„Kūryba man yra niekas, bent jau ne pasiteisinimas savo niekiniam buvimui ir nieko neveikimui – galiu nors ir perdien žiūrėti į debesis. Ir ką?“ – sako Tomas Židonis. T. Šiaudinio nuotr.

Pirmąją parodą paleido Nevėžiu

Pirmąją parodą paleido Nevėžiu

Panevėžiečiai turėjo pastebėti keistą reiškinį – upe plaukiančius paveikslus. Taip pirmąją ekstravagantiško dailininko Tomo Židonio parodą suniokojo niekdariai, bet autorius juokiasi, kad jo vardas nutekėjo iki pačios sostinės.

Trisdešimtmetis panevėžietis menininkas Tomas Židonis per savo kūrybos dešimtmetį nė vienai galerijai neįsiūlė savo darbų parodos. Todėl pripažinimo nesulaukęs dailininkas nusprendė prisistatyti tiesiog ant miesto tilto, netoli savo namų.

Septyniolika T. Židonio aliejiniais dažais tapytų paveikslų buvo sukabinti ant Skaistakalnio tilto turėklų. Taip eksponuoti darbus jų autorius buvo numatęs kelias paras.

Visą gyvenimą tapau ir neturėjau galimybės savo kūrybos parodyti visuomenei. Viena miesto galerija atmetė mano sumanymą, kita, nepritarė ir mano buvusi dailės mokytoja, tad ėmiau ir sukabinau savo paveikslus ant tilto. Tai buvo eksperimentas – žiūrėjau, ar panevėžiečiai neišnešios mano darbų“, – „Sekundei“ pasakojo dailininkas.

Šią parodą jis pavadino „Spaudos tapyba“.

Nerimi į Vilnių

Paroda ant tilto prabuvo tik vieną parą – po nakties paveikslai plaukė Nevėžio upe. Nors pats dailininkas mieliau juos būtų pamatęs subadytus ar kaip kitaip sugadintus. Bent jau panevėžiečių dėmesys jo kūrybai esą taip labiau jaustųsi.

Tarkime, kad mano darbus vėjas išnešiojo – tegu tai bus tokia geranoriška iliuzija. Planavau, kad paroda veiks tris paras (čia kaip F. Dostojevskio teorija „20 minučių dėmesiui išlaikyti“). Toks sumanymas vėliau galėjo pradėti erzinti piliečius, kaip mane patį erzina meilužė, kai tris dienas iš eilės susitinkame. Darbai išbuvo trečdalį laiko, bet kaltas pats – juk nakčiai galėjau parsinešti, bet palikau“, – kalbėjo Tomas.

Vyras savo kūrinius bandė susirinkti iš vandens. Paskui atsisakė tokios minties – juokavo, kad jo kūryba upėmis nutekės iki pat sostinės.

Išvydęs įmestus darbus greitai sugalvojau performansą: šitie paveikslai – Vilniaus publikai, tai tegul Nevėžiu plaukia iki Neries. Ne pats savo rankomis viską padariau, o kitais pasinaudojau, nes žinojau, kad naktį juos tikrai sumes“, – šmaikštavo dailininkas.

Menininko idėja tiesiog sukabinti paveikslus ant Skaistakalnio tilto turėklų savotiškai pasiteisino – ekspozicija gyvavo trumpai, bet neabejotinai buvo pastebėta.

Kambariukas galerijoje – pažeminimas

Kaip tvirtino T. Židonis, jo idėja prisistatyti Panevėžiui iš dalies pasiteisino. Toks keistas sprendimas bent šiek tiek nuskambėjo.

Nesidomėjau, ar mano paroda originali, tik negirdėjau, kad kas nors Panevėžyje ant tilto taip būtų „sustūmęs“, o Vilniuje tokia praktika yra, pavyzdžiui, Užupyje. Parodą sėkmingą arba žlugusią daro pardavimas ir atsiliepimai – aš nesulaukiau nieko“, – teigė tapytojas

Tačiau profesionalų ausų pirmoji dailininko paroda nepasiekė. Panevėžio dailininkų sąjungos vadovai, pasak Tomo, kvietimo pasižiūrėti aliejiniais dažais tapytų paveikslų atsisakė dėl laiko stokos.

O jauną menininką gyrę pažįstami kolegos tepasiūlė T. Židoniui mažytį kambariuką Dailės galerijoje.

Kai paprašiau „prastumti“ mane į Dailės galeriją, sulaukiau replikos „Tu ten nepateksi“ ir pasiūlymo įsikurti antro aukšto kambariuke. Man – kambariuke?! Juk man ir ta galerija pastatyta. Aš geresnis už 98 procentus ten savo darbus eksponuojančiųjų. Ten arba niekur kitur. Tegul „sekmadieninės tapytojos“ eina į bibliotekėles“, – piktinosi pašnekovas.

Tomas aukštųjų dailės mokslų nėra baigęs. Piešti jis pradėjo dar mokykloje ir čia buvo surengęs dvi savo kūrybos parodas.

T. Židonis buvo gabus mokinys. Brandos egzaminus išlaikė itin aukštais balais, tačiau pasirinko meną. Kūryba tada jam atrodė mažiau konkurencinga, o ir pats jautėsi galintis tapyti geriau už kitus.

Pervertinau tapybos reikšmę, o tapytojų turim per daug ir tuoj naujų atsiranda“, – kalbėjo drąsos nestokojantis menininkas.

Po peizažą kiekvienam kiemui

T. Židonis tvirtino profesionaliai kuriantis beveik dešimtmetį. Tik iki šiol neturi kūrėjo statuso, todėl nesiprašė į jokias dailininkų sąjungas.

Vyras savo darbus parduoda internetu. Bet per visą karjerą iš jo nupirko tik du paveikslus. Savo tapybą autorius vadina skoninga.

Laisvas potėpis, atmestinos manieros, kaip motina sako, ,,tept lept – medžiai, juoda ir nieko nesimato“. Kartais kūryba pastozinė, bet visada yra piešinys. Nekenčiu abstrakcijų. Pats dievinu net ne prancūzus, o sovietinius lietuvių pastozininkus: Jusionį, Motiejūną, taip pat arsininkus ir nepriklausomuosius. Tai – mano dievai, iš to, matyt, ir pats ką nors gavau. Kaip įsivaizduoju tapybą? Kaip Alberas Markė – tai mano absoliutus vienas. Turbūt einu to link… Bet tai jau buvo, reikia ko nors savo. Airijos lietuvis sakė: „Airijoje būtum žvaigždė“, – apie kūrybą pasakojo T. Židonis.

Labiausiai jis mėgsta piešti peizažus, ypač Panevėžio, ir save vadina gimtojo miesto dainiumi.

Todėl naujausias dailininko iššūkis esą galėtų būti – po peizažą kiekvienam Panevėžio namų ūkiui. Tokią idėją dailininkas tvirtino tikrai būtų pajėgus įgyvendinti.

Tapau Panevėžį, nes tai teisinga, juk jam priklausau. Kur gimei, ten ir turi vargti, kitaip niekad neišvalysi karmos, vėl ir vėl čia gimsi – galima taip guostis. Niujorko žydas rašo apie Niujorką, Panevėžio „žydas“ rašo apie Panevėžį. Kodėl būtinai Niujorkas – visiems įdomi visuotinė tiesa. O Panevėžys – tai jau ne? Kodėl Panevėžys negali būti „brendas“ pats sau. Šiame mieste yra milijonas panevėžių ir jų niekada neištapysi“, – pabrėžė pašnekovas.

Neturi iliuzijų

Planuoti savo karjeros panevėžietis vis dėlto nenori: „Sunku planuoti, kai neturi motyvo, dėl ko kurti. Galiu nors ir po parodą kas mėnesį parengti, tik kur ją dėti? Studijoje net nebėra kur kojos pastatyti per paveikslus. Kam aš tą darau? Stengiuosi nebedaryti, derinu su visišku dykinėjimu. Manau, yra trys keliai: kūryba, malonumų vaikymasis ir dirbti gamykloje – tai yra negalvoti. Kitaip gresia išprotėti. Kūryba nėra mano pomėgis, malonumas. Merginoms neturiu pinigų, o dirbti irgi niekada nedirbsiu. Pikta: kodėl man nemoka pinigų už tai, ką aš geriausiai galiu daryti, kodėl būtinai turiu stoti prie laidelių linijos ir būti zombiu.“

Trisdešimtmetis prisipažįsta netikintis, kad pasirinktas kelias bus pelningas. Šeimos dar nesukūręs menininkas tvirtina gyvensiąs iš motinos pensijos.

Ji – valytoja. O tėvas šeimą paliko jau seniai, retkarčiais paremdavo malkomis ar bulvėmis. Taigi pašnekovo gimdytojai neturėjo nieko bendro su jo meniniais genais.

Iš tapybos negyvenu, iš nieko negyvenu…. Jei norit – iš motinos šimto eurų pensijos. Per metus vienuolika mėnesių ir tris savaites būnu asocialus. Darbo biržoje palaiko savaitę dvi, taigi dažniausiai nespėju sulaukti pašalpos. Iš meno neturiu iliuzijų gyvent – žinau, kad galima, bet, vadinasi, nesu geras. Kaltę prisiimu sau arba savo būdo savybėms, o jomis esu patenkintas. Jokios profesijos neturiu ir jokio mokslo nesu baigęs. Egzaminai leido stoti bet kur, bet žinojau, kad vis tiek nedirbsiu, o dykinėjimo profesijos universitete nėra“, – rėžė menininkas.

Rinkinys – kaip elektros skydinė

T. Židonis buvo pradėjęs rašyti romaną, bet pirmame skyriuje užstrigo.

Savo socialinių tinklų paskyroje jis kartkartėmis įdeda eseistinių miniatiūrų. Visa tai kaupia į rinkinį, jį pavadino KAS-1909.

Šie skaičiai nėra koks nors kodas, tai – elektros skydinės pavadinimas autoriaus kūrybiniam absurdui pabrėžti.

Aš rašau irgi apie nieką. Kaip ponas Makferleinas, mano humoro kumyras, apibūdino savo animacinį serialą „Family Guy“ – tai serialas apie oro gadinimą. Tiesiog buvo įdomu, ar galiu rašyt. Taigi – galiu. Man net pačiam patinka tai, ką parašau. Imu visišką nieką ir vynioju jį iki absurdo, negailestingai drožiu save, gimines ir kaimynus, jaučiuosi kaip koks Kafkos budėtojas („kažkas turi budėti, kai kiti gyvena“). Gal man taip ramiau… Kažkas man pasakė: „Tai, ką tu rašai, trūksta žodžių apibūdinti“, – prisipažino menininkas.

O elektros skydinių pavadinimų jo kūrybai esą tikrai užteks. Tik, deja, knygų leidyklos panevėžiečio nepalaiko. Tomas jau du kartus gavo neigiamą atsakymą. Tokius leidyklų sprendimus jis net įrėmino.

Turiu du leidėjų atmetimus, juos, kaip aukščiausią gyvenimo tašką, aukščiau jau nebus, įsirėminau virš lovos. Šiaip kolekcionuoju leidyklų tylą… Nemėgstu nei tapyti, nei rašyti, nors rašyti gal visai nieko. O kūryba man yra niekas, bent jau ne pasiteisinimas savo niekiniam buvimui ir nieko neveikimui – galiu nors ir perdien žiūrėti į debesis. Ir ką? Žinoma, gerai, kad nedisponuoju pinigais – galiu išsidirbinėti. Motina dėl to verkia, o kiti: „Eik dirbt!“, ,,Kada eisi dirbt?!“ Atsakau: „Niekada!“ – kalbėjo Tomas.

Komentarai

  • puikus straipsnis,pagarba-autoriui,o herojus „pačiuožęs“ kaip visi menininkai

    • Atsakyti
Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų