Žygeivis tvirtina į kelionę išsiruošęs norėdamas atiduoti duoklę drąsiems Baltijos šalių gyventojams. V. Bulaičio nuotr.

Pėsčiomis per Baltijos šalis

Pėsčiomis per Baltijos šalis

Ne pirmą kartą Panevėžyje besisvečiuojantis 39-erių metų katalonas Džordis Arufatas šįsyk Aukštaitijos sostinėje lankosi vedamas ypatingos misijos. Viešųjų ir tarptautinių ryšių profesionalas nutarė padaryti pertrauką karjeroje ir pėsčiomis leidosi į gyvenimo žygį Baltijos keliu.

 

Katalonijos vyriausybėje dirbęs Džordis Arufatas anksčiau bent porą, trejetą kartų per metus apsilankydavęs Baltijos šalyse. Pagrindinė jo užduotis būdavo Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojus informuoti apie referendumo įvykius Katalonijoje. Dž. Arufatas organizuodavo įvairias konferencijas, susitikimus su politikais bei vietine spauda. Daug keliaudavęs po Vilnių, Rygą, Taliną, kelissyk yra apsilankęs ir Aukštaitijos sostinėje. Tačiau šį kartą jam Panevėžys nebėra tik viena iš tarpinių stotelių.

Į žygį per tris Baltijos seses jis leidosi vedamas ypatingos misijos – nueiti lietuviams, latviams ir estams itin svarbiu Baltijos keliu.

Prieš kelis mėnesius pasaulio spauda ir televizija mirgėjo pranešdama apie neišvengiamus pokyčius Katalonijoje, jos aukščiausiuose valdžios organuose. Dėl jų buvo uždarytas biuras, kuriame dirbo ir Dž. Arufatas. Praradęs darbą, jis nepuolė ieškoti naujo pragyvenimo šaltinio. Nors jau nuo rugsėjo Džordžiui numatyta mokytojo vieta mokykloje, prieš pradėdamas pedagoginę veiklą, jis norėjo nuveikti kažką ypatingo ir išreikšti dėkingumą nepriklausomybės siekiančius katalonus suprantantiems Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojams.

Užkrečiantis laisvės troškimas

Svečias sako, jog jo pasaulėžiūrai didelę įtaką padarė užsidegusių ir išsilaisvinti iš sovietų priespaudos troškusių žmonių ryžtas.

„Jūsų istorija Europoje privalo būti geriau žinoma“, – įsitikinęs katalonas, nusprendęs per žygį surinkti unikalius trijų Baltijos valstybių žmonių prisiminimus.

Jis prisipažįsta neretai sulaukiantis klausimų, kodėl kelionės maršrutu pasirinko Baltijos kelią. Dž. Arufatas atsako esantis laisvas rinktis, o pastarasis pasirinkimas jam atrodo tinkamiausias.

Greitkeliais keliaujantis Džordis Arufatas prisipažįsta: tenka pasisaugoti it akis išdegusių vairuotojų. Asmeninio archyvo nuotr.

„Juk žmonės, kurie eina piligrimų keliais 700 kilometrų Ispanijoje, Portugalijoje ar Prancūzijoje, daro tą patį: siekia Dievo, bando pažinti likimo siųstus ženklus“, – palygino Džordis, savąją kelionę pradėjęs nuo Talino ir užbaigsiantis Vilniuje.

Praėjusiais metais jis sutiko estą, kuris buvo vienas iš Baltijos kelio organizatorių Estijoje. Svetimšalį sužavėjo sutiktojo pasakojimai apie gyvos žmonių grandinės užsidegimą ir energiją – Baltijos kelią pavyko suorganizuoti vos per 11 dienų, o Katalonijos referendumui prireikė dviejų mėnesių.

„Dabar tokie laikai: sukuri interneto svetainę ir gali sukviesti prisidėti prie kokios tik nori iniciatyvos. O tuomet, kai jūs būrėtės į Baltijos kelią, tebuvo radijas, laikraščiai, jokio interneto ar mobiliųjų telefonų“, – stebisi atvykėlis.

Sunkumų išvengti nepavyks

Dž. Arufato didžioji kelionė nuo Talino iki Vilniaus prasidėjo gegužės 1-ąją. Visą maždaug 600 kilometrų atstumą nuo vienos sostinės iki kitos katalonas planuoja įveikti pėsčiomis. Kaip pats sako, jeigu tik nenuvils didžiausios jo sąjungininkės – kojos. Kol kas dėl jų didelių keblumų keliautojas nepatyrė. O ir vienu didžiausių nepatogumų Džordis įvardija ne fizinį nuovargį, o ribotą apgyvendinimo vietų pasirinkimą. Žygeivis pirmenybę teikia populiariai būsto nuomos programėlei, nes, pasak jo, taip patogiau susipažinti su vietiniais žmonėmis.

Šiomis dienomis Panevėžyje apsilankęs keliautojas čia jaučiasi puikiai: jį sužavėjo miesto žaluma ir gėlės, vietinės kavinukės, miesto pažiba – Senvagė. Žygeivis numatęs užsukti į Raguvą, tačiau jau suprato, kad ten permiegoti ir pailsėti veikiausiai nepavyks. Tik tokiais atvejais katalonas griebiasi šiaudo – autobusų. Jais grįžta į artimiausią vietą, kurioje galėtų trumpam apsistoti, o kitą rytą vėl pajuda link suplanuoto tikslo.

Nors tokie nesusipratimai Dž. Arufatą šiek tiek vargina ir atima laiko, susitikimai su vietiniais atperka visus vargus: nelieka laiko nei nuoboduliui, nei nereikalingiems apmąstymams.

Dienos žygį Džordis dažniausiai pradeda ankstyvą rytą.

„Kai toks oras, geriausia išeiti kiek įmanoma anksčiau. Nekalbu apie šeštą valandą ryto, optimalu – aštuntą. Porą valandų iki dešimtos oras dar būna gana vėsus, o paskui jau darosi per karšta“, – patirtimi dalijasi keliautojas.

Katalonas juokauja tokio oro Lietuvoje visai nesitikėjęs. Prieš porą mėnesių nusprendęs išpildyti svajonę pėsčiomis pereiti tris Baltijos šalis galvojo, jog gegužės orai Lietuvoje atitinka kovo orus Barselonoje.

„Užsidėdavau kuprinę ir vaikščiodavau per lietų kartodamas, jog šitaip bus ir Lietuvoje“, – šypsosi Džordis.

Noras pažinti didesnis už baimę

Nebijantį rizikuoti vyrą prieš kelionę palaiminusi ir žmona.

„Ji suprato mano norus ir ketinimus, nes paskutiniai mėnesiai buvo labai įtempti“, – pripažįsta Dž. Arufatas.

Jo antroji pusė taip pat dirba mokytoja, tad gegužės mėnuo – tikras darbų įkarštis. Pašnekovas sako, jog sutuoktinė jį išlydėjusi ramia širdimi, tik priminusi, kad birželį prasideda ilgai lauktos atostogos, tad jeigu vyras negrįš, jai bus nuobodu.

Kol šeimoje tėra dviese ir nekrykštauja vaikai, anot Džordžio, į avantiūros pilnas keliones leistis daug lengviau.

„Jeigu turėčiau vaikų, greičiausiai nebūčiau tam pasiryžęs, būtų per daug rizikinga“, – pripažįsta pašnekovas.

O rizikuoti tikrai yra kuo: vyrui tenka žingsniuoti greitkeliais. Pasak jo, vos išvykus iš Talino, buvę ramu. Tačiau tik įžengus į Latvijos teritoriją daugėjo greitkelių, o atstumą nuo Rygos iki Panevėžio Džordis neslepia įveikęs su baime. Mintis apie savotiška meditacija turėjusią tapti kelionę kaipmat išsklaidė automobilių variklių griausmas.

Pėsčiomis Baltijos keliu žygiuojantis katalonas įsitikinęs: istorija privalo būti užrašyta ir parodyta plačiajam pasauliui. Asmeninio archyvo nuotr.

„Visą laiką turi saugotis it pakvaišusių lekiančių vairuotojų, eismas labai intensyvus“, – „Via Baltica“ kelią įvertino Dž. Arufatas.

Jis guodžiasi, jog nuo Raguvos maršrutas kiek pasikeis – daugiausia teks keliauti aplinkkeliais.

Net ir rizikuodamas sveikata bei gyvybe, katalonas nenori sustoti. Į priekį jį veda didelis noras sutikti išskirtinių žmonių.

„Išgirsti istorijas iš pirmų lūpų, pasakojančių, kaip prieš trisdešimt metų žmonės, nusprendę būti laisvi, stojo į nepertraukiamą grandinę, yra geriausia kelionės dalis“, – susižavėjimo neslepia Džordis.

Katalonui sunku suvokti, kaip pusę šimtmečio po Sovietų Sąjungos presu gyvenę žmonės nusprendė sukilti ir pasakyti: „Užteks. Mes norime būti laisvi ir to sieksime!“

Artima širdžiai

Trijų valstybių teritorija žygiuojantis Dž. Arufatas neslepia pastebėjęs kaimyninių šalių skirtumus.

„Lietuva turi kur kas daugiau žemės ūkio plotų nei Latvija ar Estija. Galiu lyginti tik tuos kelius, kuriais einu. Žinau, kad Lietuvoje yra vietovių, kuriose gausu miškų“, – pasakojo katalonas.

Jam įspūdį taip pat padarė ir Lietuvoje vyraujančių katalikų, Latvijoje – protestantų bažnytinis paveldas.

Bandydamas palyginti Lietuvą ir Ispaniją, keliautojas pabrėžia, jog pirmiausia šių šalių laisvės suvokimas visai kitoks. Katalonas įsitikinęs: Ispanijos gyventojai – tikri belaisviai.

„Žmonės siunčiami į kalėjimus vien dėl dainuojamų dainų. Lietuva irgi susiduria su įvairiomis problemomis, tačiau esu įsitikinęs, jog pagrindinių, žmogiškųjų laisvių, atžvilgiu esate kur kas aukščiau nei Ispanija“, – neabejoja Dž. Arufatas.

Iš Katalonijos atvykęs būsimas mokytojas sako, jog Lietuva jo kraštiečiams artima ne tik dėl ryžto kovoti už laisvę. Šios šalies gyventojai yra pakvaišę dėl sporto, tad pirmas žmogus, kuris asocijuojasi su Lietuva, – Šarūnas Jasikevičius.

„Svajojame, kad jis pereitų į Barselonos krepšinio klubą, bet Šarūnas nepasiduoda ir nori gyventi Kaune“, – šypsosi Džordis.

Istorijas suguldys į knygą

Vos per mėnesį Dž. Arufatas pakalbino per pusšimtį pašnekovų: 20 – Estijoje, apie 30 – Latvijoje, o Lietuvoje skaičius perkopė jau dešimt. Panevėžyje prisiminimais su keliaujančiu katalonu jau pasidalijo meras Rytis Račkauskas, Kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė.

Džordis turi ir savo mėgstamiausią istoriją, kuri nėra visai susijusi su Baltijos keliu, tačiau, kaip sako pašnekovas, padarė neišdildomą įspūdį.

Rygoje sutiktas vyras papasakojęs, jog ilgus metus buvo užkietėjęs aktyvistas. Nors tai buvo pavojinga, dešimtmetį nepakliuvo į KGB pareigūnų rankas. Visgi vėliau buvo ištremtas į Sibirą. Gyvenimo sąlygos buvusios apgailėtinos, kasdien pažeidinėjamos žmogaus teisės. Rygoje likusi herojaus žmona kartą apsilankė pas kalintį vyrą. Jis buvo paruošęs raštelį ir įdėjęs į mažą kapsulę.

„Fizinis kontaktas nebuvo leistinas. Tačiau prieš išvykdama jo žmona pradėjo verkti. Norėdamas nuraminti, išdrįso pabučiuoti į lūpų kamputį ir taip perdavė kapsulę“, – pasakojo katalonas.

Šią moteris atidavė Londone įsikūrusiai Tarptautinei nevyriausybinei žmogaus teisių gynimo organizacijai. Jie išplatino pranešimą apie politinių kalinių gyvenimo sąlygas Sibire, o šis vyras tapo vienu iš 25 laimingųjų, kuriuos sovietų valdžia paleido iš nelaisvės su sąlyga, jog pasidarysiantis žydišką pasą.

Dėl panašių istorijų Dž. Arufatas ir nenori sustoti. Tačiau, anot jo, svarbūs ne tik istorijų pasakotojai, bet ir už kadro likę žmonės – vertėjai.

Išskirtinius prisiminimus apie Baltijos kelią ir nespalvotose nuotraukose įamžintus pašnekovus vyras fiksuoja vienoje iš socialinių platformų. Joje grotažymėmis išskiria pagrindines temas ir taip bando patraukti Barselonos leidėjų dėmesį.

Trumpam metraštininku tapęs keliautojas tikisi, jog pavyks išpildyti ir dar vieną svajonę – išleisti knygą. Dž. Arufato siekiamybė – sužadinti pasaulio žmonių smalsumą, norą pažinti šalių periferiją.

„Noriu suteikti tam tikros vertės šalims, kurios privalo būti atrandamos ir už jų sostinių ribų“, – sako būsimos knygos autorius.

Išvys ji dienos šviesą ar ne, Džordis per daug negalvoja. Pasak jo, katalonai domisi istorija, yra smalsūs, trokšta sužinoti daugiau.

„Galiu užtikrinti, jog jeigu knyga bus išleista – ji bus labai sėkminga“, – garantuoja žygeivis.

Kelyje leidžiamas dienas vyras fiksuoja ir go-pro veiksmo kamera. Galbūt smalsiam ir atkakliam katalonui pavyks susukti ir profesionalų filmą apie tris Baltijos šalis?„Nemoku naudotis specialiomis programomis, todėl dirbsiu su pačia paprasčiausia. Tokia vaizdinė ataskaita vis geriau, nei nieko“, – mano Dž. Arufatas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų