Paveiksluose įkalinęs saulę ir laiką

Paveiksluose įkalinęs saulę ir laiką

Aukštaitijos sostinėje gyvenantis ir kuriantis fotografas Žilvinas Kropas dažnai pavadinamas tikru „pinhole“ fotografijos asu. Vos per dvejus kūrybinius metus jo pavardė garsiai nuskambėjo užjūryje, tačiau tik besibaigiant 2018-iems metams pirmąją savo personalinę parodą „Saulėraščių iliuminacija“ jis pristatė ir Panevėžio publikai.

 

Alternatyvių fotografijos formų, to, kas nėra priskiriamai masinei bangai, autorius gali pasigirti vos per porą metų apkeliavęs ne vieną svečią šalį. Viešėjęs Argentinoje, Kolumbijoje, Baltarusijoje, Anglijoje ir net Jungtinėse Amerikos Valstijos, šį kartą Ž. Kropas išskirtinius savo darbus pristato Panevėžio fotografijos galerijoje.

„Saulėraščių iliuminacija“ – tai brandžiausi autoriaus soliaografijos darbai. Iš esmės tai – saulės kelio fotografija. Šio žanro kūrybos procesas yra unikalus ir ypatingas tuo, kad kuriama ne gamykliniais fotoaparatais, o savadarbiais, pasigamintais tiesiog iš paprasčiausių skardinių, kuriose įmontuojamas fotopopierius ar juostelė, o ekspozicijos laikas gali trukti nuo kelių minučių iki kelių mėnesių.

Autorius šypteli, jog iki šios personalinės parodos teko nueiti nelengvą kelią, kuriame buvo įvairių paklydimų ir posūkių. Ž. Kropas užsiėmė komercine, gatvės fotografija. Visgi lemtingu postūmiu link soliaografijos jis sako laikantis žymių Panevėžio fotomenininkų – Marijos Čičirkienės ir Sauliaus Saladūno – tiesioginę ir netiesioginę įtaką.

Panevėžio fotografų draugijos narys akimirkų fiksavimo menu susidomėjo prekiaudamas fotografijos įranga. Dabar jam kelia juoką paradoksali situacija: pardavinėdamas tūkstančius kainuojančius fotoaparatus, pats gi kuria naudodamas depozitu vadinamas metalines skardines.

„Tai, kas atrodo netvarkingai, man yra gražu – natūralumas, tikrumas, o ne išdailintos fotografijos“, – sako autorius, kurio paveiksluose užfiksuotos istorijos traukia daugelio akį.

Fotografijos galerijoje pristatomiems darbams Ž. Kropas sako sunaudojęs apie 200 skardinių. Jos, pritvirtintos įvairiose vietose, iškabėjo nuo šešių valandų iki pusės metų. Daugiausia darbų užfiksuota praėjus šimtui dienų. Į šį skaičių fotografas susitelkė norėdamas paminėti Lietuvos valstybingumo šimtmetį.

Pasirinkęs netradicinį fotografavimo būdą, autorius drąsiai eksperimentuoja su galutiniu viso proceso produktu. Nuo įvairių atmosferos reiškinių priklausomi darbai nėra tai, ką galima kontroliuoti. Šviesa, vėjai, krituliai palieka savo pėdsakus ir bet kokiu atveju įsispaudžia į kiekvieną kadrą. Kiekviename iš jų išlieka aktyvus nežinomybės momento vaidmuo.

Galerija

Pats Ž. Kropas soliaografiją norėtų perteikti kur kas paprasčiau, bet vis tiek palikti ir mistikos elementų.

„Kiekviena linija yra saulėtekis ir saulėlydis. Tarpai tarp linijų reiškia, jog tą dieną nebuvo saulės. Fotografijose yra įkalintas laikas. Galima jį pardavinėti, pavyzdžiui, pusę ar metus laiko Lietuvos saulės“, – šypteli autorius.

Fiksuojantis saulės kelią

Parodos kuratorius Sigitas Laurinavičius kalbėdamas apie Ž. Kropo kūrybą kviečia pamąstyti apie estetikos ir laiko sintezę. Pasak jo, autoriaus darbai – tikra nešančioji banga, minčių forma.

„Sutvarkant bet kurį kadrą: atimant visus triukšmus, subraižymus, nuvarvėjimus ar supelijimus, mes iš karto netektume labai daug juslinių kodų. Staiga nebeliktų mistikos, kuri duoda daug daugiau nei vien regimas vaizdas. Noras atsisukti į tokią estetiką yra žavingas ir kartu savotiškai madingas šiuolaikinių sterilių technologijų amžiuje“, – sako S. Laurinavičius.

Soliaografijos darbuose galima būtų įžvelgti ir tapybinių elementų. Kuratorius pabrėžia, jog nors tiek fotografija, tiek dailė yra vizualinio lauko kūrybos sritys, kiekviena jų naudoja visai kitokius principinius priėjimus.

Jeigu vienu atveju darbai gali gimti tik iš fantazijos ir autoriaus vaizduotės, soliagrafijoje tokios galimybės nelieka – viskas tampa priklausoma nuo pačios aplinkos. Tik vėliau šiai fotografavimo formai būdinga transformacija į abstrakčią fantaziją padaro ją žaismingą ir paslaptingą.

„Šiuose sprendimuose yra nemažai išlikę juslinių kodų. Tai – savarankiškas pasakojimas apie saulės kelią ir jo sukuriamą raštą, kurį galima perskaityti ir kodų pavidalu“, – įsitikinęs S. Laurinavičius.

Anot medijų menininko ir meno kritiko prof. dr. Remigijaus Venckaus, Ž. Kropas kuria originalius atvaizdus, kurie kasdienėje aplinkoje nėra prieinami žmogaus akiai. Jis fiksuoja vaizdus, kurių neįstengia sugauti ir užlaikyti ne tik natūrali, bet ir ištobulinta optikos ir elektronikos technika.

Ž. Kropo nuotraukos, iš kurių yra pasitraukęs žmogus, vertę įgauna pati ekspozicija – ilgas ir kantrus laukimas, kol šviesa keliauja ir užrašo savo judėjimo trajektoriją.

Paroda veiks iki sausio 26 dienos.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų