„Pelėdų kalnas“ vėl grįžo į Kauną

„Pelėdų kalnas“ vėl grįžo į Kauną

Jei netoli jūsų namų geso šviesos, sklaidėsi atmosferiniai dūmai ar buvo stabdomas eismas, nereikėjo suskubti sunerimti – Kaune visą balandį darbuojasi filmo „Pelėdų kalnas“ (rež. Audrius Juzėnas) kūrybinė komanda. Apie įspūdžius iš filmavimo aikštelės „Savaitraštis Kaunui“ kalbina vieną pagrindinių filmo aktorių Aidą Jurgaitį.

Papasakokite apie savo herojų.
– Jaunas, ką tik baigęs mokyklą vaikinas, jo gyvenimo istorija plėtojama pokario Lietuvoje, kai buvo vykdomi trėmimai, represijos. Šis žmogus labai skaudžiai išgyvena tuometę situaciją, bet tai išmoko jį būti atsargų. Tačiau ir tas atsargumas reikalauja didžiulių vidinių pastangų kovojant su savimi. Kartą juokavome su režisieriumi, kad užaugęs mano personažas tikriausiai būtų buvęs vienas Nepriklausomybės Akto signatarų…

– Kas jums padeda įsijausti į vaidmenį, kaip ruošėtės jam?
– Visi namų darbai atliekami prieš filmavimą. Savaime aišku, svarbiausia yra parengti tekstą, scenarijų. Kai šį skaičiau, nebuvo labai sunku įsivaizduoti, koks yra mano personažas, nes scenaristas itin vaizdžiai apibūdino veikėjus. Žinoma, viso proceso metu scenarijų taisėme, pridėjome ką nors naujo įvairiose scenose, man norėjosi kuo tikroviškiau sukurti herojų ir jo problemas.
Lankiausi Vilniuje veikiančiame Genocido aukų muziejuje siekdamas artimiau susipažinti su laikmečio istorija, tam tikrais faktais, įvykiais. Norėjau pasisemti žinių, padedančių kurti personažo psichologinį paveikslą. Žinoma, ieškojau savęs – kuo mes panašūs, kuo skiriamės… Taip susipažįsti su herojumi ir kartu naujomis akimis gali pamatyti save.
Filmavimo metu aš dirbau su labai daug žinomų lietuvių aktorių. Atvirai pasakysiu, kad buvo scenų, kai man vaidinti nereikėjo, tik žiūrėti į prieš mane esanti genijų, reaguoti čia ir dabar! Pasitaikė tikrai gražių akimirkų…

Juk aš turiu progą savo pačiame pirmame ilgametražiame filme dirbti su A.Juzėnui… Dar ir dabar kartais pagalvoju, kaip man pasisekė,– pasidžiaugė A.Jurgaitis.

– Ar esate panašus į savo herojų? Koks skirtumas didžiausias, o kuo esate panašūs?
– Niekas toli nuo savęs nepabėgs. Aš manau, jog esu kažkuo panašus į savo vaizduojamą personažą. Bet ne vienas aš toks. Filmuojant ar jau baigus procesą kiekvienas tikrai, nors ir tyliai sau pačiam, pagalvos, kad irgi yra bent šiek tiek panašus, bent jau tam tikrose situacijose. Manau, pats režisierius A.Juzėnas įžvelgė mano ir personažo sąsajų. Esu į savo herojų panašus tuo, kaip jis išgyvena visas kelyje iškilusias problemas. Jaučiu tą personažo artumą, bet net nežinau, ar galėčiau nusakyti konkrečiau.

Viena filmavimo erdvių – Tado Ivanausko Obelynės sodyba. (L. Juzėno nuotr.)

– Ką jums vaidinti įdomiau – teigiamus ar neigiamus veikėjus?
– Žinoma, neigiamus. Teigiamus personažus irgi labai įdomu vaidinti, bet jaučiu daugiau laisvės ir žaidimo galimybių kurdamas blogą personažą. Tuomet legaliai gali išbandyti, ką tik sugalvosi. Turi teisę nueiti labai toliau jį kurdamas, kapstytis savyje, ieškoti tamsiausių dalykų. Žinoma, tai yra pavojinga, bet nuo kada tai, kas nepavojinga, yra įdomiau? (Juokiasi.) Neigiami personažai man yra tarsi paslaptis, užminta mįslė, kurią norisi įminti. Jie labai žmogiški, o žmogus yra grožis, paslaptis, gėris, blogis – man į žmogų sutelpa viskas.

– Kokia scena jums buvo linksmiausia arba sudėtingiausia?
– Labai gerai atsimenu savo sudėtingiausią ir kartu geriausią dieną. Vienoje scenoje man teko valgyti bulves, nors jų, pasirodo, neturėjau valgyti (juokiasi). Esmė ta, kad vykau tiesiai į ligoninę. Pats kaltas buvau, neapsižiūrėjau, galva kažkur kitur buvo, tad taip ir nutiko. Bet kartu tai ir geriausia diena, nes visos komandos rūpestis manimi buvo didžiulis. Ir režisierius, ir asistentai, ir operatorius – visi bandė padėti kaip įmanydami. Su komanda sutariau gerai ir anksčiau, bet šis įvykis tarsi iš naujo sucementavo. Tuos žmones aš be galo gerbiu! Kaip mano dėstytoja sakydavo, eičiau su jais į žvalgybą.

Kokią didžiausią pamoką išmokote iš režisieriaus A.Juzėno? Kaip sekasi su juo dirbti?
– Kaip nedengti kito aktoriaus prieš kamerą (juokiasi). Tai turbūt pati pirma pastaba, gauta iš režisieriaus. Su juo darbas įtemptas ir įdomus, bet kitaip aš ir neįsivaizduoju, nes šis režisierius puoselėja aukščiausius standartus aktoriams. Juk aš turiu progą savo pačiame pirmame ilgametražiame filme dirbti su A.Juzėnui… Dar ir dabar kartais pagalvoju, kaip man pasisekė. Dirbdamas noriu atiduoti visą save. Aš labai juo pasitikiu. A.Juzėnas yra itin užsidegęs savo profesijos atstovas ir visada, kai tenka su juo šnekėti apie scenas filmavimo aikštelėje, repeticijoje ar kitur, aš dvigubai patikiu, dvigubai užsidegu, noriu daryti, kurti… Kartu jis mane išmokė būti savimi. Kartais režisierius prieina prie manęs laisvesnę minutę ir sako: „Ko tu čia dabar, taigi viską turi. Būk savimi…“ Taip gera pasidaro, šilta. Be šios profesinės pusės, jis yra labai malonus žmogus.

– Kokius skirtumus pastebite tarp filmavimo darbų dabar ir praėjusių metų žiemą? Esate ne kaunietis. Kuri Kauno vieta patiko labiausiai?
– Vienas didelis skirtumas tikrai yra. Anąkart filmavimo darbai vyko lapkritį ir gruodį. Orai nebuvo patys geriausi. Nors pasitaikė ir šį filmavimo laikotarpį šaltų orų, lietaus, bet tada buvo šalčiau. Kita vertus, man gal nereikia komentuoti, nes mano personažas nėra partizanas, aš neturėjau jokių kovų scenų, o šias, kiek girdėjau, tikrai nebuvo lengva filmuoti dėl orų sąlygų. Be to, kadangi dabar – pavasaris, tai ir nuotaikos darbe gan pavasarinės.
Mane sužavėjo filmavimas prie Vytauto bažnyčios Kaune. Labai gražus pastatas, turinis gotikinių niuansų. Gaila, negalėjau užeiti vidun, nes tuo metu buvo uždaryta. Ir, žinoma, labai patiko Juozo Tumo-Vaižganto muziejuje. Buvo sunku filmuoti, nes trūko vietos, bet pats muziejus, visi tie eksponatai… Kiek ten istorijos…

Viena filmavimo erdvių – Tado Ivanausko Obelynės sodyba. (L. Juzėno nuotr.)

– Filmavimo aikštelėje dažnai tenka praleisti ne vieną dešimtį valandų. Kaip išlaikote susikaupimą, gerą nuotaiką ir išliekate nepavargęs? Ką veikiate laukdamas savo scenų?
– Kadangi jau atvažiuoju nusiteikęs dirbti, tai ilsiuosi stengdamasis neišsitaškyti per daug, neeikvoti energijos. Žinoma, pasiruoši kostiumą, grimą, o tada darai, ką nori. Jei turiu laisvo laiko, dažniausiai einu su kuo nors pabendrauti, tai nuslopina stresą, be to, susipažįstu su žmonėmis, pasiteirauju apie jų gyvenimą, pajuokaujame. Jei filmuojame gamtoje, einu pasivaikščioti po apylinkes, pajusti aplinką, darkart pamąstyti apie sceną, veikėją. Kartais ir miegu (šypsosi).

– Filmo premjera įvyks 2018 m. vasario 16 d., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto šimtmetį. Ką jums reiškia šalies nepriklausomybė?
– Laisvę, o tai aš labai vertinu. Pagalvoju, kas būtų, jei dabar gyventume tokiais pat laikais, kaip anuomet. Manau, ką mes dabar turime, yra didelis praeities žmonių nuopelnas. Mūsų atsakomybė – neprarasti to, už ką jie kovojo, puoselėti ateities kartoms. Kai tokius klausimus išgirstu, pasimetu, sunku pasidaro… Toks jausmas, kad jaučiu, ką ir kaip noriu pasakyti, bet labai sunku suformuluoti, nes atrodo, kad vis kažką svarbaus galiu pamiršti.

Šiek tiek faktų apie filmą

„Laisvoji Europa“, BBC, „Amerikos balsas“ tik retsykiais prasimuša pro geležinę uždangą ir sovietinius radijo stočių slopintuvus į Lietuvą, kur vyksta nuožmus karas tarp nepasidavusių okupacijai krašto gyventojų ir sovietinio režimo.

„Pelėdų kalnas“ – tai vaidybinė istorinė ilgametražė drama apie 1947–1952 m. Lietuvoje susiklosčiusius politinius ir istorinius įvykius, partizanų ryžto ir nešamos žinios kelionę, auką, pralietą kraują, herojų tarpusavio meilę bei santykius, pokario kartą, tvyrojusią baimę būti nubaustam, ištremtam ar nužudytam, bet taip ir nenumalšinusią nepriklausomybės šauksmo. Tai yra istorija apie viltį. Apie beatodairišką riziką priešintis dėl laisvės. Dėl tautinės, socialinės ir pagaliau paprasčiausios žmogiškos laimės.

Filmas kino teatruose pasirodys 2018 m. vasario 16 d., minint Lietuvos Nepriklausomybės Akto šimtmetį.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų