Pasakojimai drobėje – vilties ir meilės spalvomis

Pasakojimai drobėje – vilties ir meilės spalvomis

Panevėžyje kurianti dailininkė iš Žemaitijos Ilona Žvinakienė pelnė meno mylėtojų pripažinimą ir pagarbą. Ir pačiai menininkei Panevėžys jau seniai tapo savas miestas: čia gimė ir užaugo jos dukros, čia jos šeima, draugai, mokiniai.

 

Ilona Žvinakienė. Vos išgirdus šios menininkės vardą prieš akis iškyla jos tapyti šviesūs, šilti, akiai bei širdžiai mieli vaizdai. Jaukūs gamtos kampeliai, kaimo idilė, augalų supami tvenkiniai, seni pastatai, gausybė žiedų, pievos, jūra, susiliejantys spalvų pasakojimai – viskas gryna, tikra, pažįstama ir dažnai besiilgima.

Tai, kaip savo jausmus ir požiūrį į gyvenimą sugeba išsakyti ši dailininkė, sužadina ir ne itin meniškos prigimties žiūrovo vaizduotę, praskaidrina jo sielą ir tiesiog kviečia pamatyti kuo daugiau šio teptuko darbų. I. Žvinakienės kūryba skatina susipažinti su autore, suprasti tokio šviesaus žvilgsnio, pozityvaus suvokimo priežastis.

Šiems metams baigiantis tapytojos talento gerbėjai kaip tik ir turi puikią progą tokiam susitikimui – Panevėžio bendruomenių rūmų fojė dabar veikia I. Žvinakienės darbų paroda, kviečianti susigrąžinti pačius gražiausius prisiminimus. Juolab kad metų sandūra dailininkei yra svarbi dvejopai – jai, sausio mėnesį gimusiai, tai iš tiesų būna naujo etapo pradžia ir proga apžvelgti praėjusįjį, siekis atsinaujinti, nesustoti.

Stabtelėjusi prie 2018-ųjų finišo linijos, I. Žvinakienė dar kartą peržvelgė jau į praeitį nuskriejusius mėnesius, jų įvykius, praradimus ir atradimus.

„Šie metai atnešė man be galo skausmingą netektį – amžiams atsisveikinau su savo mylima mama“, apgailestauja menininke.

Ne skaudintojas, o vaistas

Kūrybiniame I. Žvinakienės kelyje šiemet atradimų būta daug: plenerai, seminarai, susitikimai, nauji kūriniai, parodos.

Pirmiausia menininkė prisimena Vilniuje vykusį intuityvios estetikos plenerą, sustiprinusį intuityvų požiūrį į kūrybą.

„Šviesos“ studija Baltarusijoje Ilonai Žvinakienei buvo malonus atradimas. Ilonos Žvinakienės asmeninio albumo nuotr.

„Kokį vaizdinį įsileidžiame, taip ir gyvename, – svarsto ji. – Atrodo, žinoma visiems tiesa, bet iš pavyzdžių, iš pokalbių, pojūčių pirmą kartą taip stipriai suvokiau, kaip svarbu ieškoti šviesos ir ją skleisti.“

„Mūsų laimė – tai pasirinkimų pasekmė. Todėl ir menas turėti gimti iš vidinio pertekliaus, o ne iš skausmo, pykčio, – priduria I. Žvinakienė. – Menas turi tapti ne skaudintoju, o vaistu tiesiogine to žodžio prasme. Juk yra žinoma, o ir medicininių tyrimų rezultatai rodo, kaip žiūrint į vienokį ar kitokį paveikslą keičiasi spaudimas, netgi kraujo sudėtis.“

Ir iš tiesų: meno kūriniai gali labai paveikti žmogų – atstumti jį ar pritraukti, raminti, guosti, mokyti. Tai, ką į savo kūrinius įdeda dailininkė I. Žvinakienė, neabejotinai gali būti ramybės ir gėrio spinduliu, savotišku gydomuoju eliksyru kiekvienam.

Autorė pati nepaprastai myli gyvenimą, džiaugiasi, grožisi, žavisi viskuo, kas jai duota. Ji trokšta – ir tai stengiasi įteigti savo darbais, – kad ir kiti išmoktų mylėti, džiaugtis, žiūrėti ir matyti.

„Gyvenimas toks trumpas… Nė viena jo akimirka atgal negrįžta ir nesikartoja“, – primena menininkė.

Įspūdžius vežasi ir iš toli

I. Žvinakienė laiko sėkme likimo dovanotą galimybę šiemet dalyvauti ir Eurazijos projekte Baltarusijoje, Myro pilyje. Prasidėjusi vienoje iš didžiausių ir geriausiai išlikusių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės pilių, įtrauktų į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašus, projekto veikla tęsėsi ir Gardine. Menininkė tikina grįžusi iš Baltarusijos suvokusi, koks brangus yra laisvės pojūtis.

Po to ji dalyvavo tarptautiniame plenere Veisiejuose, iš kur sako parsivežusi dar įdomesnių potyrių ir įspūdžių.

„Veisiejuose buvo nuostabios bendravimo akimirkos, – prisimena I. Žvinakienė. – Ypač kai lelijų ežere tapėme su grupe dailininkų iš Izraelio ir Armėnijos.“

Plenerai – laikas, kai skirtingi menininkai dirba kartu, – visada jai patinka. Mat mato kitų kūrybos procesą, visi dalijasi žiniomis, patirtimi, bendrauja.

„Aš kartais juokauju, kad vargu ar surasi daugiau tokių specialybių, kai žmonės per savo atostogas dirba dar daugiau – nuo ryto iki vakaro, nonstop“, – šypsosi dailininkė.

Tokie kūrėjų susitikimai vertingi dar ir tuo, jog juose susipažįstama su kolegomis su kitų šalių, užsimezga įdomūs ryšiai, pasikeičiama kvietimais ir rekomendacijomis vykti į kitą renginį.

„Taip buvo ir man, – prisipažįsta I. Žvinakienė. – Dailininkė iš Armėnijos papasakojo apie jos šalyje vykstantį įdomų simpoziumą. Labai norėjosi jame dalyvauti, bet žinojau, kad patekti sunku. Pavyzdžiui, šiemet buvo pateikta 300 paraiškų, o pakviesta vos 60 dailininkų iš 30 valstybių. Bet man pasisekė – patekau tarp laimingųjų į tarptautinį Machanents meno simpoziumą. Ten praleidau neįtikėtinai daug smagių akimirkų!“

Neišdildomą įspūdį lietuvei padarė Ararato kalnas, nuostabūs gamtos vaizdai, vis dar tebestovinti seniausia krikščionių šventykla.

„Tą šventyklą tapiau iš natūros. O kitoje paveikslo pusėje nupiešiau širdį, ant jos paprašiau žmonių – visų, kas prieidavo, užrašyti linkėjimus savąja kalba. Sakydavau: „Linkėkit atsargiai, nes jums tas linkėjimas sugrįš šimteriopai“, – šypsosi prisiminusi. – Juk toks ir yra tas gyvenimo dėsnis… O pagrindinė kiekvieno mūsų šventykla – širdis. Ir ją reikia prižiūrėti, restauruoti, tvarkyti kiekvieną dieną, ne tik per didžiąsias šventes.“

Panevėžietė dailininkė Ilona Žvinakienė su plenero dalyviais prie Ararato kalno. Ilonos Žvinakienės asmeninio albumo nuotr.

Užsikrėtė idėja

I. Žvinakienei kelionė į Armėniją padovanojo ir įdomią pažintį su žmogumi, sugebėjusiu labai daug nuveikti meno, švietimo labui. Prieš trisdešimt metų, kupinas pačių geriausių idėjų, jis įkūrė privačią meno mokyklą, kurioje gali veltui mokytis neturtingi vaikai.

Lėšų tai mokyklai įkurti iniciatorius surinko pardavinėdamas apipavidalintus laimę nešančius akmenukus. Ir jam puikiai sekėsi – dabar meno mokykla išsiplėtė per penkis sklypus, įsikūrė viešbutis, restoranas, teatro studija.

„Kiekvieną dieną tarptautinės ekskursijos autobusais važiuoja trisdešimt kilometrų nuo Jerevano, kad čia pabūtų, pamatytų, pabendrautų, pasivaišintų“, – stebisi I. Žvinakienė.

Simpoziume Armėnijoje netrūko įdomių renginių, vakaronių. Vieną vakarą susirinkusiesiems panevėžietė pasakojo apie Lietuvą – pristatė ją kaip gintaro šalį, su namine duona, midumi, šokiu ir vaizdais iš albumo „Neregėta Lietuva“.

Grįžusi namo, įkvėpta armėnų pavyzdžio, menininkė Panevėžyje įkūrė saviugdos klubą „Auk“. Su bendramintėmis parašė projektą „Auk mene“ ir, subūrusios apie trisdešimties žmonių grupę, intensyviai vykdo veiklą. Jau važiavo pasigrožėti Lietuvoje įrengtu japonišku sodu, aplankė Daugyvenės kultūros draustinį, Burbiškio dvarą, buvo senelių namuose. O dažniausiai susirinkusios draugėn klubo narės dalijasi menine patirtimi, moko vienos kitas – kuria papuošalus, lipdo iš porceliano.

Dar kartą atsigręždama į praeitį I. Žvinakienė džiaugiasi dalyvavusi Dusetų dailės galerijoje vykusioje tradicinėje tarptautinėje parodoje „Žirgas dailėje“, skirtoje Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100-mečiui. Išleidus šios parodos katalogą panevėžietės dailininkės kūrinys puikuojasi ant leidinio viršelio.

Gražių įspūdžių atnešė ir tradicinis Rozalimo tapybos pleneras bei kiti renginiai ir susitikimai, kurių dailininkės kasdienybėje netrūko. Bet daugiausia laiko skirta kūrybai, iliustruoti įvairūs leidiniai, taip pat ir kalendoriai – štai ir ateinančiais 2019-aisiais metais net du bus papuošti I. Žvinakienės kūriniais.

Išpažįstanti vidinę šviesą

I. Žvinakienė, be kūrybinės veiklos, užsiima dar ir pedagogine – dirba gimnazijoje dailės mokytoja.

Ji teigia, jog kiekvienas dailininkas kūryboje yra tarsi dvejopas: vienoks, kai visiškai vienas akistatoje su balta drobe pradeda sumanymą ir ilgas valandas jį įgyvendina, ir kitoks, kai kūrinys baigtas ir parodoje pateikiamas žiūrovų dėmesiui.

Besidomintieji I. Žvinakienės kūryba žino, kad kurdama ji ieško grynumo, tikrumo, siekia išjausti kiekvieną akimirką ir iš visos širdies lieti tikras emocijas. Nuo vaikystės ypač žavisi gamta, paveiksluose stengiasi perteikti spalvų niuansus, šviesos skambesį.

Dailininkės darbuose užkoduota daugybė paslapčių – atidesni, jautresni žiūrovai ne vieną, žvelgdami į kūrinius, sugeba atspėti.

Prieš keletą metų pristatydama I. Žvinakienės darbų parodą buvusi Dailės galerijos direktorė Jolanta Lebednykienė sakė: „Dailininkės kūryba artima impresionizmui. Postmodernioje dabartyje jos lyriškos, romantiškos, bet nė lašo sentimentalumo neturinčios pastelės atskleidžia pasaulį, išpažįstantį vidinę šviesą. Jai žmogus ir gamta – tai Kūrėjo paslaptis, linijų ir spalvų harmonija. Ilona yra viena iš nedaugelio šiandienos žmonių, nesivaikančių mados, vengiančių paviršutiniškumo – jaučianti gyvenimo geismą ir grožį, su džiaugsmu besidalijanti tuo su aplinkiniais.“

„Kaip gera, kad gyvenu“

Panevėžys menininkei jau tapo savas miestas – čia gimė ir užaugo jos dukros, čia jos šeima, draugai, mokiniai. „Šiame mieste aš tapau kūrėja“, – sako menininkė, kuri, pasakodama apie save, labai atvira: pastaruoju metu ji gerokai pasikeitė.

„Seniau nebūdavau tokia drąsi ir atvira – galima sakyti, buvau savyje egoistė. Bet vis mokiausi, stengiausi keistis ir man sekėsi“, – sako I. Žvinakienė, tikinti, jog itin reikšmingas kiekvieno žmogaus gyvenimo etapas yra vaikystė. Mat, kaip mano Plungėje gimusi ir užaugusi dailininkė, kiekvienas iš mūsų sielos gilumoje vis dar yra tas pats berniukas ar mergaitė, kokie buvome pačioje savo asmenybės formavimosi pradžioje. Todėl ir skatina kiekvieną bent retkarčiais vėl pasijusti vaiku, prisiminti, iškapstyti iš atminties gelmių savo vaikystės svajones, džiaugsmus, mintis, pažadus ir net baimes. Vienais pasidžiaugti, už kitus padėkoti, o trečiais pagaliau atsikratyti.

Dailininkė neslepia vaikystėje buvusi labai nedrąsi. Net šokdama ansamblyje „Suvartukas“, kaip viena iš geriausių šokėjų statoma į pirmas eilės, drebėdavo iš baimės, drovėdavosi net akis į žiūrovą pakelti. Ir daugelyje kitų situacijų ta baimė, susivaržymas vertė elgtis kitaip, nei būtų diktavusi širdis.

Dabar I. Žvinakienės širdyje vietos baimei, nerimui nebėra – dažniausiai ją lydi gyvenimo meilės, vilties jausmai.

„Rytais išvedu šunį į pievą už Staniūnų dvaro, vaikštau ir džiaugiuosi: kaip gera, kad gyvenu. Kad turiu ir dar vieną dieną, kad galiu dėkoti Dievui, kad galiu visiems dalyti po linkėjimą. Aš linkiu visiems laimės. O tada gyvenimas duoda ir man tos laimės daug. Laimės gyventi ir dalytis. Džiaugiuosi gyvenimu ir kasdien sakau: kaip gerai, kad šiandien gyvenu“, – atvirai savo mintis dėsto dailininkė ir pedagogė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų