Tautodailininkų darbai traukia žvilgsnį, ramina širdis ir įkvepia kurti. T. Šiaudinio nuotr.

Paveldo turtai – iš praeities į dabartį

Paveldo turtai – iš praeities į dabartį

Panevėžio krašto tautodailininkai senąsias tradicijas perduoda kurdami medžio, molio, vilnos, šiaudų, metalo, odos, popieriaus bei kitokius darbus.

Kartais sunku patikėti, kad tautodailininkai tokie pat žmonės, kaip ir visi. Kad jie taip pat pluša darbovietėse, augina vaikus, sukasi buities rūpesčių rate, serga, ilsisi…

Kiekvieną kartą apsilankius tautodailininkų parodoje dažnam sukirba mintis, kad šie meno žmonės, ko gero, kiek kitokie – antraip argi būtų įmanoma per palyginti trumpą laiką nukalti, numegzti, išdrožti, nulipdyti, iškarpyti ar kitaip sukurti tiek nuostabių darbų. Kaip įmanoma šiais visuotino skubėjimo ir užimtumo laikais atrasti valandų valandas kruopščiam, kantrybės reikalaujančiam darbui?

Tautodailininkų kūryba – ne šiaip savo amatą išmanančių meistrų darbai, o gausius tautos paveldo turtus dabarties ir ateities žmonėms nešantys kūriniai. Ir molio puodynė, ir metalinė saulutė, austa juosta, raštuotos pirštinės, išdrožinėtas šaukštas, švilpynė ir kiti darbai atkartoja senąsias  krašto tradicijas, išreikštas tomis pačiomis formomis, spalvomis bei raštais, kokie naudoti prieš šimtus metų.

Panevėžio dailės galerijoje šiuo metu veikiančioje krašto tautodailininkų parodoje vėl laukia susitikimas su nepaprastais kūriniais, kuriuose darniai skamba ir praeities, ir dabarties gaidos. Juk, kaip sako Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio skyriaus pirmininkas Saulius Kronis, net ir puoselėjant senąsias tautos tradicijas, nūdienos įtakos nepavyksta išvengti.

Parodoje  „Tradicijos ir dabarties ryšys: Panevėžio krašto tautodailė“ savo kūrybą pristato tautodailininkai iš Anykščių, Biržų, Kupiškio, Pasvalio, Panevėžio, Rokiškio ir Ukmergės. Daugiau kaip šešis šimtus įvairiausių darbų pateikė 226 tautodailės meistrai. Tarp jų ir patyrę, jau ne pirmą dešimtmetį besidarbuojantys kūrėjai, ir dar tik pirmuosius žingsnius kūrybos keliais žengiantys žmonės.

Pripažinti darbai

Paroda veiks iki balandžio 29 dienos. Uždarymo dieną vyks joks aptarimas, bus atrinkti darbai į respublikinę parodą.

Panevėžio krašto tautodailininkų kūryba gerai žinoma visoje Lietuvoje – neseniai jų darbai eksponuoti Nacionalinio muziejaus galerijoje. Dviejų meistrų darbus muziejus net  įsigijo, o į šio muziejaus fondus patenka tik patys geriausi, labiausiai paveldo dvasią atitinkantys kūriniai. Šį kartą labiausiai tinkami muziejaus ekspertams pasirodė kalvio S. Kronio bei keramikės Genės Vaičekauskienės darbai.

Panevėžio dailės galerijoje tradicinėje krašto tautodailininkų parodoje eksponuojami patys įvairiausi darbai – akis pamaloninti ir sielą pradžiuginti gali ir tekstilės, ir medžio darbų, ir tapybos bei kitų meno rūšių gerbėjai.

Parodos lankytojų žvilgsnis būtinai užklius už panevėžietės tautodailininkės Audronės Virbalienės sukurtų nepaprastai dailių riešinių. Solidžių spalvų, tautiniais motyvais smulkiausiais karoliukais siuvinėtos plonytės riešinės įvertintos visos šalies mastu, jos buvo pateiktos „Aukso vainiko“ konkursui. O į šį apdovanojimą gali pretenduoti tik geriausieji iš geriausiųjų.

Riešinių kūrėja į tautodailininkų gretas įsiliejo prieš keletą metų. Tačiau jos kūrybos aruodas pildomas nuo pat mažens. Audronė rankdarbius pradėjo kurti nuo mokyklinių metų. Jos darbščioms rankoms ir dabar paklūsta viskas, ko tik ji imasi – mezga, siuva, klijuoja, mėgsta kurti iš nebereikalingo plastiko. Vis dėlto svarbiausią vietą jos kūryboje užima riešinės.

Jai patinka ir pats mezgimo procesas, malonus bei džiuginantis ir galutinis jo rezultatas – pabaigtas kūrinys. Riešinėms sukurti meistrei prireikia trijų dienų – nors ir nedidelis, atrodo, šis darbelis, bet jam reikia daug kruopštumo, laiko, kantrybės.

Užimtos, sėklininkystės firmoje dirbančios moters kiekviena laisva valandėlė skiriama užkrečiančiam kūrybos pomėgiui.  A. Virbalienė yra sukūrusi ne vieną dešimtį dailučių riešinių.

Su peiliu ir kaltu

Laisvo laiko pertekliumi negali pasidžiaugti ir pasvalietis Vytautas Jackūnas – jis taip pat užimtas, dirbantis  žmogus. Tačiau su peiliu ir kalteliu vyras sugebėjo pasiekti tautodailės aukštumų.

V.Jackūno darbai – šventųjų skulptūrėlės – taip pat eksponuojami šioje parodoje. Tautinio paveldo sertifikatą turintis medžio drožėjas aktyvus respublikinių ir tarptautinių parodų, skulptorių kūrybinių seminarų dalyvis. Tautodailininkų sąjungos nario stažas įspūdingas – daugiau kaip 35 metai. Daug per tą laiką darbų išdrožta, daug įvertinimų, apdovanojimų  pelnyta. Pasvalietis – „Aukso vainiko“ laureatas.

„Aš su peiliuku nuo pat vaikystės“, – juokiasi vyras, dar nepamiršęs savo pirmojo drožinėjimo įnagio – peiliuko dailiomis rago kriaunomis. Tą peiliuką pats pagamino ir sūnui dovanojo jo tėvas kalvis.

Šakeles bedrožinėdamas tą peiliuką vaikas pametė, bet vėl nagingo tėvo buvo apdovanotas – kitą peiliuką jam padarė. Su tuo ilgai nesiskyrė.

Ir dabar drožinėjimas šio žmogaus gyvenime – labai svarbus užsiėmimas. Vytautui patinka susikaupti ties drožinėjama angeliuko ar  šventojo figūrėle, širdis linksta ir prie didelių darbų iš ąžuolo. Tautodailininkas yra išdrožęs per  70 ąžuolinių skulptūrų.

Kupiškėno Vytauto Jasinsko tautodailės darbai iš akmens. Vyras pasakoja,  kad su akmeniu juokauti negalima, su juo elgtis reikia atsargiai ir kruopščiai, padarytų klaidų ištaisyti jau neįmanom. Dirbti su akmeniu ir laikas ribotas – tik vasarą. Žiemą geriau ilsėtis.  Užtat kūriniai iš akmens ypatingi. Jie išliks ilgus  šimtmečius.

Pirmieji V. Jasinsko prisilietimai prie šios medžiagos buvo  beveik prieš 40 metų, kai pradėjo dirbti akmentašiu. Jau tuomet, be paminklų, pradėjo kalti iš akmens skulptūrėles. Meistras dalyvauja įvairiose parodose,  yra surengęs ir personalinių. Savo skulptūromis vyras papuošė Kupiškį, Skapiškį.

Parodos lankytojai taip pat gali susipažinti su juvelyro Vytauto Petrausko kūryba. Tautodailininkas džiaugiasi, kad juvelyrų gretas papildė keli jauni nariai.

„Buvome likę tik du vyresnio amžiaus juvelyrai tautodailininkai. Smagu, kad ir jaunimas renkasi šią nelengvą, tačiau labai įdomią kūrybos sritį“, – sako V. Petrauskas.

Jis labiausiai mėgsta dirbti su pusbrangiais akmenimis, gintaru, mėgsta dirbinus puošti netradicinėmis medžiagomis: elnio dantimis, lydekos slanksteliais, briedžio ragu, kaulu ir kt. Tautodailininkas sako nemėgstantis štampų ir viską, nuo darbo pradžios iki pabaigos daro pats. Nors galimybė palengvinti, supaprastinti procesą yra. Juvelyras domisi senovės baltų papuošalais, nemažai laiko skiria šiam pomėgiui.

Į prasmingą kelionę

Prieš trejetą metų į tautodailininkų gretas įsiliejęs Kęstutis Vaičiūnas – tapytojas. Baigęs darbą valstybinėje įstaigoje, jis, sako, sumanęs atgaivinti vaikystės pomėgį. Įkvėpimo vyras semiasi iš gamtos, ypač keliaudamas po Lietuvą.

„Kokia graži mūsų Lietuvėlė, noriu ir pats vėl pamatyti, ir kitiems savo paveikslais priminti“, – sako tautodailininkas.

Dar vienas jo tikslas – apvažiuoti buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės objektus, kai kuriuos iš jų nutapyti. Baltarusijos keliais jau nuvažiuota nemažai kilometrų, parsivežta daug įspūdžių. Artimiausiu metu laukia kelionė į Ukrainą, kur tikisi taip pat nemažai įspūdžių užfiksuoti.

Tautodailininkų darbus apžiūrėjusi Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja, etnologė Vitalija Vasiliauskaitė priminė visiems, kad būtina kuo tvirčiau šlietis prie praeities, o ne prie dabarties – liaudies meno tradicija gerokai primiršta.

Sunku išlaikyti šimtmečių tradicijas, tačiau būtent toks tautodailės siekis. Ji patarė kuriantiesiems dažniau katalogus pavartyti, muziejus aplankyti, susipažinti su paveldu, kad kuo mažiau būtų nutolta nuo tradicijų. Kai kuriuose eksponuojamuose darbuose tradicijos puikiai išlaikytos.

„Todėl širdis džiaugiasi akiai atpažinus dabarties darbuose senuosius raštus, ornamentus, spalvas“, – sakė V. Vasiliauskaitė.

Parodos atidarymo dieną susirinko  gausus būrys meno mylėtojų – kas nagrinėjo kojinių, pirštinių, riešinių, drabužių, margaspalvių juostų, audinių raštus, kas žavėjosi medžio, kalvystės, keramikos  tapybos darbais, kas aikčiojo prie plonytėlių popieriaus karpinių ar kitų įspūdingų darbų.

Žiūrovų atsiliepimai patys šilčiausi. Ponia Eugenija tikino būtinai anūkus atsivesianti ir parodysianti jiems šiuos tautodailininkų darbus.

„Esu mėgėja megzti, siuvinėti, tačiau tokių įspūdingų darbų, kaip čia pateikiama, nesukuriu. Tačiau žinau, ką reiškia sėdėti prie rankdarbio bandant išgauti pageidaujamą raštą ar formą. Todėl nepraleidžiu nė vienos tautodailininkų parodos, čia semiuosi įkvėpimo, mokausi, džiaugiuosi, kad visada yra tokių darbščių, gabių, kūrybingų žmonių kaip mūsų tautodailininkai“, – sakė panevėžietė Virginija.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų