Geležių bažnyčioje tikintieji pavasarį netrukus pasitiks Švento Juozapo atlaidais.

Pavadinti geležies vardu

Pavadinti geležies vardu

Lietuvoje yra dešimtys kaimų bei miestelių, kurių pavadinimai siejami su geležimi – nuo seno plačiausiai naudojamu tvirtu metalu. Kadangi Aukštaitijoje geležis vadinama „gelažimi“, tai ir Geležiai dažnai pavadinami tarmiškai – Gelažiais.

Geležinė, Geležinėlė – Anykščių rajone, Geležiniai – Marijampolės, Geležninkai – Molėtų, Geležūnai – prie Birštono, Pageležiai – Ukmergės, Jonavos rajonuose ir pan.

Po Lietuvą pribarstyta ir Geležių. Yra jų Vilniaus, Šalčininkų rajonuose, o Panevėžio krašto žemėlapyje tokius net du galima surasti.

Kadangi Aukštaitijoje geležis vadinama „gelažimi“, tai ir Geležiai dažnai pavadinami tarmiškai – Gelažiais.

Iš tikrųjų visi jie, Geležiai, savo pavadinimus su juose užkoduotu tvirtumu bei stiprybe atsinešė iš tolimos praeities.

Gal, kaip spėja Vadoklių seniūnas Vytautas Kaupas, kaimai taip buvo pavadinti dėl to, jog tose vietovėse kadaise ginklus gamindavo, kalavijus kaldindavo? Juk ne veltui netoli Vadoklių seniūnijoje esančių Geležių yra ir Karžygių, ir Karalių kaimai.

Gaila, kad iš šitų Geležių teliko vardas bei jų buvimo vietą ženklinantis, prieš maždaug dešimtmetį pastatytas koplytstulpis. Nė vienos trobos vos porą kilometrų nuo Vadoklių nutolusiame kaime nebėra. Seniūnas sako, kad paskutiniai gyventojai kaimą paliko maždaug prieš du dešimtmečius.

Bet Geležių, buvusių Vadoklių seniūnijoje, vardas išsaugotas. Kas žino, galbūt kada nors jis vėl atgims – su naujomis trobomis ir naujais gyventojais geležiečiais.

O štai kitame Panevėžio rajone krašte, Karsakiškio seniūnijoje esančiuose Geležiuose gyvenimas verda ir dabar.

Ir dar koks – su dainomis, muzika, su įvairiais sumanymais, renginiais, susitikimais.

Ne veltui šitame Geležių miestelyje ir žmonės darbštūs, tvirto būdo, stiprūs – kaip geležis.

Prieš dešimt metų štai ši Geležių pavadinimą simbolizuojanti pasaga buvo pakabinta miestelio centre.

Atneša laimę

Neturėdami tikslių žinių, kodėl jų gyvenamoji vieta taip buvo pavadinta, Karsakiškio seniūnijos Geležių kaimo gyventojai ėmė ir patys sukūrė legendą.

O gal tikrai taip ir buvo, ką laki vaizduotė šiais laikais nupiešė: neva kadaise pro šią vietovę prašuoliavo pulkas žirgų milžinų ir vienas jų pametė pasagą. Ją radusieji tai suprato kaip ženklą, jog reikia čia namus statyti, kurti gyvenvietę.

„Nuo senų senovės Lietuvoje vienas žinomiausių sėkmės ir laimės talismanų yra pasaga. Rasti ant vieškelio pasagą reiškia didžiulę sėkmę. Gaila, kad dabar jų randama vis mažiau. Jei visgi pasiseka rasti pasagą, ją pakėlęs jautiesi išties laimingas – juk rankose laikai daiktą iš itin stiprios ir tvirtos medžiagos – geležies“, – sako Tiltagalių kultūros centro Geležių padalinio meno vadovė Jovita Barolienė.

Tokią gražią legendą geležiečiai susikūrė prieš dešimtmetį – 2009-aisiais, kai buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis.

Ir ne tik sukūrė – gausiai į šventę susirinkusiems žmonėms legendą pristatė ir miestelio centre pakabino įspūdingo dydžio Laimės pasagą – neva žirgo milžino pamestą.

Geležių kraštiečių šventėje šis laimės simbolis buvo iškilmingai perduotas miestelio gyventojams.

Sumanymo iniciatorė J. Barolienė pasakoja, kad pasagą nukaldino Zbignevas Česlovas Jackevičius. Jis gyveno netoli Geležių, Pamarnakyje, o šiuo metu šis garbaus amžiaus žmogus įsikūręs kaimyniniame Subačiuje, Kupiškio rajone.

Įgyvendinti laimės simbolio idėją aktyviai talkino geležietis Vidas Narkevičius.

Pasaga puošia miestelio vardo drožinį. Šį kūrinį bei paminklinę lentą, skirtą tautos laisvės gynėjams atminti, miesteliui padovanojo kraštietis, šviesaus atminimo Bronislovas Kiela, buvęs savo tėviškės bei viso krašto gražinimo daugelio iniciatyvų autorius ir vykdytojas.

„Tąsyk šventėje kabindami pasagą kalbėjome, jog ji išties stebuklinga, belieka ją tik paliesti, apeiti tris kartus iš kairės į dešinę, atsisėdus pamąstyti apie gražius dalykus ir bemat tapsi laimingesnis“, – prisimena J. Barolienė.

Ir iš tiesų, takelis iki pasagos jau pramintas – kas tik atvažiuoja į Geležius, būtinai nori simbolį paliesti, laimę užsisakyti.

Prie pasagos stabteli ir jaunavedžiai – fotografuojasi, apie bendro gyvenimo laimę ir sėkmę svajoja.

„Iš tikrųjų ši pasaga simbolizuoja tėviškės ilgesį ir tai, kad tik sugrįždami į ją esame laimingi. Pasaga buvo pakabinta rageliais į viršų – kad laimė neištekėtų, pasiliktų namuose. Be abejo, tai tik simbolis, o svarbiausia tikėti, turėti viltį ir stengtis būti laimingiems, laime pasidalyti su kitais“, – sako Žemaitijoje gimusi, bet visa širdimi Aukštaitijos kraštą, o ypač Geležius pamilusi Jovita.

Talentingi kraštiečiai

Kaip ir kiekviename miestelyje, taip ir Geležiuose yra visokių žmonių – ir klystančių, savojo kelio nerandančių, ir gerbiamų šviesuolių, ir savų talentų – amatų meistrų, muzikantų, poetų.

J. Barolienė pasakoja apie talentingą dailininkę, buvusią Geležių mokyklos mokytoją Aldoną Pocienę, tapančią nuostabius paveikslus.

Šios menininkės darbai puošia Geležių kultūros namų salę, savo kūrinius ji dovanoja brangiems žmonėms, o Adomo Petrausko muziejuje Uoginių kaime, Kupiškio rajone, eksponuojami A. Pocienės piešti įspūdingi dvarai.

Eilėraštį Geležiams, kaip ir daugelį kitų gražių posmų, yra parašiusi vietos gyventoja Danguolė Balčiūnienė. Moteris dažnai savo kurtomis kalbomis padėkoja, pasveikina garbius žmones ar išlydi anapilin vietos gyventojus.

Štai kaip rašo poetė apie savo kraštą: „Neturim mes jūros, neturim ir kopų. / Tamsusis Nevėžis ir tas mums toli. / Bet turim kampelį, Gelažiais vadintą, / Jokūbo kermošiun kasmet čia skubi.“

Eilėraštyje ne šiaip sau minimas Jokūbo kermošius – Geležiuose du kartus per metus vyksta didieji atlaidai su visomis jų linksmybėmis.

Vieni iš jų liepos mėnesį – Švento Jokūbo, kiti kovą – Švento Juozapo.

Tuomet suguža suvažiuoja į Geležius visi čia gimusieji, augusieji, bent kokį ryšį su šiuo kraštu turintieji, tolimų apylinkių gyventojai.

Geležiečių numegztas trispalvis šalikas patiko ir Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei.

Maldos namuose

Viena svarbiausių vietų Geležiuose – Švento Juozapo bažnyčia, pastatyta 1936 metais. Žmonių gyvenimas daug metų sukasi apie šiuos maldos namus.

Istorija byloja, kad netoli Geležių esančio Naujadvario dvaro savininkas Puzinas Geležių kapinėse 1779 metais pastatė medinę koplyčią. Pamaldos joje leistos nuo 1783-iųjų. Iki 19 amžiaus vidurio ši koplyčia vadinta Naujadvario vardu. O 1874 metais čia pastatyta medinė bažnyčia. Vėliau prie jos – varpinė.

Metams bėgant bažnyčiai sunykus, ji ir varpinė 1935 metais nugriautos. Toje pačioje vietoje kunigo Vinco Beinorto rūpesčiu ir parapijiečių lėšomis 1936 m. pastatyta dabartinė medinė bažnyčia. Ji 1937 m. išdažyta, įrengta sakykla, o po metų – ir penkių registrų vargonai.

Dabar Geležiuose veikia susibūrusi Gyvojo Rožinio maldos grupelė. Šiai grupelei priklauso aplinkinių kaimų moterys. Jai vadovauja geležietė, ilgametė bažnyčios choristė Adelė Šližinskienė. Maldininkės įsipareigoja melstis bent po vieną Rožinio maldos slėpinį kasdien.

Karsakiškio ir Geležių bažnyčias bei penkias koplyčias aptarnaujantis parapijos klebonas Jonas Morkvėnas parapijiečių gerbiamas ir mylimas. Jis aktyviai dalyvauja visuomeniniame gyvenime, jo iniciatyva seniūnijoje įvyko daug gražių renginių.

O netrukus, kovo 24 dieną, vėl visi susitiks smagiame renginyje amatų ir muzikos šventėje per Šv. Juozapo atlaidus. Šventinis rytas prasidės Geležių bažnyčioje, paskui persikels į kultūros namus. Ten bus visko: ir muzikos, ir dainų, ir mugė su tradiciškai gausiais amatų kūrėjų darbais.

Svarbus vardas

Lietuvai tekę išbandymai neaplenkė ir Geležių – gauta tokių pat skausmingų pamokų, patirta tokių pat praradimų, išgyventa vilčių.

Geležių šauliai po 1941 metų birželio 14 d. trėmimų Žaliojoje girioje buvo įkūrę partizanų būrį. Po Antrojo pasaulinio karo Geležių apylinkėse veikė Žaliosios rinktinės Juodojo Pono Lietuvos partizanų būrys.

Dabar vaikščiodamas po Geležius matysi gražius namus, tvarkingus kiemus, gatves. Pagrindinė – Varpo gatvė, yra Šviesos, Jono Stasiūno gatvės. Ji taip pavadinta pagerbiant garsų Lietuvos operos dainininką, baritoną, profesorių J. Stasiūną (1919–1987). Nors jis ne iš pačių Geležių kilęs, šio garbaus vyro gimtinė visai netoli – Ničiūnuose.

Geležių kultūros namuose yra koncertavusi ir dainininko dukra Aušra Stasiūnaitė.

J. Barolienė prisimena, kad dar vienas žymus Lietuvos menininkas, poetas Jonas Strielkūnas ne kartą minėjo Geležius. Nors jis taip pat gimė ne Geležiuose, jo, šviesaus atminimo žinomo poeto, tėviškė – netolimose Aukštaitijos žemėse.

Eilėraštyje „Geležiams“ jis rašė: „Ir nelytėtą šimtmečių rūdžių, / Neiškeistą į stiklo šukę gražią, / Prie lūpų tarsi kardą aš glaudžiu / Miestelio vardą senąjį Geležiai.“

Geležietės – ansamblio „Varsa“ dainininkės – (kairėje) vadovė Jovita Barolienė.

Mezgimas – vienybei

Negalima nepaminėti dar vieno Geležius visoje šalyje išgarsinusio įvykio – Lietuvos 100-mečio simbolio tautinio nepriklausomybės šaliko mezgimo.

Miestelio gyventojai ilgai darbavosi megzdami trispalvį šaliką ir užpernai, kovo 9-ąją, juo iškilmingai apjuosė aikštę. O kovo 11-ąją tą šaliką atvežė į Vilnių ir nešini juo, susuktu į didelį kamuolį, dalyvavo Seime vykusiame minėjime. Geležiečius gyrė net pati prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Šaliko idėjos sumanytoja J. Barolienė sako ilgai svarsčiusi, ko Lietuvai, jau stovėjusiai ant valstybingumo atkūrimo 100-mečio slenksčio, reikia labiausiai?

„Juk suprantama – vienybės, darnos, bendrystės, tame mūsų mažos šalies didybė ir jėga. O to siekti galime kiekvienas, prisidėdami nors ir nedideliu, bet iš širdies gelmių einančiu darbu“, – mano J. Barolienė.

Pakvietusi miestelio bendruomenę numegzti simbolinį trispalvį šaliką, pagalbininkų sulaukė tiek daug, kad nutarta neapsiriboti kelių mėnesių darbo rezultatu, o megzti toliau.

Mezginys keliavo iš rankų į rankas, iš miestelio į miestelį, iš bendruomenės į bendruomenę. Šio užsiėmimo ėmėsi įvairių profesijų, įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės.

Sumaniai meno vadovei įvairių idėjų nestinga ir dabar – kultūra Geležiuose gyva. Geležių kultūros namai nuolat kviečia į įvairiausius renginius, susitikimus.

Čia veikia įvairūs meniniai kolektyvai, folkloro ansamblis „Geleža“, garsėja moterų vokalinis ansamblis „Varsa“, pavadintas prisimenant nepaprastai spalvingą gamtos spindėjimą ankstų rytą saulei tekant.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų