Estetinė muzikos beskonybė, anot O. Gridzijausko, jam ne pakeleivė. Asmeninio archyvo nuotr.

Per muziką – į pasaulį

Per muziką – į pasaulį

 

Jaunojo muziko Ovidijaus Girdzijausko rankose prabyla ne vienas instrumentas. Jis puikiai suvaldė gitaros stygas ir būgnų dūžius, pianino klavišus ir improvizuotas variacijas saksofonu. Trokšdamas dar labiau priartėti prie natų pasaulio, jis pasirinko kompozicijos studijas. Ir nesuklydo – jo kurta muzika jau skamba ir už Lietuvos ribų.

„Visada tikslingai ėjau muzikos keliu. Kad būsiu muzikantas, nusprendžiau dar vaikystėje. Buvau tuo tikras, tiesiog rinkausi – atliksiu ar kursiu muziką“, – pradėdamas pokalbį šypteli 22-ejų metų panevėžietis.

Kad Ovidijaus kelyje lemtingai pasipainiojo muzika – nieko stebėtino. Ji eina iš kartos į kartą. Ovidijaus senelis grojo armonika ir trimitu, mama Jurga ir tėtis Darius turi puikią klausą, o sesė Žiedūnė baigusi choro dirigavimą, šiuo metu mokosi vokalo paslapčių pas vieną geriausių Lietuvos pedagogių atlikėją Rositą Čivilytę.

Visgi, anot O. Girdzijausko, ne tik genai pasitarnavo renkantis savo kelią.

„Kiekvienas gimsta turėdamas talentą, jis neugdomas su laiku paprasčiausiai nunyksta. Tas, kas dirba prie to, galiausiai pasiekia tokį lygį, jog gali žengti į profesionalų pasaulį“, – mano Ovidijus.

Taip nutiko ir jam pačiam. Jis puikiai pamena kartu su tėvais lankydavęsis pas senelius, taip pat užsukdavęs ir pas jų kaimynus. Svečiuose vos penkerių metų vaikas ėmęs nedrąsiai spaudyti pianino klavišus.

Pastebėjusi sūnaus susidomėjimą instrumentu, mama nuvedė atžalą į Panevėžio muzikos mokyklą, kurioje Ovidijus gilino pianino žinias, o vėliau ėmė groti variniais pučiamaisiais.

Kiek pramokęs muzikos paslapčių, O. Girdzijauskas pasuko Panevėžio Vytauto Mikalausko menų gimnazijos link. Ten jaunojo muziko kasdienybę papildė dar keli instrumentai – būgnai, gitara, saksofonas.

„Galiausiai nusprendžiau stoti į kompoziciją, kad visus šiuos instrumentus galėčiau valdyti“, – nusijuokia jaunasis muzikas, šiais metais baigiantis ketvirtą kompozicijos bakalauro studijų kursą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Eisiantis muzikos keliu Ovidijus žinojo nuo pat mažų dienų – reikėjo tik išsirinkti: kurs ar ją atliks. Asmeninio archyvo nuotr.

Tarp dviejų pasaulių

O. Girdzijausko kelią galima suskirstyti į kelias svarbias karjeros grafas – saksofonininko ir muzikos kompozitoriaus.

Devintus metus pučiantis saksofoną panevėžietis šypteli, jog iki šiol susiduria su dvilypiu jausmu, kai tenka prisistatyti nepažįstamiems žmonėms: saksofonininkas jis ar kompozitorius?

„Nors atitinkamoje aplinkoje – grojant – be jokios abejonės, pirmiausia prisistatau saksofonininku, vis tiek mieliau renkuosi kompoziciją“, – prisipažįsta Ovidijus.

Birželį jo laukia bakalauro darbo gynimas, o kitąmet žada tęsti kompozicijos skaitmenine produkcija arba kitaip – elektroninės muzikos kūrybos – magistro studijų mokslus.

Valandų valandas apie kompoziciją galintis kalbėti O. Girdzijauskas vardija akademinės ir elektroninės muzikos skirtumus, pliusus ir minusus.

Nors vaikinui nėra svetima akademinė kompozicija, tradicinė notacija ir kuriama muzika simfoniniams orkestrams ar akustiniams instrumentams, pats daugiau linksta prie elektroninės, eksperimentinės muzikos bei savo pagrindinėmis darbo priemonėmis laiko įvairias garso apdorojimo programas, skaitmeną.

O. Girdzijauskui per ketverius studijų metus teko kurti muziką ne vienam šokio spektakliui, teatrams. Pademonstruoti kūrybingą išmonę jis galėjo ir padėdamas Vilniaus kolegijos studentams, sukūrusiems žaidimą „Android“ operacinės sistemos telefonų vartotojams. Ovidijui buvo patikėta sukurti muziką ir garso efektus.

O neseniai jis grįžo iš Prancūzijoje vykusio filmų festivalio, kuriame kartu su komanda kūrė muziką net keliems užsienio autorių kino filmams.

Šią patirtį panevėžietis laiko ypatinga pasitaikiusia sėkme, vertingu potyriu ir tam tikru iššūkiu, kuris leido peržengti savo komforto zoną – dažniausiai, kaip sako, kompozitoriai kuria vieni.

Įkvėpimą įspraus į grafiką

Dabar Ovidijaus veidas vis dažniau pastebimas įvairiuose pobūviuose, renginiuose. Sėkmingai karjeros laiptais lipantis muzikos atlikėjas ir kompozitorius atskleidžia savo sėkmės receptą.

„Reikia būti šiltam, žmogiškam, bendrauti draugiškai, prisitaikyti prie kito“, – įsitikinęs O. Girdzijauskas.

Besiveržiantieji į pramogų pasaulį dažnai klysta savo pradedančio atlikėjo paslaugas įvertindami neadekvačiomis kainomis. Ovidijaus nuomone, kur kas vertingiau kartais padaryti tam tikras išlygas: pasirodyti savanoriškai, nemokamai ir tokiu būdu tapti pastebėtam didesniam žmonių ratui.

Dažniausiai scenoje 22-ejų saksofonininkas jaučiasi drąsus ir pasitikintis savimi. Tačiau net ir sukaupus nemenką patirtį, tenka susidurti su neužtikrintumo momentais. Ovidijus pripažįsta iki šiol nedrįstantis sugroti vieno kūrinio.

„Anksčiau buvau labai susidomėjęs džiazu. Džonas Koltreinas yra vienas iš modalinio džiazo pradininkų. Jis parašė išskirtinį, greito tempo kūrinį „Giant steps“, jame vyksta labai įdomios harmoninės slinktys“, – pasakoja O. Girdzijauskas.

Jis pabrėžia esantis iš tų, kurie tiki ypatingomis mūzomis, taip pat yra vienas laimingųjų, kurį bent menka inspiracija aplanko kone kasdien.

„Įkvėpimas – labai individualus dalykas. Būna, jog mane inspiruoja tam tikras jausmas, fizinis dalykas, daiktas, jau girdėta melodija, kurią norisi peraranžuoti“, – vardija kūrėjas.

Panevėžiečio kompiuteryje muzikiniai akordai vietą dažniausiai atranda vakarais. Kartais, kai viskas vyksta sklandžiai, O. Girdzijauskas gali kurti ir iki pat paryčių.

Nors jaunasis kompozitorius kol kas neturi susidėliojęs darbų grafiko, sako, jog netrukus žada tokį suplanuoti – jau pradeda varginti kūrybingi naktinėjimai.

„Juk įkvėpimo nenuvysi – jeigu jis bus, tai bus“, – šypteli Ovidijus.

Paskendęs garsuose

Muzikos kūryba O. Girdzijauskui gyvybiškai reikalingas elementas. Neplanuodamas jis sako pastebėjęs, jog kartą per mėnesį į dienos šviesą iškyla koks nors jo kūrybinis vaisius.

„Patinka sulaukti gero žodžio, paskatinimo, sujaudinti kito širdį. Muzika užima didžiąją dalį mano gyvenimo ir, esu įsitikinęs, ji niekur nedings“, – sako Ovidijus.

Panevėžietis mintį „kas būtų, jeigu pasaulyje nebūtų muzikos“ skubiai veja šalin.

Muzikos kalba artima ir Ovidijaus sesei Žiedūnei: baigusi choro dirigavimą, ji mokosi vokalo paslapčių. G. Kartano nuotr.

„Jeigu nutiktų taip, jog netekčiau tėvų genais perduotos klausos, ko gero, išprotėčiau. Būtų labai liūdna. Muzika nėra vien pramoga, bet ir tam tikras edukacinis užsiėmimas, malonumas, galimybė pasikelti nuotaiką“, – svarsto kūrėjas.

Tiems, kuriems muzika nėra kasdienė gyvenimo palydovė, ji yra malonumas ir atokvėpis, o profesionalams – rimtas ir sunkus darbas.

Panevėžietis juokiasi, jog specialių atostogų nuo kūrybos tikrai nereikia – jos susiklosto natūraliai: tuomet, kai užsistovi vietoje arba nori dar kartą permąstyti, kur eiti toliau.

Pabėgti nuo muzikos pasaulio Ovidijui kol kas sunkiai sekasi. Kelissyk, sako, bandęs pabūti visiškoje tyloje, tačiau pastangos buvo bergždžios.

„Su muzika esu visuomet. Net ir klausantis aplinkos garsų atsiranda kažkas muzikalaus pačioje aplinkoje“, – šypteli vaikinas.

Jaunojo kompozitoriaus muzikinis skonis keitėsi ne sykį. Vos pradėjus mokytis domino vienokia, vėliau jo grojaraštyje atsirado roko muzika, įvairūs populiarūs kūriniai.

Dabar ieško aukso vidurio – profesionalaus ir „kabinančio“ skambesio. Šios paieškos atvedė Ovidijų prie anksčiau nemėgtos klasikinės muzikos ar senos elektronikos, 80-ųjų „rave“, o vienas didžiausių jo atradimų – „underground“ stiliaus muzika.

Visuomet gebantis įsiklausyti ir įžvelgti teigiamas puses Ovidijus dabartinėje Lietuvos muzikos padangėje pastebi, kaip pats sako, daug niekinės ir neprofesionaliai padarytos muzikos.

„Tuose muzikos kūriniuose jaučiasi estetinė beskonybė, neprofesionalumas, nuolatinis pasikartojimas. Tokia muzika mane įkyriai veikia, nemėgstu, kai kūrėjas į ją žiūri per daug lengvabūdiškai“, – drąsiai sako O. Girdzijauskas.

Komentarai

  • sekmes jaunajam talentui!

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų