Patarlėse – gyvenimo išmintis

Patarlėse – gyvenimo išmintis

Per šimtmečius lietuvių tauta sukaupė gausybę iš lūpų į lūpas perduodamų trumpų, bet taiklių posakių, apibūdinančių įvykius, santykius, išgyvenimus.

Kokia pilka ir skurdi būtų gimtoji kalba be daugybės ją puošiančių tautos išminties perlų – patarlių, priežodžių. Jų ir dabar mes žinome šimtus, dažnai vartojame.

Juk bene kasdien gali išgirsti: „Neperšokęs per griovį, nesakyk op“, „Juokiasi puodas, kad katilas juodas“, „Kai duoda, imk – kai muša, bėk“, „Iš adatos vežimą priskaldei“, „Obuolys nuo obels netoli rieda“ ir panašiai.

Pažvelgus į sakytinės lietuvių tautosakos – patarlių ir priežodžių visumą, gali susisukti galva – tiek jų daug, tokios jos įvairios ir, ko gero, nė vienos gyvenimo pusės neaplenkiančios. Tik ilgus metus šį turtingą tautos palikimą nagrinėjantys mokslininkai gali giliau pažvelgti į neišsemiamą patarlių skrynią ir lengviau apibūdinti jos turinį, esmę bei prasmę.

Mokslas, tiriantis patarles, priežodžius, jų kilmę, istoriją, struktūrą vadinasi paremiologija.

Jau daugiau kaip porą dešimtmečių šioje mokslo srityje besidarbuojanti humanitarinių mokslų daktarė, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja Dalia Zaikauskienė yra apgynusi daktaro disertaciją tema „Lietuvių paremijos XX–XXI a. sandūroje: tradicija ir inovacija“ ir daug metų dirba kapitalinio leidinio „Lietuvių patarlės ir priežodžiai“ rengimo grupėje.

Mokslininkė teigia, kad šio leidinio rengėjai ir sudarytojai siekia kuo išsamiau pristatyti patarlių bei priežodžių tekstus, pateikia posakio reikšmės ar vartosenos aiškinimus.

D. Zaikauskienė pasakoja, kad daugiatomis leidinys rengiamas „Patarlių ir priežodžių“ sisteminės kartotekos pagrindu.

O kartotekos sistemos autorius, leidinio iniciatorius – šviesaus atminimo žymiausias lietuvių paremiologas profesorius Kazys Grigas (1924–2002). Jis kartoteką pradėjo kurti nuo 1970 metų ir ji iki šiol yra pildoma.

Didžiąją kartotekos dalį sudaro patarlės bei priežodžiai iš 20 amžiaus spaudinių ir rankraščių: grožinės literatūros, mokslo ir publicistikos tekstų.

„Tačiau pagrindinis šaltinis – gyvoji kalba, tarmės. Iš viso kartotekoje sukaupta gerokai per 200 000 patarlių bei priežodžių užrašymų“, – sako mokslų daktarė.

Jau yra išleisti du „Lietuvių patarlių ir priežodžių“ tomai, apimantys raides A–J. Visai baigiami rengti dar du, apimsiantys K–M raides.

Pavarčius leidinį galima rasti ir jau nebevartojamų, šiuolaikiniam žmogui nesuprantamų posakių. Pavyzdžiui, „ Balvai ir vandenį atgrąžina“, o tai reiškia „Su dovanomis viską padarysi“.

Rasime ir visai šiuolaikiškų: „Bukas kaip autobusas“, „Gyvenimas mažytis – nereikia varžytis“ ir kt.

Tačiau dauguma gerai pažįstamų, iš praeities atėjusių ir dabar dažnai vartojamų: „Dviem ponams netarnausi“, „Kuprotą tik grabo lenta išlygins“ ir daug kitų.

D. Zaikauskienė sako, kad patarlių ir priežodžių galima atrasti kone visiems gyvenimo atvejams – jos skirtos pamokyti, pasišaipyti, sudrausti, paguosti ar pasiguosti. Asmeninio albumo nuotr.

Visiems gyvenimo atvejams

D. Zaikauskienė sako, kad patarlių ir priežodžių galima atrasti kone visiems gyvenimo atvejams – jos skirtos pamokyti, pasišaipyti, sudrausti, paguosti ar pasiguosti.

Tradicinės, senosios patarlės dažniausiai yra susijusios su valstiečio gyvenamąja aplinka, tačiau dalis posakių kuo puikiausiai dera ir šiuolaikinio gyvenimo kontekste.

„Žinoma, dabar vartojamos patarlės bei priežodžiai gerokai skiriasi nuo to, kas būta prieš šimtą metų. Visų pirma, tradiciniai posakiai, anksčiau gyvavę tik šnekamojoje kalboje ir plitę žodžiu, dabar plinta ir raštu, ir įvairiais skaitmeniniais būdais. Išsiplėtė ir šių vaizdingųjų posakių vartojimo sfera: jų dabar rasime kone visur – publicistiniuose straipsniuose, reklamose, interneto komentaruose, karikatūrose“, – pasakoja mokslininkė.

Ji atkreipia dėmesį, kad dabar patarlės bei priežodžiai dažnai vartojami ne tradicine forma, o bent kiek juos pakeitus, iškreipus, perdirbus.

Pavyzdžiui, „Dievas davė dantis, duos ir kompensaciją“, „Nepagautas – ne vagis, o tik Seimo narys“, „Nėra to blogo, ko nesuvalgytų studentas“, „Nekask duobės kitam – tegul pats išsikasa“. Tokius perdirbinius paremiologai kartais vadina antipatarlėmis.

Be to, šiuolaikines lietuvių patarles bei priežodžius papildo kiek kitokie, sustabarėję posakiai – reklaminiai ar politiniai šūkiai, įvairios citatos: „Lakštingala negali nečiulbėti“, „Lietuviais esame mes gimę“, „Aplinka kalta“ ir kt. Taip pat ir iš kitų kalbų išsiversti posakiai: „Tango šokama dviese“, „Kas nerizikuoja, tas negeria šampano“, „Kaimyno žolė visada žalesnė“.

Tautos vartojamų posakių kaitą lemia žmogaus gyvenimo aplinkos, gyvensenos, pasaulėžiūros, moralės normų pokyčiai.

„Seniau, patarlėms bei priežodžiams sklindant žodžiu, tie pokyčiai buvo lėti, dabar šiuolaikinės sklaidos priemonės šiuos procesus paspartina“, – sako mokslininkė.

Tirdama šiuolaikinę lietuvių patarlių bei priežodžių vartoseną ji teigia pastebėjusi, kad labiau mėgstama vartoti lanksčius, skirtingoms situacijoms tinkamus posakius. Neretai tai būna vadinamosios tarptautinės patarlės.

Mūsų tradicinėse patarlėse daugybė valstietiškos gyvensenos liudijimų. Tačiau šiuolaikiniam žmogui dažnai tai nebesvarbūs, neaiškūs, nepažįstami dalykai, tad ir posakis nebetenka prasmės.

„Ar daug vidurinės kartos ir jaunų žmonių paaiškintų posakių „Duodi arklį, duok ir peilį kartu“ arba „Ausys ragų neprilygsta“ ir panašių reikšmę?“ – svarsto D. Zaikauskienė.

Ji pastebi, kad dabar vartojami paprastesni, kartais ne tokie vaizdingi posakiai, įprastesnė ir paprastesnė leksika. Pavyzdžiui, kvailys vietoj durnius, karas vietoj vaina.

Ir patarlės, ir priežodžiai

Mokslininkė atkreipia dėmesį, kad dažna patarlė turi daugybę įvairių variantų.

„Tarkime, populiarios patarlės „Nuo adatėlės ant kumelėlės“ turime 78 skirtingose vietose skirtingu metu užrašytus variantus. Į šį tipą pakliūva kiek kitokios formos, tačiau tą patį reiškiantys posakiai: „Nuo adatos ant kumelės“, „Nuo adatos iki vežimo“, „Nuo virvelės prie kumelės“, „Nuo botago lig arklio“ ir panašiai“, – „Sekundei“ pasakojo D. Zaikauskienė.

Ji teigia, kad priežodžių nuo patarlių atskirti paprastai nesistengiama, nebent teoriniuose patarlių bei priežodžių tyrimuose.

Patarle tradiciškai laikomas dažniausiai vaizdingas posakis, turintis perkeltinę reikšmę. Tas posakis ką nors pataria – pamoko, paskatina, sudraudžia, perspėja arba apibendrina.

Tai ir mokykimės iš liaudies išminties – kalti geležį, kol karšta, duoną taupyti, o ne darbą, sužinokime, kad gulėdamas nieko nepasieksi, kaip moko patarlė „Iš guolio nekepsi raguolio“.

Daug ką gali atskleisti ir priežodis – frazė, replika, kuria reaguojama į atskirą įvykį, faktą, kuri išreiškia sakančiojo vertinimą, dažniau pašaipų, nepalankų.

Tarkim, patarlė „Toli nešant ir gaidys į aviną pavirsta“ seniau, spėjama, vartota gandams, apkalboms nusakyti, o naujesniuose užrašymuose randame bendresnių patarlės prasmės aiškinimų: „toli nešant ir mažas daiktas pasunkėja“.

D. Zaikauskienė

Patarlė paprastai būna sakinio apimties „Kas tėvų neklauso, valgo duoną sausą“, „Kopūstais nudegęs ir darže pučia“. Priežodis gali būti ir trumpesnis: „Devintas vanduo nuo kisieliaus“, „Nei šaukti, nei plaukti“, „Vagie, kepurė dega“.

Įprasta prie priežodžių glausti ir tradicinius palyginimus: „Gyvena kaip žirnis prie kelio“, „Greita kaip apatinė girnapusė“.

Kartais priežodžių kategorijai priskiriame net ir vadinamuosius situacinius posakius – įvairias replikas, sakomas tam tikra proga ar išprovokuotas kito asmens pasakyto žodžio – „Kad rodos, tai žegnokis!“, „Sėskis, didesnis nebeaugsi!“

„Beje, pernai Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido atskirą mano kolegių Lilijos Kudirkienės ir Rasos Kašėtienės parengtą situacinių posakių rinkinį „Vilką minim, vilkas čia“. Šis leidinys ne toks akademiškas, palyginti su patarlių ir priežodžių sąvadu, kupinas visokių įdomybių ir labai smagus skaityti“, – sako D. Zaikauskienė.

Laiko kaitoje

Kadaise paremiologas K. Grigas yra sakęs, kad patarlėms negresia toks pat likimas kaip senosioms dainoms, pasakoms, vis sparčiau prarandančioms pirmykščio reiškimosi dirvą.

Jam pritaria ir D. Zaikauskienė, teigdama, jog patarlė – gajus žanras. Nors yra manančiųjų, kad jos šiais laikais vartojamos gerokai rečiau, tampa nereikalingos, atgyvenusios, senosios patarlės vis dar gyvos, sugebančios puikiausiai prisitaikyti.

Jų nepamiršta ir politikai, ir visuomenės veikėjai, vartodami savo kalboms pagražinti, patarlės patenka į spaudos puslapius, televizijos laidas kaip antraštės ar leitmotyvai.

Patarlės ir priežodžiai labai tinka žmonėms bendraujant. Nors populiariosios patarlės yra susijusios su tam tikromis situacijomis ir turi bendrąsias reikšmes, tačiau ilgainiui jos gali bent kiek kisti.

„Tarkim, patarlė „Toli nešant ir gaidys į aviną pavirsta“ seniau, spėjama, vartota gandams, apkalboms nusakyti, o naujesniuose užrašymuose randame bendresnių patarlės prasmės aiškinimų: „toli nešant ir mažas daiktas pasunkėja“, „ilgai ką nors dirbdamas žmogus labai pavargsta“. Tarptautinė patarlė „Obuolys nuo obels netoli rieda‘‘, seniau taikyta tėvo ir sūnaus santykiui nusakyti, mūsų laikais taip pat gali būti interpretuojama kur kas plačiau“, – sako D. Zaikauskienė.

Daug ką galima patarlėmis išreikšti – ir moralui jos tinka, ir nepasitenkinimui, draudimui, sugėdinimui, pašaipai išsakyti. Tiesmukas, neįžeidžiantis, šmaikštus, smagus priežodis puikiai tinka emocinei pokalbio įtampai panakinti.

Mūsų žinojime, atmintyje sugulusios patarlės ir priežodžiai yra „visų“. Savomis, pasak mokslų daktarės, jos tampa atėjusios į mūsų mintis, į mūsų kalbą. Dėl jų apibendrinamojo pobūdžio, metaforiškumo juos paranku taikyti kuo įvairiausiomis progomis.

Stebėdami patarlių bei priežodžių gyvavimą dabartyje, regime, kokia stipri ir vis dar paveiki senoji tradicija. Tačiau šiuolaikinis žmogus dažnai tai tradicijai nepaklūsta, ją modernizuoja.

Šiais laikais ir tradicinės patarlės bei priežodžiai, ir nauji posakiai vartojami ir šnekamojoje, ir rašytinėje, ir skaitmeninėje terpėje, ir asmeninėje, ir viešojoje erdvėje. Sukaupus bent kiek daugiau tokios vartosenos pavyzdžių, paaiškėjo, kad viešojoje erdvėje patarlės bei priežodžiai dažniausiai vartojami publicistikoje ir šnekamajai kalbai artimuose skaitmeninės terpės kontekstuose – interneto komentaruose, pokalbių svetainėse, socialiniuose tinkluose. Dėl savo lakoniškumo patarlės parankios reklamos kūrėjams, viena kita pasitaiko politinėje retorikoje.

Mokslininkė sako, kad patarlės prasmę, jos reikšmę lemia jos pavartojimo intencija ir kontekstas.

Tarkime, interneto komentaruose diskusijoje apie fizinių vaikų bausmių žalą ar naudą patarlės „Už vieną muštą dešimt nemuštų duoda“ ar „Mylėk kaip dūšią, krėsk kaip grūšią“ gali būti pasitelktos tiek senosios pedagogikos, tai yra „beržinės košės“, šalininkų, tiek šiuolaikinių pažiūrų diegėjų.

Šiuo atveju svarbu matyti ir platesnį diskusinį foną, atsižvelgti į konkrečią kalbinio konteksto atkarpą, sakinio modalumą – tiesioginis jis ar klausiamasis bei į įvairius papildomus grafinius ženklus, pavyzdžiui, linksmą ar liūdną veidelį. Juk jie bent iš dalies atitinka tai, ką šnekėdami perteikiame balso intonacija ar veido išraiška.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų