Autobusas gali būti ir mokymosi priemonė. Jame keturis mėnesius važinėdami po Afriką mokosi Danijos alternatyviosios pedagogikos koledžo būsimi mokytojai.

Į pedagogiką – autobusu per Afriką

Į pedagogiką – autobusu per Afriką

Kas bendro tarp mokytojo ir autobuso? Būtent prie šios transporto priemonės vairo Afrikoje pedagogiką prieš dvejus metus studijavo dabar Danijoje dėstytojaujanti 35-erių panevėžietė Eglė Šimukėnaitė.

Teorijos mokytojai

Pasitikdama naują valstybės šimtmetį Lietuva paskelbė tris svarbiausias savo idėjas. Viena jų – iki 2025 metų mokytojo profesiją padaryti prestižinę. Žinia, dabar šis darbas ne itin patrauklus jaunimui ir daugelis absolventų, pasiėmę pedagogikos diplomą, renkasi kitą sritį.

Visi sutinka, kad mokytojo rengimo studijos turėtų keistis pagal šiandieninę visuomenę ir jaunosios kartos poreikius. Tačiau aukštosios mokyklos vis dar mokytojams krauna teorijos klodus, o praktikai dėmesio skiria per mažai.

Tokiomis mintimis šiandien dalijasi prieš daugiau nei dvejus metus Danijos alternatyvios pedagogikos koledže mokslus baigusi panevėžietė E. Šimukėnaitė. Dabar ji pati rengia būsimus mokytojus minėtoje įstaigoje ir tiki, kad švietimas yra raktas į geresnį gyvenimą. Tokios profesijos tikslas, pasak Eglės, išugdyti atvirus, tolerantiškus ir atsakingus piliečius. Mokytoja, anot jos, privalo sudaryti sąlygas savo mokiniams patiems atrasti šias vertybes.

Mokykla kelio neparodė

E. Šimukėnaitė užaugo Panevėžyje, čia baigė Vytauto Žemkalnio gimnaziją. Uždariusi mokyklos duris, Eglė dar ilgai savarankiškai ieškojo savo gyvenimo kelio.

„Nuėjau ilgą ir pilną iššūkių kelią, kol atradau tikrąjį pašaukimą. Baigusi mokyklą įstojau net į šešis universitetus, iš kurių tris pabaigiau bakalauro ir magistro laipsniais. Kelis kartus mečiau studijas, nes trūko holistinio požiūrio, kur yra mano vieta šiame pasaulyje, neturėjau gyvenimiškų įgūdžių. Man trūko kantrybės monotoniškoms ir teorinėms paskaitoms“, – pasakojo E. Šimukėnaitė.

Gavusi brandos atestatą, panevėžietė pirmiausia įstojo į istorijos ir antropologijos studijas Vilniaus universitete. Po metų jas pakeitė į lituanistiką. Trečiais metais studentė metėsi į turizmo ir viešbučių administravimo specialybę, bet ir ši Eglei nepatiko.

Po nesėkmingų bandymų mergina grįžo namo ir įsidarbino kompiuterių prekyba bei taisymu užsiimančioje įmonėje. Čia ji taip nugyveno septynerius metus, kol, pačios teigimu, išmoko esmines gyvenimo pamokas.

„Dar kartą apsisprendžiau kibti į mokslus. Įstojau į KTU Panevėžio institutą ir baigiau vadybos ir verslo administravimo bakalauro studijas“, – pasakojo E. Šimukėnaitė.

Paskatinta dėstytojų, ji įgijo magistro laipsnį nuotoliniu būdu. Ir būtent tada panevėžietei atsivėrė naujas pasaulis – studentė susižavėjo progresyviais pedagogikos metodais bei galimybėmis juos pritaikyti praktikoje.

Išskirtinis koledžas

Eglės mama – lietuvių kalbos mokytoja, tačiau po mokslų jos dukra vis dėlto suprato neturinti tiek drąsos ir pasitikėjimo savimi, kad galėtų vadovauti trisdešimties vaikų klasei. Jos žvilgsnį patraukė nauja kryptis – 2012 metais panevėžietė netikėtai atrado alternatyvios pedagogikos koledžą Danijoje.

„Įstojau į koledžą, nes norėjau tapti mokytoja. Norėjau išmokti pasidalyti žiniomis ir patirtimi su kitais, bet supratau, kad būti mokytoja yra kur kas daugiau – tai tampa gyvenimo būdu“, – pripažįsta E. Šimukėnaitė.

Studijos minėtoje mokykloje visiškai skiriasi nuo paskaitų Lietuvos pedagogų kalvėse. Čia mokslas trunka trejus metus be laisvadienių, studentai gauna tik dvi savaites per metus atostogų. Studijos mokamos, tačiau jaunuoliams suteikiama galimybė užsidirbti mokytojaujant koledžo mokyklose.

Kiekvienas studijų kursas susideda iš tam tikrų periodų. Esminė pirmųjų metų paskaita – keturių mėnesių studijų kelionė į vakarinės Afrikos šalis. Jos metu grupė jaunuolių sėda į autobusą, kuris tapo viena pagrindinių šio koledžo mokymo priemonių, ir keliauja.

Vadovaudamiesi ideologija „Mokomės keliauti, keliaujame mokytis“ studentai ne tik rieda dideliu autobusu Afrikos keliais, mėgaujasi egzotiškais jos vaizdais bei vietinių žmonių geraširdiškumu, bet ir mokosi. Grupelė diskutuoja ir pasirenka keletą temų, kurias norėtų studijuoti plačiau. Taip būsimi mokytojai gilinasi į politinę situaciją Maroke, socialinę ir rasinę nelygybę Mauritanijoje, tradicijų svarbą Gambijoje ir t. t. Susiskirstę į mažas dviejų ar trijų asmenų grupeles studentai iškeliauja į mokslines 5–7 dienų ekspedicijas tyrinėti pasirinktos temos.

Visa tai, pasak Eglės, padeda pažinti kitas kultūras, kurios sparčiai ateina ir į Europą.

Studijuodama pedagogiką Danijoje Eglė prieš tai privalėjo įgyti teisę vairuoti autobusą. Asmeninio archyvo nuotr

Gyvenimas autobuse

Pirmaisiais studijų metais lietuvė su bendramoksliais apkeliavo Maroką, Mauritaniją, Gambiją, Senegalą ir Bisau Gvinėją. Tačiau Eglei ši kelionė buvo ne vienintelis išbandymas.

„Nuotykiai ir didieji gyvenimo iššūkiai prasidėjo, kai studijų pradžioje prisiėmiau atsakomybę vairuoti seną, 1974-ųjų laidos 50-ies vietų „Volvo“ autobusą ir taip su kurso draugais gyvenome keliaudami po vakarinę Afriką. Taigi, pirma, reikėjo išsilaikyti D kategorijos vairuotojo teises. Vėliau keliauti autobusu keturis mėnesius ir įveikti 17 tūkstančių kilometrų“, – prisimena Eglė.

Mergina ne kartą buvo sustabdyta policijos ir karių. Visi stebėjosi prie vairo sėdinčia studente, keliaujančia po Afriką. O čia eismas labai skiriasi nuo Europos – gatvėmis teko dalytis ne tik su mašinomis, bet ir asiliukais, dviračiais, karučius stumiančiais vaikais.

Įgyta patirtis, anot E. Šimukėnaitės, įtakos turėjo jos pasaulėžiūrai bei vertybėms. Mergina privalėjo išmokti bendradarbiauti, mokytis kartu su jaunuoliais iš įvairių Europos šalių. Tokia dinamiška aplinka sukūrė unikalią galimybę, kai mokomasi iš vienas kito skirtybių ir gebėjimų.

„Žingsnis po žingsnio mokėmės, kaip priimti sprendimą, kuris tenkintų visų poreikius ir interesus. Tarkim, klausimas, kokios spalvos užuolaidos norėtume autobuse, gali tapti nesibaigiančių diskusijų objektu. Kartais tenka stabdyti autobusą, kol randamas kompromisas. Išmokti toleruoti ir atvirai priimti kito nuomonę – procesas, reikalaujantis pastangų ir pasiryžimo“, – pasakojo E. Šimukėnaitė.

Savarankiškumo pamokos Anglijoje

Ne vienas studentas, anot jos, tokio studentavimo Afrikoje ir neatlaikė. Iš 20-ies keliautojų grupės į Daniją grįžo tik pusė. Po kelionės jiems Danijoje teko laikyti egzaminus iš to, ką pažino Afrikoje.

Antraisiais studijų metais panevėžietė keliavo į Angliją. Čia suburtai grupelei teko patiems susirasti ir būstą, ir darbą bei pažinti naujo krašto kultūrą, ruošti užsieniečiams renginius.

Trečiaisiais metais studentai eina praktikuotis į mokyklas. E. Šimukėnaitė dirbo vienoje iš koledžo mokyklų, lietuvei teko mokyti sudėtingo charakterio, neįgalius jaunuolius.

Su studentais Bisau Gvinėjoje

Praėjo daugiau nei dveji metai, kai Eglė baigė pedagogikos koledžą. Dabar ji pati čia mokytojauja ir savo studentus lydi į vakarinės Afrikos kraštus. Ši mokymo įstaiga dėstytojams tampa tikrais namais – čia jie neturi laisvadienių ir su studentais dirba ištisą parą. Visa koledžo bendruomenė pati valosi, tvarkosi, gaminasi maistą, rengia renginius, švenčia šventes bei mokosi.

„Mokytojavimas apskritai yra ne darbas, o gyvenimo būdas. Mes visą savo laiką skiriame studentams, keliaujame, mokome juos. Aišku, kartais būtina nors trumpam pasitraukti iš tos veiklos, kad viską permąstytum, atsigautum“, – pasakojo dabar Bisau Gvinėjoje dirbanti panevėžietė.

Susisiekus su ja telefonu fone girdėjosi vaikų krykštavimas. Dabar Afrikoje įkurta ne viena panaši mokytojų mokykla, kaip Danijos alternatyvios pedagogikos koledžas. Eglė vienoje tokių įstaigų šiuo metu kaip tik lankosi su savo studentais ir padeda rengti naujus mokytojus karštajam pasaulio žemynui.

Pašnekovės komandos užduotis šiomis dienomis – padėti vietiniams gyventojams vaikų mokykloje įrengti futbolo aikštyną bei nutiesti laistymo sistemą sode. Taip europiečiai, pasak Eglės, priartėja prie svetimos kultūros ir gali išsiaiškinti, kokių mokytojų jai reikia.

„Mes nesavivaliaujame Afrikoje, mes norime jiems padėti ir įsilieti“, – aiškina E. Šimukėnaitė.

. Po kelerių metų E. Šimukėnaitė žada grįžti į Lietuvą ir galbūt čia įkurti alternatyvaus švietimo įstaigą.

Patirtį perduos Lietuvai

Į klausimą, ko reikia Lietuvos mokytojams, kad ši profesija atgautų prestižą, Danijos dėstytoja sako, kad mūsų šalyje pedagogika nuskendo nemeilėje mokyklai.

„Mano mama mokytoja, iš jos girdžiu, kad mokykloje dirbti sunku. Pamokos ir klasės valdymas ją išvargina“, – sakė Eglė.

Nei vaikai, nei jų mokytojai, E. Šimukėnaitės įsitikinimu, nėra patenkinti mokymo procesu, nes šis uždarytas tarp vadovėlių. Jaunajai lietuvių kartai, pašnekovės nuomone, trūksta bendradarbiavimo įgūdžių, kritinio mąstymo, potraukio naujiems atradimams.

Tarp jos studentų Danijoje yra ir lietuvių. Jie, dėstytojos pastebėjimu, į netradicinį koledžą atvyksta itin nedrąsūs, bijantys garsiai reikšti savo nuomonę.

„Dėstytojo pareiga stebėti savo studentą, matyti, kada auga jo profesijos motyvacija, kas tai skatina. Reikia ieškoti priemonių, kaip skatinti jauno specialisto savarankiškumą, atvirą požiūrį. Juk geras mokytojas turi būti atviras – jo ausys ir akys privalo atpažinti šiandienos problemas, motyvuoti savo mokinius bei drąsiai ir net laužant standartus organizuoti ugdymą“, – vardijo panevėžietė.

Ji pati neatsisako minties po penkerių ar dešimties metų grįžti dirbti į Lietuvą. Pasak Eglės, tai žada ir jos studentai lietuviai.

„Norėčiau įsteigti panašią mokyklą, kur mokslas neapsiriboja klase, vadovėliais ir griežtai suskirstytais mokomaisiais dalykais. Požiūrį į mokytoją, mokyklą ir mokslą reikia ugdyti nuo pat darželio, tuomet ir pedagogika taps prestižinė“, – pabrėžė po Afriką keliaujanti panevėžietė.

Galerija

 

Komentarai

  • Sėkmės, brangioji !

  • Ačių, labia gražiai parašyta, tiesiog malonu skaityti!
    taipogi pabaigiau šį koledžą ir dabar mokytojauju jame.
    Būtų nuostabu tokio tipo išsilavinimą suteikti Lietuvoje, reikia jau braižyti projektus 😀

Rodyti visus komentarus (2)

Atsakymas į Eglužei komentarą Atšaukti atsakymą

Daugiau leidinio naujienų