrų metų bendradarbiavau su futbolo klubais, ieškojau jiems žaidėjų Afrikoje“, – apie veiklą Lietuvoje ėmė pasakoti Polina.

Panevėžietė – asociacijos „Kartu su Afrika“ steigėja ir vadovė, ji dar visai neseniai skraidė į Nigeriją, Kamerūną, Dramblio Kaulo Kranto, Pietų Afrikos valstybes dairytis perspektyvių, talentingų futbolininkų. O juos rasdavusi atveždavo aplinkinių rajonų klubams. Tokiomis pajėgomis moteris aprūpino Pakruojo, Utenos ir kitas nedideles futbolo komandas.

„Viskas prasidėjo nuo pažinties su futbolininku iš Kamerūno Panevėžio klube. Abu sugalvojome planą ir nėrėme į žaidėjų paieškas jo kraštuose. Viskas vykdavo taip: porai savaičių išskrendi į Afriką, stebi ten esančių futbolo klubų, akademijų rungtynes ir renkiesi“, – pasakojo P. Kreidi.

Lietuvių pasiūlymas skurdžiau gyvenančių Afrikos šalių žaidėjams, anot jos, būdavo puikus šansas ne tik pasiekti Europą, bet ir susikurti profesionalią futbolininko karjerą. Tad tokie žmonės džiaugdavosi netgi mažo Lietuvos miestelio komanda.

„Kai kurie mūsų žaidėjai jau Vokietijoje. Lietuva jiems tapo tramplinu tobulėti ir siekti aukštumų sporte“, – sakė pati futbolą bei kitas sporto šakas itin mėgstanti pašnekovė.

Į Dubajų – nuo šešerių

Šis Polinos verslas truko neilgai – jos teigimu, vienu metu sekėsi geriau, kitu – blogiau. Nors afrikiečių paklausa buvo didelė, karjerai juos tekdavo sunkiai ruošti. Greiti ir vikrūs Afrikoje, tokie sportininkai Europos klimato sąlygomis sunkiai adaptuodavosi.

Dabar sportas pašnekovės gyvenime pasitraukė į šalį. Bet ši veikla jai leido dar labiau pažinti savo miestą, kurį buvo palikusi nuo pat 2008-ųjų.

„Nuo šešerių mes su broliu per mokslo atostogas važinėdavome į JAE pas savo mamą“, – į vaikystės metus persikelia Polina ir sutinka papasakoti nuo pradžių, kaip jos kelyje susikirto tokie tolimi kraštai.

P. Kreidi genuose – ir latvių, ir ukrainiečių, ir lietuvių pėdsakai. Tačiau gimė ir augo pašnekovė Panevėžyje, kuriame po karo susitiko jos seneliai.

„Mano senelis buvo kareivis iš Ukrainos, jis susipažino ir įsimylėjo iš Panevėžio kilusią senelę. Čia abu ir liko gyventi, sukūrė šeimą, gimė dvi dukros. Mano mama taip pat ištekėjo už ukrainiečio, tačiau mums gimus greit išsiskyrė ir nusprendė atrasti save iš naujo“, – sakė Polina.

Mažus vaikus palikusi seneliams, jos motina išvyko į Kaliningradą dirbti dėstytoja. Vėliau priėmė sesers iššūkį ir kartu pasiekė JAE. Čia pradžioje buvo paprasta viešbučio administratorė, o paskui tapo interjero dizainerė, dabar turi savo verslą ir puikiai įsitvirtino arabų pasaulyje.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Panevėžyje jautėsi svetima

„Seneliai mamos nestabdė, jie skatino ieškoti laimės toliau. O mes likę Panevėžyje nuolat keliaudavome aplankyti jos“, – teigė pašnekovė.

Jau nuo vaikystės Polina prisipažįsta mintimis gyvenusi tik šia egzotiška šalimi. Savo gimtinėje ji baigė tuometinę Panevėžio muzikos konservatoriją (dabar – V. Mikalausko menų gimnazija) ir vos atšventusi išleistuves paliko Lietuvą.

„Tada Panevėžys buvo kitoks, čia vyko daug nusikaltimu, gatvėse buvo pavojinga. Ir aš pati jaučiausi šiame mieste ne sava, atskirta. Todėl po mokyklos iš karto ir išvažiavau, norėjau kuo greičiau pabėgti…“ – prisimena P. Kreidi.

Pirmieji metai Dubajuje lietuvei nebuvo lengvi, reikėjo prisitaikyti, suprasti kultūrų, tradicijų skirtumus. Tačiau adaptavosi emigrantė labai greitai. Lietuvoje ji tęsė neakivaizdines vadybos studijas universitete, kas pusmetį grįždavo laikyti egzaminų, o gyvenimą kūrė JAE.

„Jei būčiau turėjusi didesnes galimybes, tikrai neemigruočiau, nes gimtajame mieste man labai gera.“

P. Kreidi

Čia, kaip ir mama, dukra ėmėsi savo verslo, turėjo apsaugos paslaugas organizavusią įmonę, kuri aktyviai bendradarbiaudavo su vietos policija, Jungtinėmis Tautomis, padėjo kovojant su narkotikų, kriminaliniu pasauliu.

Būtent tarp teisėsaugos atstovų Polina susirado ir vyrą – kelių policininką. Tiesa, šie pareigūnai Dubajuje, skirtingai nei Lietuvoje, nepasižymi kuklumu, jie važinėja naujais „Lamborghini“, „Maserati“.

 

Viskas iš naujo

„Pagal zodiaką esu vėžys, todėl man imponuoja šeima. O JAE labai vertinamas šeimyniškumas, jie itin artimai bendrauja tarpusavyje, šeimos labai gausios. Gal tuo ši šalis mane labiausiai ir sužavėjo, tikėdama jų vertybėmis ir pati kūriau šeimą“, – sakė P. Kreidi.

Tačiau šie arabų kultūros pliusai nepadėjo lietuvaitei išsaugoti santuokos ir ji nusprendė viena rinktis tokį kelią, kuris leistų jai laisvai tobulėti, augti. Dabar panevėžietė visai nebebendrauja su savo vyru, į gimtinę grįžo tik išsiskirti su juo.

„Tiek metų praleidusi JAE beveik nekalbėdavau lietuviškai, net su mama bendraudavome angliškai arba rusiškai. Pati puikiai mokėjau arabų kalbą, taip kalbėjo ir mano vaikai. Todėl grįžus teko iš naujo prisiminti savo gimtąją šneką, pradžioje iš manęs net juokdavosi aplinkiniai, draugai, tiesiog nerasdavau tinkamo žodžio savo mintims išreikšti“, – šypsojosi moteris.

Bet atmintis greit lietuvaitei grąžino senus įgūdžius, per mėnesį lietuvių kalbą išmoko ir pašnekovės vaikai. Dabar jie lanko darželį Panevėžyje ir auga kaip tikri lietuviai. Gal tik egzotiškesnė išvaizda ir arabiški vardai mažuosius išskiria iš draugų.

Į Angliją jų mama kartu nebesivežė, nes nežada ten ilgai užsibūti, be to, ir planuoja dažnai grįžti namo.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

ASMENINIO ALBUMO nuotr.

Religiją pasirinko pati

„Panevėžį po tiek metų atradau visai kitokį, nei palikau, – čia viskas pasikeitę, pats miestas auga, žmonės kitokie. Būčiau turėjusi didesnes galimybes, tikrai neemigruočiau, nes gimtajame mieste man labai gera. Visgi duodu metus sau Anglijoje ir matysiu, kur toliau sukti“, – atviravo Polina ir tvirtino niekur kitur savo senatvės dabar net neįsivaizduojanti – tik Lietuvoje.

O jos mama nė nesižvalgo atgal ir gyvenimą ruošiasi nugyventi tik tarp arabų. Nors P. Kreidi sako, kad ir Dubajus smarkiai pasikeitė nuo jos vaikystės metų. Šis miestas dabar turtingas labiau turistų akimis. Jį esą labai paveikė krizė, čia, kaip ir į Europą, itin plūsta ir viską keičia emigrantai iš Afrikos.

„Gyvenimas Dubajuje spalvingas ir įdomus, man patiko arabų kultūra, papročiai. Bet dabar šio miesto nekilnojamąjį turtą gausiai perka Abu Dabio, miesto šiaurinėje JAE dalyje, verslininkai. Svarbus vaidmuo šioje valstybėje atitenka šeichams. Jie garsėja prabangiu gyvenimu, žirgų lenktynėmis…“ – trumpai apie kraštą, kuriame praleido daug metų, pasakojo panevėžietė.

Iš Rytų ši moteris parsivežė ir savo tikėjimą – islamą. Tiesa, šią religiją Polina priėmė dar paauglystėje, kai augo Lietuvoje, iš didžiulio susižavėjimo mamos šalimi.

„Vaikystėje aš nebuvau krikštyta, todėl penkiolikos tapau musulmone – šį tikėjimą pasirinkau pati. Dabar galiu pasakyti tik, kad tikiu Dievą ir žinau, kad prieš jį kažkada stosiu viena, o ne su kokiu nors kunigu, dvasininku. Todėl man nėra baisu nueiti ir į cerkvę pagerbiant savo senelius, ir į katalikų bažnyčią, ir į mečetę…“ – sakė Polina.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų